Negaliu pasakyti, kodėl man juos tąsyk susišvietė nusipirkti – kaina nebuvo labai patraukli, su Armėnija jie niekaip nesusiję, o patys mados namai „Trussardi“, nors ir ne patys aromatus kuria, dideliais pasiekimais parfumerijoje pagarsėję nėra. Šiais laikais iš jų daugiausia tepamatysi siūlomus gaivius vidurkius be veido.
Bet, matyt, man tada devyniasdešimt dolerių plėšė kišenę (ir Armėnijoje tada tai buvo labai dideli pinigai, prieš dešimtį metų situacija ten buvo sunkesnė, ir žmonės gyveno labai vargingai). Pardavėja žinojo, ką daro, siūlydama klastotes, kurios toje šalyje net nebuvo nelegalios – jomis prekiavo (gal vis dar ir prekiauja?) visiškai atvirai, ant didelių butelių surašyti garsūs prekiniai ženklai ir žinomų kvepalų pavadinimai, kuriuos neva tie namudiniai kompotai turi priminti.
Kai kurie pavadinimai net be klaidų. Gucci, Guerlain, Hugo Boss – kvapas gal net kažkuo panašus, nors nelabai, ir išpilsto čia pat vietoje į mažus flakonus. „Laiko šitie net geriau, negu originalai, nes čia žymiai stipresnė esencija“, aiškino pardavėja (argumentas neatremiamas).
Panašiai esu matęs ir Serbijoje, ir Bosnijoje, ir Kosove – nors Kosove yra ir dar geriau: kokių tik nori mobiliųjų telefonų, šiek tiek panaudotų, labai nebrangiai, tiesa, veikia jie tik Kosove ir tik viename tinkle, nes visi yra vogti. Iš kur vežat, klausiau pardavėjo? „Iš visos Europos“, išdidžiai atsakė jis. Kai jums ištraukia iš kišenės telefoną Lietuvoje, labai gali būti, kad jis kam nors už prieinamą kainą parduodamas Prištinoje, centrinėje miesto gatvėje. Todėl labai nenusiminkite: kažkam praskaidrinote dieną.
Tačiau čia apie visiškai legalius kvepalus, keistu (šiais laikais – beveik nelegaliu) pavadinimu „Inside“, ir nesuprasi, kas norėta tuo anglišku žodžiu pasakyti, ar „viduje“, ar „į vidų“, ar „vidun“, ar kažkas labai subtiliai nepadoraus, ar tiesiog norėta kuo daugiau palikti vaizduotei.
Dabar, rašydamas, sužinojau, kad šie kvepalai nebegaminami, ir mano turimas likutis pakankamai brangus – flakonai aukcionuose jau ties 270 dolerių. Reiškia, bus ir dar brangiau. Gerai, kad kvapas nebegaminamas: niekas manęs neapkaltins, kad čia kažkieno užsakyta reklama, nes kas reklamuose prekę, kurios nebėra rinkoje?
Buteliukas aplenktas iš šonų chromuota danga, o nugarėlėje padarytas egzotinis fonas (jo ne tik nuotraukoje, bet ir tikrovėje beveik nesimato), lyg krokodilo oda, lyg kažkas panašaus. Vienu žodžiu, toks skersinis pjūvis, ir kažkas yra kažko viduje. Čia tik italai galėjo taip užraityti. O dar ten yra Trussardi logotipas, kuris yra kaip šunelis, apsirišęs kaklą šaliku, kad būtų madingesnis.
Kvepalus, išleistus 2006 metais, sukūrė Nathalie Lorson, kilusi iš pasaulio kvepalų sostinės Grasse (pats Dievas liepė užsiimti kvepalais), ir turbūt vienintelė istorijoje moteris, išrinkta ir Italijoje, ir Prancūzijoje metų parfumere. Ji yra sukūrusi dešimtis aromatų, bet labiausiai žinomas turbūt yra Black Opium iš Yves Saint Laurent, o taip pat Encre Noire iš Lalique – kvepiantys juodu rašalu ir daugiau niekuo. Ši moteris yra, matyt, kiek pačiuožusi, bet man tokia kūryba labai patinka.
Trussardi Inside kvapas prasideda tokia stipria kava, kad atrodo, lyg ką tik prakandai vieną tų itališkų šokoladinių saldainių su espresso doze viduje, kurie pažadina iš miego ir pakelia arterinį kraujo spaudimą. Kava susimaišo su agresyviu tabaku (tikrai Italija, nieko nepasakysi, nes ką daro italai, tai geria kavą ir rūko, aišku, tai dar ne viskas, bet čia ne apie tai), o pagrindas yra egzotinis tikmedis, kuris kvepia arba pjuvenomis, arba išdirbta oda, bet man labiau panašu į odą, jei jau klausiate mano nuomonės.
Tai artimiausias dalykas seksui iš buteliuko, kad ir kaip tai prieštaringai skambėtų. Žinau, daugelis kvepalų žaidžia seksualinėmis užuominomis ir vaizdiniais, bet šitie yra tiesiog kvepalai suaugusiems. Nebūtinai, žinoma, taip atrodys visiems: aš čia, kaip ir apie maistą rašydamas, tik apie subjektyvius dalykus kalbu. Bet užtat ką galvoju, tą ir galiu rašyti.
Kvapas visiškai nekvepalinis – pasipurškus juo, neatrodo, kad žmogus būtų kvėpinęsis, atrodo, kad tiesiog taip kvepia natūraliai, gal odinę striukę apsivilkęs, o gal kažką ant savęs išpylė, pavyzdžiui, kelis puodelius espresso per klaidą ir taip ir vaikšto.
Pagalvojus, yra labai sunku įsivaizduoti, kad daug nespecialistų norėtų pirkti kažką tokio radikalaus. Tais laikais dar būdavo tokių eksperimentų, dabar – beveik nebėra, dabar kvepalai labiau komerciškai suplanuoti ir pagrįsti. Dabar aš lengviau suprantu, kodėl juos nusipirkau, ir dar lengviau paaiškinu, kodėl jų nebegamina.
