Tačiau antraštė privalo kalbėti apie pinigus, ir geriausia, jei bus apie tai, kad Užkalniui kažkas nepasisekė. Todėl taip ir rašau, nors straipsnis apie kvepalus. Ir nors man viskas sekasi: ar kas nenorėtų mano gyvenimo? Pakelkite rankas, kas nenori. Arba rašykite komentarą.
Kvepalai vardiniame buteliuke (matote ant etiketės „ANDRIUS UŽKALNIS“? Kažką pasiekiau gyvenime!), ir gana brangūs: čia pas mus Kalifornijoje didelis flakonas 260 dolerių, ir dar vietos mokesčiai 27.30, tai beveik trys šimtai už kvepalus, ar jūs primetat, kiek galima už tokius pinigus mėsainių nusipirkti, net ir pačių brangiausių, ne tik iš „Jack in the Box“, bet net iš „Five Guys” ar „Umami Burger”? Taigi. Mėsainiais matuoti ne aš sugalvojau: prieš kelis dešimtmečius žurnalas The Economist įvedė Big Mac indeksą, pagal kurį skaičiuoja žmonių pasaulyje perkamąją galią: kiek jiems reikia dirbti, kad nusipirktų McDonald’s mėsainį. Man užtenka kelių sekundžių.
Bet antraštės tekstas apie arbatą nėra išgalvotas: „Thé Noir 29” iš Le Labo kaip sykis prancūziškai irreiškia „juodąją arbatą”. Kodėl amerikiečių parfumerijos namai vadina aromatą prancūziškai? Kad
rimčiau atrodytų, ir kad galima būtų pateisinti didelę kainą. Amerikoje vis dar egzotika laikomi visokie europietiški dalykai: pavyzdžiui, brangios maisto prekių parduotuvės (tokios, į kokias mes
vaikštome) užsisako bandeles, keptas Prancūzijoje, ir jas tsiskraidina, nors patys moka kepti dar geresnes, arba mineralinį vandenį gabena iš Italijos, nes ko tik nepadarysi, kad daugiau dolerių paimtum iš pirkėjo, trokštančio statuso ir išskirtinumo. Man tai pačiam ta Europa buvus-nebuvus, Amerika yra ateities šalis, o Europa yra senasis žemynas be ateitiesm, net senasis žemynas, o pasenęs žemynas, nusivažiavęs ir įklimpęs savo politiniame korektiškume, socializme ir turintis siaurus kelius ir drungną vandenį vietoje karšto.
Juodosios arbatos kvapas yra monumentalus ir jis nėra skirtas tiems, kas tikisi ko nors įprastinio. Kartus ir aitrus, kaip neseniai užpiltas, bet jau ataušęs juodosios arbatos puodukas, su tolimais
prieskonių atgarsiais, jis liks nesuprastas daugelio: čia greičiau ne kvepalai, o labai brangus namų kvapas, arba gal net labai brangi aromatinė žvakė, tokia, kur kainuoja septyniasdešimt dolerių -
kvapas sukurtas vienoje iš brangių laboratorijų Londone arba Los Andžele, labiau stebinantis, negu glostantis ar džiuginantis.
Čia pinasi (vos juntamas) bergamotės citrusinis skambesys ir figos, kurios turėtų būti saldžios, bet visą saldumą gožia juodosios arbatos lapų kartumas, čia dar ir lauro lapas, ir šieno kvapas, ir viskas
nudžiūva į saulėje iškaitintą seną kedrą ir aš dar užuodžiu kiparisą, kuris nepaminėtas aprašyme, o dar ten yra tabakas, bet ne sudegusių cigarečių, o cigarų dėžės, kaip labai gerai brandintame Australijos ar Kalifornijos vyne, kurio pavadinimų negaliu rašyti, nes ir čia mane pasiekia kaulėta Lietuvos teisingumo ranka.
Kvapą 2015 metais sukūrė vokietis, išmokslintas Prancūzijoje, dabar gyvenantis Niujorke, Frank Voelkl: jis yra ne tik daugeliui nišinių kvapų namų kūręs kvepalus, bet ir sukūrė neįtikėtinus, revoliucinius, ameriką pavergusius Le Labo kvepalus Santal 33 (apie juos rašiau portale DELFI).
Juodosios arbatos kvepalai yra nežmoniškai įsimintini, jų su niekuo nesupainiosi. Net nesugalvoju, kodėl niekas anksčiau nepagalvojo imtis juodosios arbatos kvapo, kuris labai įsimenantis, kaip ir
raudono šratinuko, kaip alaus, kaip deginamo medžio - jūros kvapu užsiėmė, benzino - irgi, žmonės kūrė kvepalus, kurie kvepia senu garažu ir valčių degutu, bet kodėl niekas ligi šiol nesumanė
kvepaluose įamžinti arbatos. Vieni geriausių mano didžiulėje kolekcijoje. Linkiu ir jums tokiais kvepėti.
