Sarah Burton lydėjo A. McQueeną į abudu šou, bet pristatyti britų dizainerio įkurto prekės ženklo 2022-ųjų rudens kolekcijos atvyko, žinoma, viena.
„Amerika ir Niujorkas visada glaudžiai siejosi su A. McQueenu, – pasakė ji renginio užkulisiuose. – Tai tarsi mūsų kūrybinės bendruomenės dalis. Šaunu, kad galiu tai pripažinti.“
Surengto šou kūrybiniu pamatu ir šįkart tapo stichija, tik ne liūtis, o tai, kas prie pat žemės – netgi po žeme.
Kolekcija buvo pristatyta viename iš Bruklino sandėlių. Nuo jame suverstų mulčio krūvų sklido aitrokas durpių kvapas (tas mulčias – išvirtusių medžių pjuvenos; jis, pasak S. Burton, bus panaudotas pagal paskirtį), o paukščiai ir vabzdžiai čirškė prie garsiakalbių, iš kurių netrukus pasigirdo „A Forest“ – nemirtingas grupės „The Cure“ kūrinys.
Užkulisiuose S. Burton kalbėjo apie micelį – po žeme augančią grybieną – somatinę grybų struktūrą, tinklą, siejantį medžius tarpusavyje ir perduodantį maisto medžiagas kiekvienam augalėliui.
Juk aišku, kad paprasčiausias grybas dabar kartais suvokiamas visai kitaip, turint omenyje pastarojo meto bandymus pateisinti psichodelinių medžiagų mikrodozavimą. Reaguodama į tokius išvedžiojimus S. Burton tik nusijuokia.
„Man patinka tik tai, kad medžiai vienas su kitu susikalba, net tam tikra prasme vienas kitą gydo, – aiškina ji. – Taip, jie gydo, nors patys yra toksiški. Jiems gresia pavojus.“
Bent porą kolekcijos suknelių puošė išsiuvinėti grybai. Suknelės atrodė impozantiškai, fantastiškai, nors S. Burton patikino, kad ryškios, net vibruojančios spalvos yra lygiai tokios kaip realybėje. S. Burton taip pat paaiškino šilko kutų simbolinę reikšmę: tai, esą, ir yra grybų micelis.
Žvelgiant į pristatytus drabužius tikrai galėjo kilti įtarimas, kad tas, kas juos sukūrė, tikrai turėjo būti užsimetęs dozę: pavyzdžiui, kai kurie megztiniai atrodė tarsi iš haliucinacijų.
S. Burton diktuojamas „Alexander McQueen“ mados namų braižas – tai rūpestingas balansas tarp rankų darbo ir otkutiūro, taigi, lankydamasi Niujorke dizainerė negalėjo praleisti progos pademonstruoti su prekės ženklu siejamos meistrystės. Smokingas su kristalais išpuošta nugaros dalimi, žėrinti juosta vietoj marškinių neabejotinai turėtų tapti žengiančių raudonuoju kilimu įvaizdžio dalimi.
Atrodytų, kad nieko negali būti artimesnio klasikai nei griežto kirpimo kelnių ir švarko kostiumai. Taip, bet net čia yra erdvės fantazijai, jei norisi pažaisti spalvomis. Vėl tenka kalbėti apie psichodelinius tonus – akį rėžiančias žalią, mėlyną, geltoną ir raudoną.
„Norėjau suteikti ritmikos ir energijos. Tai įgyvendinti pavyko spalvomis, – paaiškino S. Burton. – Norėjau, kad viskas tiesiog vibruotų.“
Bene didžiausią įspūdį darė kostiumai, atrodantys it nupurkšti dažais išgaunant pro šalį pralekiančio žmogaus siluetą.
Kaip sakė S. Burton, jų įkvėpimo šaltiniu tapo dar viena archyvinė A. McQueeno kolekcija, konkrečiai – tryliktoji „No. 13“, neišvengiamai siejama su šou, per kurį modelis Shalom Harlow, vilkinti balta suknia be petnešėlių, buvo apipurkšta dažais iš poros robotų, primenančių tuos, kurie paprastai eksploatuojami automobilių pramonėje.
A. McQueenas veikiausiai irgi būtų prisikasęs iki micelio – juk jį visada intrigavo elementai ir stichijos, be to, visada domino gamtos ir mašinų supriešinimo tema. Dabar šis susirėmimas atrodo realesnis nei bet kada anksčiau. S. Burton mėgina pasiųsti šią žinutę, be to, ji demonstruoja moterišką požiūrį.
Nors grybų odos kuriant kolekciją panaudoti nepavyko, S. Burton paminėjo, kad dirbama šia linkme – kad jos vadovaujama komanda eksperimentuoja su įvairiais odos pakaitalais. Ji taip pat akcentavo, kad net 85 proc. medžiagų, panaudotų kuriant kolekcijos modelius, – kūrybinio perdirbimo rezultatas.
Paklausta apie tai, kur keliaus kitą dieną po kolekcijos pristatymo, mados dizainerė atsakė: „Ko gero, pamiršote apie tai, kokia yra Niujorko šviesa. Ji yra aiški ir ryški. Taigi, rytoj, prieš grįždama į Londoną, dar turiu pamatyti Niujorko šviesą.“
Kolekcijos nuotraukas peržiūrėkite slinkdami puslapį žemyn.
