Jos gyvenimą analizuojanti R. Leonavičiūtė papasakojo apie Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos veiklos bruožus bei šios asmenybės įtaką XVI a. LDK politiniam, ekonominiam bei kultūriniam gyvenimui.
Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 m., kai ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės, ji išsiskyrė iš ankstesnių valdovų sutuoktinių tiek savo asmeninėmis savybėmis, tiek ir didelėmis politinėmis bei ekonominėmis ambicijomis. Bonos tiesioginė įtaka pastebima ir LDK kultūros gyvenimui.
Be to, atvykusi moteris keitė ir vyrų požiūrį į dailiosios lyties atstoves. Kas būtų patikėjęs, kad ji į Lietuvą atgabeno ir iškirptes?
Pasak R. Leonavičiūtės, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1517 m. rinkosi jau antrą žmoną. Šalia politinių ir finansinių santuokos aspektų svarbi buvo ir būsimosios nuotakos jaunystė bei grožis. Tam, kad įsitikintų Bonos dailumu, jam buvo atsiųstas kunigaikštytės portretas. Manoma, kad jį diplomatinės misijos metu iš Italijos atgabeno Bonos mokytojas Chrizostomas Kolona.
Šiame portrete Bona vilkėjo suknelę su iškirpte, tuo metu neregėtu dalyku mūsų kraštuose. To meto Lietuvos portretų kontekste tai galima laikyti akibrokštu, nes buvo pademonstruota neįprastai daug nuogo kūno.
„Žygimantui Senajam būsimos žmonos portretas taip pat padarė įspūdį. Na, taip galima manyti, nes netrukus Bona tapo jo žmona. Vėliau ir į Italiją nuvykę Žygimanto pasiuntiniai patvirtino, kad Bona realybėje yra tokia pat graži kaip ir portrete, o be visų kitų nuotakos grožio ir proto privalumų pastebėta ir itin balta krūtinė“, – aiškino istorikė.
Bona, atvykusi į Lenkiją, su savimi be kitų dalykų atsivežė ir 21 suknią iš itališko brokato, aksomo ir atlaso bei 100 itališkos ir flamandiškos drobės marškinių, ties iškirpte siuvinėtų auksu ir šilko siūlais. Bonos kraityje buvo itin prabangių drabužių ir aksesuarų, skirtų tiek jai pačiai, tiek ir jos vyrui.
Kartu su Bona iš Italijos atvyko ir damos bei dvariškiai, kurie rengėsi pagal itališką madą, ji atsivežė net ir savo siuvėjus. Bonos dvariškiai vilkėdavo Vakarų Europoje madingus sajanus: per liemenį kirptus, dažnai berankovius drabužius, sijoną primenančia apačia, suskaidyta minkštomis klostėmis. Kasmet Bonos dvariškiai būdavo aprūpinami vienodais tos pačios spalvos drabužiais, siūtais rūmų dirbtuvėje. Bonos ir jos dvaro damų apranga neabejotinai darė įtaką Lietuvos moterų aprangai. Vis dėlto pripažįstama, kad didesnę įtaką vietinių moterų aprangai padarė Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės garderobas ir čia atvykę vokiečių meistrai.
Tačiau neabejotinai Bonos garderobas tuo metu buvo kažkas išskirtinio, prabangaus ir nematyto.
O apie Bonos įtaką Lenkijos ir LDK maisto kultūros pokyčiams galima bus paskaityti netrukus pasirodysiančioje Jolitos Bernotienės ir Rasos Leonavičiūtės knygoje „Karalienės Bonos virtuvė“.
