Sovietmečiu mados žurnalų, pavyzdžiui, „Banga“, tikrai nebuvo įmanoma pamatyti spaudos kioskų vitrinose. Tačiau beveik visos damos juos turėjo, nes keliavo iš rankų į rankas. Mada egzistavo visais laikais, tik turėjo kitokius pavidalus.
Vilniaus modelių namų kūrėjai, rūbų dizaineriai, tuo metu vadinti dailininkais, drabužių sukirpėjai buvo pažįstami su mados tendencijomis ir patys jas formavo. Sovietinėje Lietuvoje vienoje iš reikšmingų ir ryškių SSRS vitrinų mūsų dizaineriai kūrė ir drabužius, ir avalynę, ir originalias šukuosenas.
Geriausiems Vilniaus modelių namų pavyzdžiams būdingas grakštumas, santūrumas, linijų išraiškingumas.
Jolanta Talaikytė pasakoja apie Vilniaus modelių namus, kuriuose prasidėjo jos kaip profesionalios rūbų dizainerės karjera: „Modelių namuose dirbti norėjo beveik visi, tai buvo prestižo reikalas ir kiekvieno modelio svajonė. Žmogus, susiję su mada, turėjo santykį su Vilniaus modelių namais – nekentė arba mylėjo.“
Dabar modelių namai visiškai pasikeitę. Anot dizainerės, anksčiau ši vieta buvo patraukli kiekvienam.
„Modelių namai buvo ta terpė, kurioje išmokdavai profesinių dalykų visiškai iš oro. Ta meistrystė tvyrojo visur – pradedant nuo administracijos ir baigiant žmogumi, kuris sėdėdavo prie įėjimo ir atidarinėdavo liftą. Kai eini pro asus, turi pasitempti, nes kiekvienas žmogus, dirbęs modelių namuose, privalėjo atrodyti, kaip nužengęs iš žurnalo viršelio. Jei kažkas būdavo ne taip – žmonės tikrai apkalbėdavo“, – tikina ji.
Tiesa, spėjama, kad žymiausių meistrų darbai sunyko arba yra dingę: „Juos vėl atrasti galima tik sukant archyvines juostas ar vartant senus žurnalus. Į modelių namų leistą žurnalą „Banga“ patekdavo tik išskirtiniai darbai. Tais laikais svarbiausi žmonės buvo kūrėjas, dizaineris ir konstruktorius (drabužių sukirpėjas).“
Archyvinė juosta pradeda prisiminti, o kitiems ir susipažinti, kokie madų vėjai siautė 1966 metais.
„Juokinga klausyti, kad išradome podiumą tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai iš tikrųjų jis buvo senų seniausiai. Pasisodinę modelius į autobusą apvažiuodavome visą respubliką. Keliaudavome ir už jos ribų. Vilniaus modelių namai buvo vieni garsiausių SSRS“, – pasakoja J. Talaikytė.
Anot jos, viena pagrindinių temų, pagal kurias buvo kuriami ir pristatomi drabužiai, – etno: „Mus atrasdavo per savitumą, autentiškumą, kitokią madą.“
Vilniaus modelių namų durys sovietmečiu visuomenei buvo užvertos. Talentingiausių Lietuvos mados meistrų dėmesio sulaukdavo tik aukšti partiniai veikėjai. Eiliniams piliečiams, norintiems įsigyti matytus drabužius, tekdavo juos fotografuoti pasirodymo metu ir tada nešti pas siuvėją.
Ne visi žinojo, kad drabužių parduotuvėse įsigytų marškinių ar suknelių autoriai garsūs žmonės. Viena iš modelių namų užduočių buvo kurti standartizuotus, masinei gamybai tinkamus drabužius.
„Mados modeliuotojai važiuodavo susipažinti su fabriko galimybėmis – turėdavome komandiruotes, buvo privaloma žinoti, kaip fabrikai dirba. Pamenu pirmas savo ašaras, kai nunešiau eskizą ir buvau išvaryta, nes nupiešiau tai, kam pasiūti aparato fabrikas neturėjo.
Kažkada iškrito ir viena mano suknelė, nes eskize nupiešiau su dviem kantuotais kišeniais, kaspinais ir trimis sagomis priekyje – tai buvo didžiulė prabanga. Iš tikrųjų turėjo būti viena saga ir kišenė nosinytei įsidėti. Ilgis negalėjo būti iki kulniukų“, – tikina J. Talaikytė.
Pasak jos, tais laikais žmonėms stigo medžiagos: „Visą laiką klausiau, kodėl per drabužius matydavosi vaikų apatiniai – tiesiog taupydavo audinį. Ilgos suknelės negalima siūti, nes buvo tam tikri vaikiško drabužio standartai. Ekonomika – žemo lygio, turėdavome sugalvoti, ką ir iš ko gaminti. Siūdavome iš medžiagų, kurias prabangūs dizaino namai naudodavo tik pirminiams modeliams gaminti, vadinami – žaliaviniai audiniai. Tačiau padarydavome meno kūrinius.“
Parengė Viktorija Juškauskaitė.
