Ir dar, pastebėkite, ten „o“ raidė yra mažoji. Beraščiai italiūkščiai.
Be to, jų pavadinime yra „HOMME“, suprask, vyriškas kvapas. Na, atsiprašau. Jau seniai baigėsi pasaulio geresnėse parduotuvėse šios nesąmonės, „vyriški-moteriški“, beveik visur (o šie kvepalai yra parduodami brangiai, apie šimtą eurų už 100 ml buteliuką), čia apskritai neišmanymo požymis „vyriški kvepalai“. Nėra tokio dalyko, kaip vyriškas ar moteriškas kvapas. Kaip nėra stalo ar kėdės vyrui ar moteriai. Tai ne kelnaitės ir ne suknelė, kad būtų vyrams ar moterims skirti.
Kartojau ir kartosiu: tokia sąvoka, kaip „vyriški kvepalai“ buvo sugalvota JAV, XX amžiaus viduryje, kad galėtų parduoti kvepalus Amerikos vyrams, kurie bijojo jaustis gėjais. Iki tol amerikiečiams vyrams galėjai įliūlinti nebent skystį po skutimosi, kokį „Old Spice“.
Išmokius vyrus kvėpintis, galima buvo uždirbti žymiai daugiau pinigų.
Pasakysiu jums taip – jei esate parduotuvėje, kurioje kvepalai suskirstyti į vyriškas ir moteriškas lentynas, jūs nesate labai geroje kvepalų parduotuvėje. Greičiausiai netoliese yra dar ir tinklinė picerija, ir tinklinis lietuviškų patiekalų restoranas. Fu.
„CoSTUME NATIONAL HOMME“ buvo sukurti 2009 metais, taigi, prieš dešimtmetį, bet atrodo tokie modernūs, lyg būtų sugalvoti šiandien.
Oficialiai tai prieskonių ir medžio kvapas, kas nepasako nieko.
Nekenčiu tokių aprašymų, bet dar labiau nekenčiu tų vadinamų „legendų“, kurias rašo žurnalų reklamose: „Šie kvepalai yra drąsiam, savimi pasitikinčiam vyrui, kuriam gyvenime nėra ribų.“ Kokia nesąmonė. Taip galima pasakyti apie bet kurį kvapą, ir tai bus tiesa. Tokie aprašymai neneša jokios informacijos, jokių idėjų ir jokio įkvepimo.
Šie kvepalai atsiveria kardamonu, sumaišytu su greipfrutu, ir praktiškai gali jausti saldumą, sulydytą su kartumu taip, kad jie atsveria vienas kitą ir sudaro naują kvapą, kuris praktiškai nepaaiškinamas.
Paskui džiūsta ir migruoja į gvazdikėlius, čiobrelius ir cinamoną, bet vėlgi taip sulydytai, kad pačiam sunku suprasti – jie taip sudėlioti, kad reikia uostyti kokius dvidešimt, trisdešimt kartų, kol pradedi išskirti natas. Kvapas galutinai nudžiūsta į tvirtą pačiulių ir sandalmedžio pagrindą, ir tas sandalmedis čia toks pikantiškas, ir dar su lengvučiu labdano dervos pagrindu – tai tokia smilkalų atmaina, šiek tiek bažnytinio pojūčio. Bažnyčia šiltuose kraštuose. Ne šiauriau Sicilijos.
Aš labai ilgai galvojau, ką jie man primena. Ypač nudžiūvę – prabangią vila Šri Lankoje, kur kvepia sandalmedis. Atostogas, prieskonių giraites (taip, toje pačioje Šri Lankoje). Kai nebūtinai veikia internetas, bet tarnai aplinkui ir galima vietoje telefono skaityti knygą. Man kartais nepaprastai patinka trumpai pabūti buvusiose kolonijinėse šalyse – nebūtinai todėl, kad pasijusčiau ponu (aš ponu ir taip nuolatos jaučiuosi, mano gyvenimas itin geras), bet grynai tam, kad stebėčiau tą visiškai kitokį žmonių santykių ritmą ir santykius tarp ponų ir patarnautojų.
Gal todėl, kad pats esu visada pono vaidmenyje. Bet šiaip man patinka gyvenimas laisvoje šalyje, kur žmonės vieni kitus gerbia ir kur nėra šliaužiojančio aptarnavimo – pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose. O šiuose kvepaluose esama labai daug būtent Trečiojo Pasaulio, nuėjusių į praeitį santykių tarp socialinių grupių, tokio romantizuoto atsilikimo ir primityvumo. Manau, kad gal Kristaus laikais kai kurie iš jo sekėjų ir mokinių, kurie daugiau uždirbdavo, galėjo taip kvepėti.
Reikia labai didelio meistriškumo, kad šiais laikais sukurtum tokias asociacijas ir įsivaizdavimus apie dalykus, daugelį kurių mes daugiau pažįstame iš knygų.
