– Buvai įsitraukusi į vienos kolegės pradėtą diskusiją, ar įmanoma suderinti motinystę ir karjerą. Esi aštuoniolikmetės Dominykos ir ketverių Jonuko mama, pasakyk – įmanoma?

– Ne. Ir jei sakote, kad tai sugebate, aš jums sakau, jog meluojate! Tiesiog už jus kažką padaro kiti – seneliai, auklės, vyrai ir žmonos arba kiti darbuotojai „daro jūsų karjerą“. Štai ir visa modernios bei labai madingos karjerą darančios mamos paslaptis. Koks gi čia derinimas, kai vaiką matai ryte arba vakare? Karjera – tai ne sėdėjimas vietoje, o ėjimas į priekį, motinystė – ne tik duonos kepaliuko pašovimas į krosnį, bet ir jo barstymas aguonomis, riešutais ir net cukraus pudra.

Didžiulė konkurencija, kai privalai sekti, kas vyksta aplink, turi atiduoti labai daug energijos, o iš kur jos paimti, kai para turi tik 24 valandas, šalia pyplys, kurio negali paleisti iš akių, tavo suknelė šlapia nuo pieno, o už pusvalandžio tiesioginis eteris? Tai – beprotystė, nuo kurios, deja, ne visos turi prabangą pabėgti! Aš keliuosi penktą arba šeštą ryto. Sunkiausia neturėti laiko sau ir jausti amžiną savigraužą.

Kur neva yra mano vieta, pirmą kartą išgirdau aštuoniolikos iš žmogaus, už kurio galvojau ištekėti. Jis užsidegęs pasakojo apie bendrą mūsų gyvenimą nė nepaklausęs, ką apie tai manau, ar man tai tinka. Jam atrodė savaime suprantama, kad bus taip. Ir – be diskusijų.

– Ir ką jis pasakojo?

– Vaizdelį iš JO idealaus gyvenimo. Kaip klestintis verslininkas važiuoja namo po darbo pietų ar vakarienių pas mane, savo žmoną, trijų vaikų motiną. Ties tuo mūsų vestuvių data nuskendo kaip rudenį vandenyje plūduriavęs lapas. Ne todėl, kad namų šeimininkė man atrodė kažkas siaubingo! Todėl, kad kažkas manė turįs teisę nuspręsti, ką PRIVALAU daryti! Tai, ką aš PRIVALAU ir ko NEGALIU, netrukus išgirdau iš savo pirmo boso. Paklusni vykdytoja, kitaip esu tiesiog įžūli merga!

Tai įvyko prieš daugiau nei dvidešimt metų, bet kas, damos, pasikeitė dabar? Tau trisdešimt ir dar neištekėjusi? Kas su tavimi blogai? Neturi vaikų? Tai tu – bergždžia! Turi jų net keturis? Niekas nepamokė, kaip apsisaugoti? Galiu pridėti iš savo pačios gyvenimo. Važinėji nauju mersu? Esi barakuda arba turtingo vyro žmona. Turi, sakai, verslo planą? Cha cha cha! Kiek tau metų? Per keturiasdešimt? Koks dar gimdymas? Moterie, tu tam esi per sena!

Jėzus maryte, kai dabar pagalvoju, jei būčiau klausiusi visų tų „geradarių“ patarimų, kurie kažkodėl dažniausiai skambėdavo tarsi priekaištai su pagiežos gaidele! „Tai dabar jau mažiausiai metus su vaiku pasėdėk, kokia tu mama – nuolat scenoje!“ Arba: „Tu gi ne kokia perekšlė, kad namuose su vaiku tryzniotum.“ „Žinok, garsių moterų vyrai nekenčia, keisk darbą.“ Nors man vis dar reikia, kad kažkas įkvėptų, paglostytų, paguostų, bet aš jau žinau: nesvarbu, ko neturiu ir ko nemoku, esu puiki ir niekam nieko neprivalau, išskyrus tai, ką manau pati esant reikalinga. Vienintelis dalykas, kam aš tikrai esu per sena, – tai jūsų idiotiškai nuomonei!

Naglio Bieranco nuotr.

Girdėjau kvailiausių kalbų: Mikelkevičiūtė negimdo, nes saugo figūrą. Laukdamasi išklausiau ir tai, kad turiu prisitaisiusi pagalvę, o vaiką išnešios surogatinė motina. Taip norėtųsi, kad tėvai mergaites mokytų suprasti, jog jos yra nuostabios, vienintelės ir nepakartojamos, nesvarbu, kiek sveria, kokio jos ūgio. Ir tikrai nėra pasaulio pabaiga, jei jos... nesupranta matematikos (šypteli).

Iki šiol atsimenu vieną pokalbį Brazilijoje su pirmą ir paskutinį kartą matytu vokiečių verslininku – vardo neatsimenu, bet atsimenu jo sprendimą, kurį padarė supratęs, kad yra nelaimingas. Gerokai per 50 metų vokietis traukė cigarą, rankoje laikė „Caipirinja“ ir sėdėjo sumerkęs kojas į vandenyną. Jis buvo pardavęs logistikos verslą ir jau šešerius metus gyveno Brazilijoje. Čia turėjo knaipę – barą ant kranto, pilstė „Caipirinja“ ir romą. Maniau, koks durnas! O jis man papasakojo, kad pavargo gyventi amžiname strese ir lenktyniauti – kuris geriau, kuris daugiau. Sakė supratęs, kad gyvenime be įtampos nieko nėra patyręs. Jo nedžiugino pinigai, nes neturėjo laiko jų leisti. Šeimai ir draugams laiko taip pat nebuvo. Taigi nusprendė spjauti į viską ir išvykti – padarė tai, apie ką svajojo pats, ne kiti. Taip, jis neturėjo tiek daug pinigų, bet pagaliau jautėsi laimingas, atradęs gyvenimą! Tai buvo geriausias mano išgirstas patarimas, ką daryti, jei nori būti laimingas. Tiesiog nustok lygintis su kitais. Aš nustojau. Ir tai tikrai nėra lengva.

– Suprantu, kad kažkas nori nurodinėti savo aplinkoje, bet mėginti prisibelsti prie akivaizdžiai stuburą gyvenime turinčios laidų vedėjos?..

– Gaunu labai daug „ačiū“, „dėkoju“, bet ateina ir tokių laiškų, kad kyla klausimas: „Žmogau, nejau tik tai man gali pasakyti?“ „Jūs vaikus gimdykite, o ne nuogomis kojomis maskatuokite! Vargšas jūsų vyras – esu tikra, nemokate net blynų iškepti!“ Tai yra vienintelis tokio turinio laiškas, į kurį aš atsakiau – kiti panašūs (jūs tokia, anokia, nemokate, nesugebate, bet privalote) keliauja į šiukšlių dėžę. Tada atsakiau taip: „Ponia, supažindinkite mane su savo vyru, esu tikra, kad po to jam jūsų blynų daugiau nebereikės!“ Ponia ne tik kad nesupažindino, bet ir apskritai dingo! O būčiau paklaususi, kodėl ji skyrė savo laiką man, visiškai svetimam žmogui, užuot daugiau jo praleidusi kad ir kepdama tuos nelaimingus blynus savo vyrui!? O jei tikrai rūpiu, kodėl neatsiuntė recepto? Bet ką ten svetimi! „Tu negali dirbti TV nebaigusi žurnalistikos!“ – taip mane „drąsino“ buvęs vaikinas, prisiekinėjęs meilę. Taip, tas pats, už kurio galėjau ištekėti!

„Tu atrodai siaubingai, daryk ką nors“, – ne kartą rėžė „itin artima draugė“, kai laukiausi Jonuko. Laimė, jos mano gyvenime nebėra. Tai buvo beveik tiesa, nes svoris neaugo, o krito, jaučiausi ir atrodžiau išsekusi. Medikai liepė valgyti, o aš po kelių kąsnių atsiguldavau į lovą – imdavo siaubingai pykinti. Geriau atrodyti aš tiesiog negalėjau, ir tie baksnojimai buvo tas pats, kas žmogui be kojos nuolat kartotum, kad eina per lėtai.

Seniai supratau, kad tokie „geradariai“, kurie geriau žino, kaip jums gyventi, iš tiesų yra labai nelaimingi ir vieniši žmonės, nes laimingo žmogaus smegenys dirba kitu režimu! Įžeisti kitą jiems tikra psichoterapija, būdas pasijusti geriau. Sykį kunigo Ričardo Doveikos paklausiau, ko žmonės labiausiai gailisi mirties patale. Jis atsakė: „Kad per mažai mylėjo, per daug dirbo ir švaistė laiką niekams, bet labiausiai jiems apmaudu, kad gyveno svetimą gyvenimą, užuot gyvenę savo – jie darė ne tai, ką norėjo ir svajojo, o tai, ką jiems primetė kiti.“

Naglio Bieranco nuotr.

Kažkam aš visada buvau pilka pelė, neapdovanota nei aštriu protu, nei puikia išvaizda. Kaip ten kažkas išsireiškė: „Fe, maža, pilka ir dar – lenta!“ Galvoji, mane kada nors tai žeidė? Nežeidė, nes aš pasakiau – tebūnie tai tiesa! O su tiesa kovoti labai sunku, neįmanoma. Bet suprantu, kad jaunas moteris tokie dalykai gali gniuždyti, nors visa tai taip nevertinga. Savo dukrai visada sakau: dėk ne ant veido, o į galvą. Nes tai, kas galvoje, matyti ir veide! Išvaizdą gali pakeisti, bet smegenų – ne. Kaip gaila, kad jausmas, jog esu niekam neskolinga ir galiu nusispjauti į visokius vertinimus, bandymus sprausti į rėmus, ateina tik su branda.

Jei esi plonesnės odos, negali nekreipti dėmesio, nematyti žinučių ir komentarų po nuotraukomis. Jų negali nematyti tavo šeima. Aš turiu šeimą, kuri reaguoja.

– Turbūt yra ir tokių, kurie klausia patarimų, kaip tapti sėkmingai, išlikti savimi?

– Moterims įdomiausia, kaip išgyventi turint mažų vaikų, neduok Dieve, dar ir didesnių, kaip neprarasti savęs ir suvokti, kas tuo metu esi. Parsiveži kūdikį namo ir išties esi, atsiprašau, nuogais papais, nes maitini kas tris valandas ir nieko nespėji. Palaukite, ar aš – televizijos laidų vedėja, vis dar seksuali moteris, ar visgi – tik mama? Moderniausių kompiuterių specialistai greičiausiai juos kuria pagal mamų protą. Nes nebūnant mama nuveikti tiek darbų vienu metu neįmanoma.

Dėl to multitaskingo smegenyse vyksta keisčiausi dalykai, kai nebeatsimeni, tiesiog neatsimeni tam tikrų momentų. Toks jausmas, kad tavo IQ leidžiasi žemyn. Galvoji: mamyte, kas vyksta – pamiršti datas, netgi tai, su kuo vakar šnekėjai, pašnekovų vardus. Dabar ateinu pas pašnekovus ir juokaudama iš anksto atsiprašau: „Nepykite, jei suklysiu – esate Juozapas, o pavadinsiu jus Martynu, nes esu mama, kuri bando suderinti motinystę su karjera.“ Kad išsilaikytum tam tikrame lygyje, reiškia visada eiti į priekį, nuolatos mokytis. Įsivaizduojate, kiek smegenims reikėtų švaraus ramybės laiko? Mama tokios prabangos neturi.

Mano mažylis, matyt, praėjusiame gyvenime buvo lakūnu ir dėl to tam tikra prasme yra išprotėjęs. Namuose turime oro uostą, kuriame jau dvidešimt vienas lėktuvas. Kiekvienas jų turi savo garsinę programą. Paspaudus mygtuką pasigirsta angliškai: „Lėktuvas ruošiasi leistis, prisisekite saugos diržus.“ Neseniai grįždama iš mokslų Kinijoje Dominyka broliui atvežė milžinišką malūnsparnį, kurį paspaudus užsidega visos šviesos ir ima groti kiniškos melodijos. Pabandykite tuo metu šalia kažką paskaityti ar pasimokyti. Puslapį knygos skaitau penkiolika minučių ir kartais nesuprantu, apie ką jis, todėl kad už sienos man groja visas oro uostas.

– O jei limitų kūrėjai teisūs – po keturiasdešimties reikia nurimti, neva viskas jau į pabaigą?

– Bet ribas mes kuriame patys! Kai buvau labai jauna, maniau, kad gyvenimas, kai vaikai užauga – na, kai artėja aštuoniolikos link, yra baigtas. Nieko įdomesnio nebeverta tikėtis, toks su angliška antrašte „Game is over“ arba rusiška „Kapec“. Ir vieninteliai iššūkiai arba pokyčiai tegali būti tik skyrybos arba mirtis. Rytą bučkis, kavutė – iki pasimatymo. Vakare bučkis, detektyvas ir – iki pasimatymo, – viskas sustyguota. Na, gal dar pokalbiai – o kaip norėtum būti palaidotas? Mados, visokios fintikliuškės – jau nebe man, madingus drabužius galiu pirkti tik savo dukrai, nes nieko nėra labiau apgailėtina, kaip senti nenorinti moteris. Tikrai? O be to, vyras mane myli ir tokią – tai kam puoštis? O ir šiaip drapanėlės kainuoja kosminius pinigus. Juk kas kedena plunksneles? Vištos arba papūgos. Ir apskritai po keturiasdešimties reikia nusikirpti plaukus, mini pakeisti net ne į midi, o maksi, nešioti oversize drabužius.

Staiga tas metas atėjo. Man – per keturiasdešimt, o dukrai – aštuoniolika, kas bus? Suprantu – nė velnio nieko nebus, nes tai yra nuostabus laikas. Ir kur kas nuostabesnis nei tada, kai buvo trisdešimt. Anksčiau netikėjau, kad galima taip džiaugtis savo vaiko pasiekimais. Kitaip tariant, pajutau, kad mano everestai nebe tokie įdomūs ir nebevertinami kaip vaiko kalneliai. Tarsi išgyvenu antrą gyvenimą. Kaip man įdomu su dukra kalbėtis apie meilę, visus pirmus kartus, cigaretes, alkoholį, patyčias ir taip toliau. Ji – suaugęs protingas žmogus. Jau galiu vertinti, ar gerai viską jai sudėjau, kur ko neįdėjau. Juk buvau tokia pati. Įeinu į jos kambarį, kaip kažkada mama įeidavo į maniškį, ir prisimenu frazę, kad šiuolaikiniai vaikai nori išvalyti pasaulį, bet kodėl jiems nepradėjus nuo savo erdvės? Niekada nesupratau tų psichologinių klišių, kai mama pavydi dukrai jaunystės, sėkmės, grožio. Mane džiugina viskas, kai matau, kad kažkur Doma mane jau pranoko. Aš svajojau vairuoti automobilį, o mano dukra, sugrįžusi iš programavimo olimpiados, – robotą! Tiesiog fantastika!

Mano Jonukas – muzikalus, jis prisėda prie pianino ir matau, kad muzika eina ne iš rankų – iš vidaus. Kaip viso to nenumušti? Kažkada pati baigiau muzikos mokyklą. Bet tik todėl, kad tėvai nuo mažens įkalė, jog kiekvieną pradėtą darbą reikia baigti. Kartodavau, kad pianiną kirviu sukaposiu. Baigusi muzikos mokyklą, padovanojau jį vaikų namams, o po to trisdešimt metų vėl prie pianino prisėdau. Viskas pamažu atsigamina. Jei seniau man atrodydavo, kad muzika – toks nevertingas mokslas, kaip ir šokiai – jų niekam nereikia, dabar suprantu, kad nieko panašaus. Muzika padeda mokytis matematikos, tai – kalba, kaip bet kuri kita, ji lavina smegenų „raumenis“.

Naglio Bieranco nuotr.

– Tau nebe dvidešimt, nesi metro aštuoniasdešimties ir, kaip sakei, – lenta. Kodėl tebežiūri tavo laidas?

– Na taip, maža, trumpomis kojomis (juokiasi). Tiesa, kartą esu iš vaikino išgirdusi, kad galėčiau pasididinti krūtinę. Tada pagalvojau – koks kvailys šalia manęs. Jei mažos krūtys yra problema, tai – tik jo, ne mano. Aš esu už grožio mediciną, bet nieko nėra baisiau kaip saiko stoka. Armija klonų pūstomis lūpomis ir skruostais, priklijuotomis blakstienomis ir nagais, didintomis krūtimis man yra atgrasu! Aš negaliu dresuoti ir muštruoti savo kūno, kad jis atrodytų kaip dvidešimtmetės, nes jis išnešiojo, padovanojo naują gyvybę, turiu jį gerbti! Be to, man ir pinigų tam gaila. Neverta jų skaičiuoti tik mokslams ir kelionėms. Šie dalykai tikrai atsiperka. Ir tegu jums neatrodo, kad aš dėl išvaizdos niekada neišgyvenau. Kaip ir visos – išgyvenau ir dėl kilogramų, ir dėl mažo ūgio. Bet kaip gydo komplimentas, kad mažos moterys sukurtos meilei!

O kodėl žiūri laidas?.. Galvoju, kad čia turbūt pasitikėjimo klausimas. Be to, man labai patinka tai, ką darau. Ir, tenka pripažinti, esu tiesiog patologiškai komunikabili, dažniausiai labai greitai įžengiu į privatų pašnekovo lauką. Primityviai sakant, aš tiesiog myliu žmones. Matyt, negalėčiau kurti kriminalinių laidų. Vienas politikas yra pasakęs: „Nusikaltėlis pas tave virstų geru žmogumi, tiesiog angelu.“

– Norėdamas gauti atgalinį ryšį, pašnekovui turi atiduoti daug savęs.

– O kodėl kitą dieną guli paslikas, esi išsekęs, kodėl kankiniesi dėl dilgėlinių?.. Pabendravęs lieki tuščias kaip kibiras. Aną savaitę per kelias dienas turėjau penkių laidų filmavimą, o po to reikėjo prieš kamerą nesuklystant pasakyti kokių septynių sakinių reklamos tekstą. Įprastai tai nebūtų bėda, o šįkart supratau, kad nebegaliu įjungti smegenų – ten yra vanduo. Nors tie mano potyriai yra niekai, palyginus su vaikų reanimacijoje dirbančios slaugytojos, gal todėl aš ja ir netapau – būčiau mirusi su pirma vaiko netektimi. Į televizijos laidų vedėjus nežiūrime kaip į rimtą specialybę. Į chirurgą, medicinos seselę – taip. O laidų vedimas atrodo lyg kažkoks hobis. Atsimenu, net susipykau su vienu vyruku, kuris manęs klausė: „O tai ko tas Arūnas Valinskas iš politikos į teliką sugrįžo?“ Juk čia – jo darbas! Tarkime, jums apendicitas, ateinate pas chirurgą ir nežiūrite, ar jaunas, gražus, žiūrite, koks profesionalas, kiek metų dirba.

– Ar yra buvę, kad pašnekovas taip sužavėtų, jog vos susilaikytum nepakvietusi į pasimatymą?

– Būna, pašnekovai ir apžavi, ir sužavi. Ir tai yra normalu. Gaunu visokiausių žinučių, pasiūlymų, smagiai iš jų pakikenu. Pasakysiu taip, kad geresnio nei mano vyras dar nesutikau. Ir pasakytas „taip“ prieš penkiolika metų yra vis dar geriausias mano sprendimas. Iki tol dešimt metų buvome pragyvenę kartu. Iš viso mums – dvidešimt penkeri. Kas žmones išlaiko kartu? Sakyčiau, draugystė. Su geriausiais draugais paprastai nesiskiriame. Taip – susipykstame, apsistumdome, bet sugrįžtame, apsikabiname ir gyvename toliau.

– Kiek tau svarbi išvaizda, įdomi mada?

– Nesidomiu mada, visokiomis „ikonomis“, man nuoširdžiai tas pats, ar madinga maksi, ar pūstos rankovės ir „balerinos“ man – tik baleto šokėjos. Bet aš žinau, kas man tinka. Ir mane sunku perlaužti, kai man netinka. MAN NETINKA ir, atvirai tariant, visiškai nerūpi, ką jūs manote apie tai! Aš nekenčiu juodos, nes ji netinka net nabašnikui. Na gerai, tinka labai retai damai, mat sugeria šviesą ir todėl sendina, taip pat suteikia nuovargio įspūdį ir tikrai neplonina, jei ką! Tai sakau po 25 metų televizijoje, kurioje kaip niekur kitur spalvos parodo, ką gali. Puošdamasi vadovaujuosi vienu kriterijumi – mažiau yra daugiau. Be to, niekas taip nesendina moters kaip netinkamas vyras (kvailys) šalia ir saulė.

Man gražu pažiūrėti į aukštakulnius, sijonus, sukneles, bet ką su visu tuo veikti realiame gyvenime? Esu ta, kuri lipa į džipą ir varo. Su džinsais ir sportiniais bateliais. Tie visi vakarėliai – koks darbas! Man yra brangesnis laikas su vaikais. Juk pasiruošti raudonam kilimui reikia visos dienos. Ir dar kiek reikia pasistengti iki tos dienos. Aš negyvenu tokioje prabangoje, todėl susidėlioju prioritetus: einu ten, kur mirtinai reikia, nes tai yra darbo dalis.

– Kokią įsivaizduoji save senatvėje?

– Labiausiai bijau vienatvės ir būti kažkam našta. Juokauju, kad aš, kaip gerai skaičiuojanti moteris, auginu sau pamainą – vaikus. Sakau Dominykai: „Mamytė senatvėje nori sėdėti ant vandenyno kranto, gerti baltąjį vyną, skaityti romanus ir niekur neskubėti.“ Ji suprato – tai mamos humoras, bet mane labai sušildė žinutė: „Kai uždirbsiu pinigų, jums abiem su tėčiu nupirksiu namą.“ Patiko ne dėl to, kad tai kada nors galėtų įvykti, nes tai jokia vertybė, o dėl to, kad ji galvoja apie mus, savo tėvus.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nereaguoju, kaip senstu, o tai darau taip, kaip visi – niekaip kitaip. Domai aiškinu, kad taip ilgai kaip aš vaikų nelauktų, anūkus pažiūrėsiu, o ji kvatoja, kad nesvaigčiau – be trisdešimties nieko nebus. Tada kitų veiklų rasiu. Pavyzdžiui, auginsiu vištas, kurių jau turime lygiai šešias. Taip pat laikome penkias antis. Jos plaukioja savo baleikutėje, pažiūrime pro langą – smagu. Beje, vištos labiau ne mano, o mano vyro užgaida. Vaikystėje nuoširdžiai sakiau, kad būsiu melžėja ir ištekėsiu už traktorininko. Juk jauku, saugu, žemiška. Dabar matau, kad visa tai gali išsipildyti (kvatoja).

Naglio Bieranco nuotr.

Šaltinis
Temos
L'Officiel Lithuania
Dalintis
Nuomonės