Užkalnis apie kvepalus, pagarsėjusius tik iš blogosios pusės

Sovietiniais laikais, pasakysiu aš jums, su parfumerijos reikalais buvo ne kažkas. Lietuvoje negamino nieko kvepiančio (išskyrus skalbimo pastą „Vokė“, kuri smirdėjo, kaip avarija cepelinų gamykloje; ten tai buvo siaubas).

Latvijoje buvo „Dzintars“, kvepalų gamintojai, kurie šį bei tą pagamindavo visai priimtini, pavyzdžiui, odekoloną „Ridzinieks“, rygietis, kvepėjusį medžiu ir egzotiniais prieskoniais.

O dar buvo rusiška produkcija: kvepalai „Krasnaja Moskva“ (Raudonoji Maskva), o vyrams – odekolonai „Saša“ ir „Alioša“. Tais kvėpindavosi – tai buvo generinis pigus šlamštas, kaip šių laikų generinė turgaus produkcija. Bet buvo kitas laiptelis: „Trojnoj“ ir „Šipr“. Šitais, kaip čia pasakius, gaivindavosi, gurkšteldami vidun. 70 proc. etilo alkoholio (pagal valstybinį standartą), ir kvepi skaniai, ir akyse ribuliuoja. Nebandykite šito namie.

Aptariamo odekolono kainos net nežinau, bet ji niekinė. Gal mokėjau 5 litus. Kilmės šalis – Ukraina. Įsigijau Halės turgavietėje, tarp leopardinių tympų ir liemenėlių begemotėms.

Šiaip jau „Šipr“ yra rusiška prancūziško žodžio „Chypre“ transliteracija. Tai reiškia Kiprą, salą, iš kur kilusios tos samanos, kurios sudaro bazinę šių kvepalų natą. Vakaruose „chypre“ yra ne kvepalų pavadinimas, o jų kategorija, grupė, su keliais bendrais požymiais. Viršutinės citruso natos: bergamotė, neroliai, apelsinai, smilkalinis vidurys ir samanų pagrindas. Variacijų yra daug ir visokių.

Atsipalaiduokit minutei nuo anekdotų apie alkoholikus, geriančius „Šiprą“ prie skardos kioskų, nuo baisaus buteliuko su kreiva etikete, nuo juodo kampuoto kamščio ir koncentruosimės tik į kvapą.

Jis nėra intensyvus. Viršutinis citrusas, bergamotė, greitai nugaruoja ir dingsta, o vidurys yra susiliejęs su baze: čia ir sandalmedis, ir pačiuliai, ir samanos. Tai nėra gudrūs kvepalai: senos kirpyklos kvapas, bet jie nėra bjaurūs ar agresyvūs.

Projekcija ir išlikimas minimalūs: nėra ko tikėtis, visgi tai – pigena, ir gana agresyvi pigena, už kelis skatikus niekas nepripils į buteliuką stebuklo. Aromatinių medžiagų koncentracija čia minimali.

Tai senos kirpyklos kvapas, kitoks gyvenimo tempas, lėtas ir turbūt apsnūdęs. Tai senelio kvapas – senelio, kuris turi anūkų, bet šie jo nebelanko. Tai kvapas iš tų laikų, kai nebuvo interneto ir mobiliujų telefonų. Nežinau, ar kas nors, taip kvepėdamas, gaudavo sekso iš priešingos ar tos pačios lyties, bet jeigu ir gaudavo, tai tas seksas turėjo būti, kaip iš senų vokiškų pornofilmų, kur diedai didžiuliais ūsais ir moterys, taip sakant, irgi su vešlia augmenija, tik kitoje vietoje.

Šis kvapas labiau istorinis, negu dėvėjimui skirtas, bet aš džiaugiuosi, kad turiu jį kolekcijoje. Tai – istorijos aromatas.