– Lapkričio pabaigoje rengiate pristatymą „Juozo Statkevičiaus mados namams 30 metų“. Kokios nuotaikos lydi likus porai savaičių iki šventės?
– Nuotaika puiki, kaip visuomet su renginiu dirba didžiulė komanda, ta pati jau 30 metų. Dedame pastangas ir daug dirbame, kad žiūrovai išvystų viską, kas geriausia, sena ir nauja. Tą patį vakarą bus pristatyta ir mano knyga – albumas. Ši šventė – savotiška milžiniško darbo kulminacija ir naujo etapo pradžia.
Vis dėlto per 30 metų išaugo naujos kartos, o man nuo studijų laikų pavyko nemažai nuveikti: sukurti kostiumus daugiau nei 100 spektaklių, pristatyti per 50 kolekcijų, savo kūrybą pristatyti Paryžiuje, tapti Prancūzijos Couture asociacijos nariu, pelnyti daugybę apdovanojimų.
– Ar tiek metų dirbant dar būna jaudulio?
– Žinoma, kaskart prieš kolekcijos pristatymus pagalvojus, kas laukia, jaudulio atsiranda. Vis dėlto pristatyti 80–100 modelių ant podiumo – labai daug, šįkart ketinu pristatyti net 180, o tai dar sunkiau. Sudėtinga jau vien tik surasti tiek modelių, mokančių eiti podiumu. Gražiai jas aprengti, sušukuoti ir padaryti makiažą mes galime, tačiau podiumu niekas už jas nenužingsniuos. Tokie ir panašūs nuo manęs nepriklausantys dalykai kelia jaudulį.
– Kiek daug skaičių: šiemet minite mados namų 30-metį, podiumu žengs 180 modelių, pristatysite tūkstančio puslapių albumą.
– Tūkstančio puslapių per mažai, kad viską galėčiau sudėti. Tai stebino ir mane, ir tuos, kurie dirbo prie šio albumo. Teko ne kartą prašyti dizainerių, kad kaip nors įdėtų dar vieną kadrą. Beje, tokių storų knygų Lietuvoje net neriša. Viena tokia knyga sveria 3,7 kg.
– Kaip viskas prasidėjo? Dar prieš tai, kai pradėjote studijuoti mados dizainą? Jūsų mama turi puikų skonį?
– Mano mama turi lašelį nelietuviško kraujo. Mano prosenelis tarnavo prancūzų armijoje. Kareiviams iš Maskvos grįžtant į Prancūziją, pora kareivių sunegalavo, vienas jų – mano prosenelis. Jis susilaužė koją, todėl pasiliko Lietuvoje. Pagijęs jis ėmė mokyti prancūzų kalbos vieno dvarininko vaikus, už tai gavo lopinėlį žemės. Lietuvoje mano prosenelis sukūrė šeimą ir jam gimė mano močiutė.
Sakoma, kad skonis perduodamas iš kartos į kartą. Nors mano mama galbūt nemoka įsiūti sagos, ji visuomet žinojo, kaip reikia atrodyti. Visada matydavau ją pasitempusią, pasidažiusią, dailiai susišukavusią, pasipuošusią. Net ir dabar, kai jai greitai 80 metų, ji neneša šiukšlių nepasidažiusi lūpų. Mama – visai kitos kartos atstovė. Jai grožis – savotiškas ritualas ir ji negali pasirodyti mieste taip, kaip mes drėgnais plaukais išskubame iš namų.
– Gimėte Kaune, galbūt tai šio miesto kultūros dalis?
– Kodėl manote, kad taip nebuvo Vilniuje? Juk režisierė Galina Dauguvietytė visuomet būdavo pasidažiusi ir susišukavusi.
Žinoma, Kaunas yra Kaunas – laikinoji sostinė, labiau nacionalistiškas miestas, sakykim, čia daugiau buržuazijos. Tačiau Vilnius man patinka, kad čia daugiau skirtingų žmonių, skirtingų tautų, demokratijos... Vis dėlto manau, kad daugelis dalykų priklauso nuo žmogaus charakterio.
– Jūsų mados namams – 30 metų. Kaip viskas prasidėjo?
– Nuo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo, vėliau Vilniaus dailės akademijos, vėliau stažuotės Arnhemo mados akademijoje, į kurią patekau Rygos festivalyje trejus metus iš eilės laimėjęs „Grand Prix“. Apsigyniau baigiamąjį darbą ir prasidėjo mano kelias, kuris buvo ne rožėmis klotas, o akmenimis grįstas. Kelias, nuvedęs mane iki Paryžiaus.
Galiu pasidžiaugti, kad esu pirmas lietuvis, kuriam pavyko nukeliauti iki mados sotinės ir tapti Couture asociacijos nariu.
Nuo to laiko praėjo 30 metų, visi keliai atsivėrė, tačiau niekas be manęs daugiau nesiryžo to paties pakartoti. Pamenu, norėdamas išvykti į Paryžių turėjau kreiptis į Maskvos telefonistes, užsakyti skambutį į Prancūzijos sostinę ir susirasti, kas mane gali priimti. Niekas ten nelaukė išskėstomis rankomis. Tačiau ir tada turėjau daug drąsos, ryžto, jėgų, noro, veržlumo...
Kai mane priėmė Couture asociacija, jie labai stebėjosi, kad aš fotografuojuosi su savo šalies prezidentu, jo žmona, ministrais, o niekas man nepadeda, niekas nepalaiko. Jiems tai buvo nesuprantama. Ten visai kitoks požiūris į madą. Pas mus nėra šios industrijos, nėra aprangos kultūros.
– Per trisdešimtmetį aprangos kultūra nesusiformavo?
– O kur jūs ją matote? Kur nors vienas audinių ar avalynės fabrikas? Nieko nebeliko, nieko negaminame, nieko neturime, tik vežame iš užsienio ir parduodame...
– Kaip manote, kodėl taip yra?
– Ne manęs to reikėtų klausti. Stengiuosi, kiek galiu, nagais žemę ariu, savo pavyzdžiu rodau. Man teko pabūti pasaulio mados sostinėse, mano drabužiai buvo pardavinėjami prabangiose parduotuvėse.
Deja, Lietuvoje kultūrai skiriama per mažai dėmesio. Daugybė debatų, rinkimų, bet jokių veiksmų kultūrai nepastebiu. Kur parama jauniems žmonėms, Vilniaus dailės akademijai? Gera būti laisviems, tačiau kai pasieki aukštesnį lygį, vis tiek kyla klausimas, kur valstybės palaikymas?
Pamenu, prieš 20 metų mano kūryba buvo pristatyta Paryžiuje. Grįžau į Lietuvą lyg niekur nieko, galbūt pora žurnalų parašė... O mano kurso draugų duetas, su kuriais mokiausi Olandijoje, namo sugrįžo mados sostinėje pristatę kolekciją ir buvo pakviesti į savo šalies ambasadą, kur laukė didžiausia puota ir užsienio žiniasklaida, vėliau rašiusi apie olandų duetą... Lietuvoje to trūksta, niekas netarpininkauja, nepadeda kūrėjams garsinti šalies vardo.
Man apmaudu, kad tiek kelių pramyniau, iš esmės koja atidariau Paryžiaus duris, tačiau niekas tuo nepasinaudojo...
– Vadinasi, per tris dešimtmečius įvyko tik neigiamas pokytis?
– Nežinau, daug pokyčių įvyko, esame laisvi. Tačiau kas dar? Aš dirbu daug metų, nesėdžiu rankų sudėjęs, tačiau nieko nematau. Mano bičiulė Dalia Ibelhauptaitė dirba 20 metų, atrado ir užaugino visą kartą puikiausių solistų, dainuojančių geriausiose pasaulio operose, bet net ir būdama talentų kalve ji neturi savo teatro. Tokia pas mus kultūra.
– Matote nekokią perspektyvą?
– Jei pradėčiau kalbėti, veikiausiai vėl likčiau atpirkimo ožiu, kurio visi nekenčia. Geriau nieko nesakysiu, kad nebūčiau prie kryžiaus kalamas.
– Praėjo maždaug metai nuo garsiojo „Sputnik“ skandalo. Kaip dabar vertinate tą įvykį, renkatės kam interviu duoti?
– Ką aš ten tokio pasakiau? Neteisybę? Manau, kad tiesiog buvo pasinaudota mano vardu siekiant uždirbti ir pelnyti tam tikro žinomumo. Jei jau bijome tokių svetainių, kodėl jokios tarnybos neįspėja būti budriems ir nekalbėti su panašiais portalais? Pamenu, tuo metu buvau užimtas kolekcijos pristatymo rūpesčiais, be to, nebūtinai visas žiniasklaidos priemones žinau, iš kokio portalo ar radijo skambina...
Vis dėlto visi mes galim klysti. Metai nuo skandalo praėjo, o kas pasikeitė? Ar senjorai gauna didesnes pensijas, ar studentams mokamos didesnės stipendijos? Tokią teisybę galėjau pasakyti ir prancūzams ar amerikiečiams, teisybė dažnai nepatogi. Kažkas tuo pasinaudojo. Tačiau ir tame interviu daug kartų pasakiau, kad myliu Lietuvą, dėl jos dirbu, sukūriau daug darbo vietų, jau 30 metų dirba tas pats kolektyvas. Tai taip pat nemažai pasako apie žmogaus charakterį.
– Kokia teatro kostiumų kūrimo specifika? Kaip visa tai prasidėjo?
– Tai prasidėjo, kai buvau trečio kurso studentas ir sukūriau kostiumus Jeano Anouilh’o pjesei „Orkestras“. Spektaklio pasižiūrėti atėjo ir mano dėstytoja, Modelių namų vyriausioji dailininkė Dalia Jurginienė. Po šio spektaklio ji pamatė mano talentą ir pasakė kolegoms, kad man jau galima teikti diplomą.
Pamenu, spektaklyje buvo vaizduojamas mano išsvajotas Paryžius ir penkios moterys, dirbusios senelių namų pensione (ten grojusios). Man buvo svarbu tinkamai jas aprengti. Ir nors pati pjesė ganėtinai banali, manau, kad man pavyko sukurti gerus kostiumus, nors man, studentui, niekas pinigų kostiumams nežarstė. Tada net žvynelių dekorui nebuvo. Puikiai pamenu, kaip su aktorėmis pirkome fotoaparato juostas, skylamušiu patys gaminome žvynelius ir siuvome prie kostiumo rankovių... Jau tada kūrėme couture.
Kartais būna apmaudu, vienas spektaklis pavyksta geresnis, kitas prastesnis, o aš negaliu sau leisti daryti blogiau nei prieš tai. Kartais mano kuriami kostiumai, būna stipresni už patį spektaklį. Galbūt bent jau kostiumais galiu privilioti žiūrovus, kurie laukia kokios nors staigmenos.
Parengė Eimantė Juršėnaitė.
