Tas beprotiškas veiksmo miestas, kuris niekada nemiega ir tikrai nėra mano mėgstamiausias: aš esu Kalifornijos, vandenyno bangų ir palmių vaikas, tačiau ir man Niujorko dvasia visada turėjo didžiulę trauką, turbūt nuo tų laikų, kai pasirinkau filmą „Wall Street“ kaip instrukciją savo gyvenimui (apie tą mano kartą mokiusį filmą rašiau „Delfi“). Tąsyk rašiau: „Filme ir šiaip daugybė gerų pastebėjimų, vežančių nepalyginamai stipriau, nei nuobodylos Coelho citatos. Be jau minėto „godumas yra gerai“, ten yra ir šitie: „jei nori draugo, nusipirk šunį“, „dauguma žmonių yra avys, o avis skerdžia“. Ir dar, kad reikia anksti keltis. „Pinigai nemiega“, sako jaunajam veikėjui jo mokytojas, paskambinęs ryte, per aušrą.“
Šiandien šie kvepalai atitinka mano pergalingas emocijas: buvau priskirtas prie įtakingiausių šalies pop kultūros veikėjų ir, visuomenės nuomone, nusileidau tik Valinskui, Mikutavičiui ir Mamontovui. Klausiate manęs, kas čia mane elitu išrinko. Tai jūs ir išrinkote.
O kvepalai apie šią nuotaiką ir džiaugsmą yra Giorgio Beverly Hills for Men, sukurti tolimais 1984 metais, kai man tebuvo trylika metų. Jie tokie būdingi epochai, kad kurį laiką juos laikė pasenusiais, pernelyg apie 1980-uosius metus, bet paskui (kaip kartais būna) vėl paleido, nes žmonės jų labai norėjo, antrinėje rinkoje kainos užkilo nesveikai – o šiandien jį vėl galima nusipirkti už dvidešimt eurų.
Tas pats buvo atsitikę ir su kitu kultiniu gaminiu iš Giorgio Beverly Hills, kvepalais Red („Užkalnis išbandė kvepalus, kainavusius 1000 dolerių“), ir jie taip pat labai žaviai nesubtilūs.
Giorgio Beverly Hills for Men yra, iš esmės, amerikietiškos tradicinės kirpyklos formulė, toks aštuoniasdešimtųjų galingas variklis, aštuoni cilindrai ir jokių atsiprašymų.
Atsiveria gvazdikais (kaip netipiška), cinamonu (dar keisčiau) ir apelsinais, ir jau kvapo širdyje žiebia begėdiški, svaigūs pačiuliai, kvepiantys hipių aliejais, narkotikais ir Woodstock’o festivaliu, dar vanilės sluoksnelis, gintaras ir, nieko nelaukusi, papučia į veidą benzoino derva (tokie smilkalai), pertepta medumi, ir dar aniems laikams labai būdingos samanos.
Tai labai drąsu, tai pakankamai rėksminga, ir tai praneša apie besiartinantį savininką jau iš tolo, garsiai dunda Niujorko metro, šnypščia garais Manhattano pusrytinės kavos aparatas, čirška šoninė ir kepami kiaušiniai, gatvėje kvepia benzinu, o šalia – pro langus stiprus skalbyklos kvapas, sintetiniai aromatizatoriai praneša apie švarą, skuba minia žmonių, pravažiuoja kaukiantis policijos automobilis su žiburėliais, ir rankose šiurena ir kvepia spaustuvės dažais naujas laikraštis.
Nuotaikos kvepalai, ir gyvenimas, kuris gal ir išsunkia, bet, Dievas mato, gyvendamas taip tikrai jautiesi gyvas, ir esi gyvenimo šeimininkas.
