Čia net ne Halės turgus, čia dar pigiau. Prie pat Šveicarijos sienos, Alpėse, prie Lugano ežero, yra mūsų artimiausia didelė parduotuvė, kur atvažiuojame maisto ir skalbiamųjų miltelių, ir taip pat atvažiuoja taupantys frankus šveicarai. Apie amoralias lietuvių keliones pigaus šlamšto, beje, vakar rašė mano draugė šitame pačiame portale, jei dar nespėjote perskaityti, tai dabar pats laikas.
Toje didelėje parduotuvėje, greta visokių skutimosi putų, užmačiau kvepalų pasakiška kaina (dešimt eurų su centais, tai dvigubai pigiau net negu Halės turgavietės kainos, teisybę sako žmonės, kad toje Lietuvoje valdžia ir verslas nuo mūsų vis plėšia pinigus): gaminti Ispanijoje, prekės ženklas man nepažįstamas (Dicora Urban Fit), ir yra keli pavadinimai – London, Berlin, Tokyo ir panašiai.
Ant kvepalų dėžutės parašytos kiekvienų kvepalų trys pagrindinės natos – sveikintina iniciatyva, nes yra juk pakankamai daug pirkėjų, kurie kai ką žino apie kvapus ir gali persiskaitę išvengti pasipurškimo ko nors tokio, kas labai nepatiks. O ant dėžutės viršaus dar yra priklijuotas patrinamas kvepiantis lipdukas. Vieni privalumai.
Maniau pasirinkti Tokyo, nes labai mėgstu tą miestą ir ten nemažai laimingų akimirkų esu praleidęs, valgydamas sušius ir gerdamas alų, tačiau pats kvapas man ne taip patiko, kaip sušiai.
Pasirinkau kvepalus London, gal dėl to, kad niekada ypatingai nemėgau Londono, kur praleidau tiek metų, kol nedeportavo, tačiau jis turi savų privalumų, kurie ant flakono neparodyti (ant plastiku aptraukto stiklinio butelio, žinoma, parlamento rūmų varpinė su laikrodžiu, kurią neišmanėliai vadina Big Benu, apžvalgos ratas ir keletas baisių modernių pastatų, kuriais londoniškiai taip didžiuojasi – dar trūksta tik raudono dviaukščio autobuso ir karalienės, o galėjo parodyti tai, kas Londone tikrai vertinga, bent jau mano požiūriu: knygynai, kinų restoranai, japoniško maisto parduotuvės ir lietuviai).
Pastebite, kokia ilga įžanga? Nes labai nenoriu pasakoti apie kvapą, kuris, atsivežus į namus, privertė gailėtis išleistų dešimties eurų. Bet nors jums parašysiu, kad žinotumėt, ko nepirkti.
Kvapas atsiveria saldžiu, sintetiniu, lipniu greipfrutu (tai visai ne tas greipfrutas, kurį randame puikiuose stilingose kompozicijose, tai tualeto gaiviklio ir skalbinių minkštiklio mišinys), prie kurio dar tualeto kvapo prideda dirbtinė ir nemaloni jūros nata – visai kaip blogo TV laidų vedėjo šypsena. Toliau turėtų būti levanda, bet arba ji labai bloga, arba ruošdami kvepalus kažko nusuko. Jaučiasi tik lipnus saldumas. Pilkoji ambra kvapo bazėje yra fiksatorius ir pasirūpina, kad ta šlykštynė kuo ilgiau pasiliktų su jumis.
Kvapas yra įdomus tuo, kad pradinis šlykštumas, vos pauosčius, toliau auga ir keroja, papurškus ant odos: natūrali žmogaus odos chemija tą bjaurų kvapą dar artikuliuoja, pabrėžia, panašiai, kaip natūraliai nemalonius antivakserių veidus pabrėžia feisbuke uždėtas rėmelis su kokiu nors šūkiu apie tradicinę šeimą arba stop vaikų atiminėjimui.
Nepirkite šių kvepalų niekada. Aš atkentėjau, kad jūs būtumėt apsaugoti.
