Gyvūnus myliu, pats auginu katę, tačiau į nesibaigiančias diskusijas apie žiaurų elgesį su keturkojais, kurios visada perauga į dar ilgesnius ginčus apie medžioklę, nelaisvę, zoologijos sodus ir galiausiai apie mėsos valgymą ir nevalgymą, aš vengiu veltis. Taip pat noriu iškart perspėti, kad šiame straipsnyje nebus nė žodžio apie sintetinį kailį – tai yra nevyriška ir galų gale net neseksualu. Tikri kailiniai turi būti iš natūralaus kailio ir taškas. Todėl jeigu dėvite dirbtinį kailį – į sveikatą, dėvėkite, didžiuokitės, būkite laimingi.
Tai apie ką ir kam rašau? Rašau apie kailinius vyrams su tikslu informuoti, kad šis rūbas skirtas toli gražu ne tik pasiturinčioms moterims, kaip daugelį metų buvo priimta manyti. Ir ne tik hiphopo atlikėjams, kurie vaizdo klipuose sabalus ir audines demonstruoja kepinant Las Vegaso saulei ir aplink juos besistaipant gražuolėms, kurios kažkodėl dėvi tik aukso spalvos bikinius ir tokios pat spalvos aukštakulnius. Ir šypsenas. Ir daugiau nieko.
Be to, tvirtinu, kad ir XXI amžiuje kailiniai gali būti stilingas aprangos aksesuaras, skirtas ne tiek sušildyti, kiek pabrėžti vyriškumą ir statusą. Sakoma, kad tikri džentelmenai niekada neskuba. Aš pridėčiau, kad tikri džentelmenai spintoje turi bent vienus kailinius. Gerai, bent kokybišką paltą su natūralaus kailio apykakle. Galų gale – bent nepigią striukę su natūralaus kailio pamušalu. Bet tai tik kraštutiniu atveju.
Tikrai žinau, kad kailių tema yra jautri, o atvirai jais žavėtis yra politiškai nekorektiška. Kailiniais pasipuošusioms įžymybėms užsienyje tenka paragauti ir prievartos – ne kartą žinomi žmonės buvo apstumdyti, aprėkti aktyvistų ir apipilti nekaltų gyvūnų kraują simbolizuojančiais raudonais dažais. Tokio elgesio nei ginu, nei smerkiu, tiesiog konstatuoju faktą. Prisiminkime kailių temą, kai kitą kartą rydami seilę ragausime žąsų kepenėlių paštetą – šiam delikatesui paruošti pasmerkti paukščiai šeriami per prievartą, kad jų kepenys apaugtų taukais ir išpamptų. Arba kai gausite dovanų sužadėtuvių žiedą su deimančiuku – juk visai tikėtina, kad jis aplaistytas Siera Leonės deimantų kasinėtojų krauju. Neatmetu, kad ir dabar esate apsivilkę medvilninius marškinėlius, kurie pagaminti iš Uzbekistane išaugintos ir surinktos medvilnės, o ją kaip žinią skina vaikai. Beje, medvilnė – tai krūmas, kurio spygliai rinkėjams rankas sudrasko iki kraujo. Tiesiog prisiminkite.
Bet kailiams kliūva daugiausiai. Kai prieš kelias dienas savo Facebook tinklaraštyje pasidalinau įrašu apie kailinius ir pasidžiaugiau italų prekės ženklo „Fendi“ kailių šedevrais vyrams, nuotraukos nuo mano lentos buvo pašalintos, o man atskriejo automatinis paaiškinimas – supratau, kad esu nubaustas už netinkamo turinio platinimą. Mados namai „Fendi“ kailinių kolekcijas leidžia jau daug dešimtmečių, o kailinių linijos kūrėjo Karlo Lagerfeldo, kuris be visa ko yra ir daugiametis „Chanel“ kūrybos direktorius, vardas siejamas su prabanga, geru skoniu ir estetika. Jis, beje, „Fendi“ kailinius pradėjo kurti dar 1965-aisiais, kai daugumos mūsų net nebuvo. O kai pateikiau jo kūrinius savo tinklaraščio skaitytojams, iškart sulaukiau pasmerkimo. Nepatikėsiu tvirtinančiais, kad jiems negražu. Pernai K. Lagerfeldas drįso pristatyti visą kailinių kolekciją – argi ne natūralaus kailio renesansas?
K. Lagerfeldas turėtų džiūgauti – jo taip mėgstami natūralaus kailio kailiniai sugrįžta ne tik ant podiumo, bet ir į gatves, ir – svarbiausia – ant vyriškų pečių. Jie kailinių nėra matę jau porą dešimtmečių, nuo pat tada, kai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje užgimė gyvūnų teisių judėjimas. Tada kliuvo ir kailinius dėvinčioms moterims, ir juos kuriantiems dizaineriams.
Visai kitokia situacija buvo apie 1920-uosius, kai kailinius turėjo kiekvienas, kas tik galėjo sau juos leisti. Tai buvo solidaus statuso simbolis, leidęs šeimininkui demonstruoti savo turtus ir aukštą socialinę padėtį. Apie visai senus laikus, kai kailiais nuo šalčio prisidengdavo pirmykščiai medžiotojai, ir truputį vėlesnius laikus, kai šermuonėliais dabindavosi karališkieji asmenys, galite pasiskaityti antropologijos ir istorijos vadovėliuose.
Taigi, dvidešimtojo amžiaus pradžioje kailinius turėjo kone kiekvienas vyras. Pasiturintieji – iš kupranugario, sabalo, lapės ar šermuonėlio. Mažiau turintieji – iš meškėno, bebro ar karakulio. Skurdžiai – iš triušio, nutrijos ar net voverės. Remiantis istoriniais šaltiniais, apie 1920-uosius kailinius turėjo dvi iš trijų Didžiosios Britanijos moterų. Sunku įsivaizduoti kailiams auginamų gyvūnų žudymo mastus, bet kaip ir tarėmės – šis straipsnis ne apie tai. JAV natūralaus kailio bumas baigėsi užgriuvus Didžiajai depresijai (1929-1940 m.), po kurios kailiniai ant vyriškų ir moteriškų pečių periodiškai sugrįždavo viso praėjusio šimtmečio metu, kol septintajame dešimtmetyje jo nepakeitė pradėtas masiškai naudoti dirbtinis kailis.
Šiuo metu natūralus kailis išgyvena tikrąjį atgimimą. Paskaičiuota, kad net 63 procentai garsių mados prekės ženklų, kurie naujoves pristatė Londone, Milane ir Paryžiuje, naudojo natūralų kailį savo kolekcijose. Taip pat paskaičiuota, kad nuo 2010-ųjų natūralų kailį kasmet naudoja per 400 žinomų dizainerių. Kailis dominuoja paskutinėse „Marni“, „Louis Vuitton“, „Valentino“, „Dolce&Gabbana” rudens-žiemos sezono kolekcijose. Jį ant podiumo sugrąžino vyriškas linijas pristatę „Burberry“, „Coach“, „J. W. Anderson“. Neatsilaikę natūraliam kailiui ir avangardinės mados atstovai Rickas Owensas bei Borisas Bidjanas Saberis.
Nėra ko stebėtis – ilgas kailio paltas, kurį šį sezoną daug kartų pamatėme ne tik „Fendi“ kolekcijoje, yra tradicinis vyriškas rūbas, kad ir kaip mums buvo ilgus metus kalama į galvas, kad kailiniai – elegantiškų damų, avinčių lakuotus klasikinius aukštakulnius ir perlų vėrinius, privilegija. Apskritai, nežinau, ar yra vyriškesnis rūbas už kailinius. Apatiniai su kišenėle?
Ir nors šiuo metu vyriškų kailinių rinka teužima tik penkis procentus visos kailių rinkos, o kokybiškų bebro kailinių kaina paprastai svyruoja nuo 1000 iki 10 000 eurų, tad nėra kiekvienam įkandama, bent vienus kailinius bent kartą gyvenime turėtų turėti kiekvienas vyras. Ir tam galėtų sutrukdyti tik visuotinis klimato atšilimas, bet tikrai ne stereotipai, kad kailiniai – tik ponioms.
Žinau, kad už šitą straipsnį daugelis mane mažų mažiausiai išvadins negražiais žodžiais. Tebūnie. Bet noriu pabrėžti – tik išsakau savo asmeninę nuomonę. Aštriai ir truputį sarkastiškai, - taip kaip beveik kasdien darau savo stiliaus tinklaraštyje. Savo kailinių dar neturiu, bet turėsiu. Turbūt vilko kailio. Tada sėdėsiu užsimetęs juos ant pečių, gersiu stiprią juodą kavą ir skaitysiu Ernesto Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. Kokio ženklo bus kailiniai? Be abejo, „Fendi“.
