O dabar apie kvepalus.
Yra dalykų buityje, kurie neskirti uostyti, tačiau visiškai maloniai kvepia: terpentinas, klijai, dažai, parketo vaškas, drožiami pieštukai, bulvių tarkiai. Visus juos aš net negalvodamas rinkčiausi uostyti, kad tik nereikėtų testuoti šių kvepalų, kurių aš net nesuprantu, kaip jie atsidūrė mano gausioje kolekcijoje. Gal padovanojo kas nors, kas manęs nekenčia. Gal tradicinių šeimų gynėjai, gal violetiniai, gal vaikmušiai, o gal tie, kas yra traumuoti sovietmečio, kieno buvo sunki vaikystė ir tai neigia - ir todėl niršta, kai jiems apie tai praneša. Gal jie įsliūkino į mano namus ir prakišo šį buteliuką į mano kolekciją.
Kvepalai vadinasi Activist ir jie yra iš kosmetikos tinklo The Body Shop. Šis nebrangus parduotuvių tinklas iš Anglijos su visais savo kremais ir šampūnais, kažkada gavęs didelį palaikymą iš socialiai atsakingų ir politiškai korektiškų asmenų, nes pabrėžė savo etiškumą, dabar yra gana pavargęs, nors, pavyzdžiui, jų greipfrutų kvapo dušo žele yra vienas geresnių. Greipfrutai apskritai yra vienas geriausių dalykų pasaulyje, greta burgerių, koldūnų ir išmaniųjų telefonų.
Kodėl aš taip blogai atsiliepiu apie šiuos kvepalus, sukurtus 1995 metais, nors šiaip esu geras žmogus ir stengiuosi apie visus kalbėti kuo geriau?
Nes jų pagrindinė nata yra vanilė, prakeikta saldi, lipni vanilė, kuri buvo tais laikais, prieš ketvirtį amžiaus, tokia madinga.
Jau kitais metais buvo sukurtas praktiškai toksiškas savo saldžiu lipnumu Thierry Mugler A*Men - šio velnių odekolono užtenka vieno pasipurškimo ant riešo ir norėsite nukirsti sau ranką, nes nuplauti jų neįmanoma, nebent chirurgas padarys odos persodinimą.
O šiaip 1995 metai (tų metų sausio 4 dieną išvykau į ilgalaikę komandiruotę į Didžiąją Britaniją, kuri užsitęsė šešiolikai metų ir išsisklaidė po visą pasaulį) parfumeriniu požiūriu nebuvo blogi. Tada buvo paleistas ir visus pasaulio sporto klubus užpylęs sintetinis, bet nepamirštamas Axe/Lynx dezodorantas Africa, ir Burberry for Men („Apie kvapą, kuris nuo asocialų apgina”), ir Hugo - Hugo Boss („Kvepiu kaip šaunolis”), ir Le Mâle - Jean Paul Gaultier, kuris tapo pagrindiniu XX amžiaus pabaigos LGBT kvapu, o taip pat turėjo nepamirštamai puikią pakuotę.
Kvepalai Activist yra bukiausias kvapas, kurį tik įmanoma sukurti. Kūrėjas neparašytas, nes, matyt, žmogui buvo gėda.
Jis prasideda gana paprastais citrusais, kurių nelieka per trisdešimt sekundžių. Tada iš peties kerta prieskoniai (tiksliau, tik lipni, nemaloni, saldumu tvoskianti vanilė), ir tą vanilę dar bazėje sustiprina ir ilgiau pratęsia kedras ir ambra.
Kvepia, kaip žmogus, saldžiai prisipurškęs, su kuriuo atsidūrus viename lifte, visi važiuojantys meldžiasi, kad spėtų atvažiuoti į savo aukštą anksčiau, negu juos pradės tampyti ir skrandžio turinys atsidurs ant kitų keliaujančių avalynės. Kvepia, kaip skardinio 1995 metų kiosko prekiautojas, kuris nesiprausė nuo Michailo Gorbačiovo vadymo laikų, bet užtat pasipurškia kasdien, kad patiktų damoms. Kvepia, kaip per saldus likeris, kurį mėgo jūsų močiutės draugės.
Nėra kvepalų mano kolekcijoje, kuriuos labiau norėčiau nusiplauti.
