Mokyklinių uniformų gamintojai kratosi senamadiško įvaizdžio ir kinų gamybos

Rugsėjį dideliu galvos skausmu mokykloms ir tėvams tampa uniformų klausimas. Kai kurie gamintojai pripažįsta, kad vis dar dažnai yra susiduriama su kainos ir kokybės problema, o užsakyta apranga mokinius ne visada pasiekia laiku. Vis tik, nepaisant neigiamų kalbų dėl rinkoje vyraujančios pasiūlos, Lietuvoje atsiranda gamintojų, mokyklinių uniformų srityje siekiančių įvairių inovacijų.

Viena iš tokių verslininkių yra minimalistinio dizaino uniformas vaikams ir suaugusiems kurianti dizainerė Edita Jankauskienė. Jos teigimu, prekės ženklo „Akuku Uniform“ atsiradimą prieš keletą metų paskatino tuo metu rinkoje vyravęs kokybiškų uniformų stygius.

„Atlikus rinkos analizę, pastebėjau, kad pasiūla yra gana nemaža, tačiau gaminami produktai tamsūs ir senamadiški: tos pačios, kaip ir prieš 10-15 metų buvusios spalvos, siluetai, sukirpimai, plačios kelnės, plonos medžiagos ir t.t.

Įžvelgdama kokybiško produkto poreikį, nusprendžiau imtis pokyčių – pradėjau gaminti uniformas, visiškai atspindinčias konkrečių mokyklų identitetus“, – pasakoja E. Jankauskienė ir priduria, kad uniforma turi būti ne tik ryški ir unikali, bet ir tokia, kokią mokinys būtinai norėtų dėvėti.

Skatina norą būti vyresniais

E. Jankauskienė pasakoja, kad atsižvelgiama į tai, kiek klasių yra mokykloje – ar tai tik pradinės, ar ir 9-12.

„Mažiesiems aprangą kuriame kuo patogesnę: sportinės-klasikinės kelnės siuvamos su kantu ir, dažniausiai, su lopais, kad vaikas galėtų nevaržomai žaisti lauke ar ant žemės. Jei gaminame 5-8 klasių moksleiviams, siūlome, pavyzdžiui, modernius piloto stiliaus bomberius, kuriuos tėvai vaikams dažnai perka parduotuvėse ir yra noriai nešiojami.

9-12 klasės jau yra arčiau universitetinio lygio, tad tai irgi turi įtakos drabužių gamybai, – teigia dizainerė. – Klasių skaičius yra svarbus, nes siekiame, kad vaikai norėtų tapti vyresniais. Jei mokinys yra pradinukas ir mato penktoką su kitokia uniforma, pasitempusį, jis taip pat norės tokiu būti“.

Kalbant apie užsakymų pristatymo laiką, verslininkė sako, jog įprastai kiti Lietuvos gamintojai užsakymus atlieka birželį-liepą, o rugpjūtį visi bėga matuotis ir yra patiriama daug streso.

„Siekdami kuo efektyvesnės prekybos, prieš porą metų pradėjome naudoti Jungtinėse Amerikose Valstijose (JAV) taikomą praktiką, kai vienu-dviem dydžiais didesnės uniformos užsakomos gruodžio 1 d., o matavimasis vyksta vasarą, – teigia E. Jankauskienė, tačiau neslepia, kad net ir dabar uniformų vėlavimo problema dar nėra iki galo išspręsta. – Užsakymai daromi vienu metu, tad dėl tų, kurie vėluoja užsisakyti, kenčia tėvai, tą padarę laiku“.

Siuva tik iš lietuviškų audinių

Dizainerė teigia, kad jos įmonė vienintelė visoje šalyje uniformas gamina iš lietuviškų audinių ir furnitūrų, o dauguma kitų jas siuva Kinijoje ar Baltarusijoje ir persiuva etiketes. Su įmone „Utenos trikotažu“ bendradarbiauja jau antrus metus, o tekstilės medžiagas tiekia „Audėjo“ baldų centras.

„Kokybės matavimo skalėje nuo 1 iki 5, galime matyti, kad Kinijoje gaminamos produkcijos kokybė siekia vos 2-3 balus, todėl tokie drabužiai greitai susidėvi, nueina gumulėliais ir pan., o mūsų medžiagos yra 4-5 balų. Anksčiau mums yra tekę nutraukti bendradarbiavimą su ne viena Europos gamykla vien dėl to, nes jas perpirko kinai“, – teigia E. Jankauskienė.

DELFI kalbinta mama Violeta, savo tris vaikus leidžianti į vieną iš Vilniaus mokyklų, sako, kad praėjusiais metais jau rugsėjį didžiajai daliai klasės berniukų buvo išplyšę švarkų pamušalai ir iškritusios sagos.

„Prisimenu, kai nuėjome apžiūrėti uniformų. Mums sakė, kad jų priežiūra labai paprasta, kiekvieną savaitgalį galima plauti skalbimo mašinoje, o pakabinus ant pakabos vanduo išvarvės ir nereikės nė lyginti. Deja, kartą švarkus įdėjau į skalbimo mašiną ir išlyginti jų buvo tiesiog neįmanoma, sutvarkymas pareikalavo daug laiko ir jėgų“, – sako Violeta.

Iš pusvilnės medžiagos už žemiausią kainą

Įmonės „8ToGo“ vadovas Donatas Puodžiukynas pasakoja, kad pagrindiniai šios įmonės audinių tiekėjai yra europiečiai. Anot vadovo, pavyzdžiui, iš tamsiai mėlynų švarkų ir kelnių audinio, kurio parduodama daugiausia, yra gaminamos ir visų Prancūzijos geležinkelių darbuotojų uniformos.

D. Puodžiukynas įsitikinęs, kad, dėl ilgametės patirties, siuvant iš šio audinio, jo įmonė yra pasirinkusi geriausią tiekėją šioje srityje. „Mes užsakome tam tikrą kiekį audinio, gauname nedideles jo atkarpas ir atiduodame į tekstilės institutą, kur pažiūrimas spalvų atitikimas su praėjusiu sezonu ir pan. Tik nuodugniai ištyrus ir patikrinus audinį, jį galutinai atsivežame į Lietuvą ir pristatome į fabrikus“, – sako D. Puodžiukynas.

Megztinių gamybai naudojami austriški „Schoellers“ verpalai, kurie rinkoje yra vieni brangiausių, o pagrindiniai „8ToGo“ produktai – visi kostiuminiai drabužiai – yra pusvilniai, štai megztukus sudaro maždaug 47-50 proc. vilnos.

D. Puodžiukyno teigimu, rinkoje, kurioje uniformos gaminamos iš pusvilnės medžiagos, jų kainos yra žemiausios. „Taip yra dėl to, nes gaminame itin dideliais kiekiais. Mūsų konkurentai atvažiuoja į mokyklas, pamatuoja vaikus ir, pasiėmę avansą, pagal reikiamus kiekius nuperka audinius ir arba spėja pagaminti, arba ne. Tuo tarpu mes iš anksto planuojame, kad kitais metais pagaminsime, pavyzdžiui, 40 proc. daugiau nei pardavėme pernai“, – sako jis.

Finansinis klausimas vis dar kybo ore

„8ToGo“ vadovas taip pat pasakoja, kad ateityje planuoja atrinkti 9-11 klasių vaikų grupę, kuri dalyvautų tam tikruose įmonės susirinkimuose ir, reikšdami savo nuomones ir pasiūlymus, padėtų kurti naujus aksesuarus, papildomas detales ir kt., kas uniformas padarytų jiems dar labiau patrauklesnėmis.

Abu prekių ženklai siūlo itin platų prekių pasirinkimą nuo kelnių ir švarkų iki lankelių ir varlyčių. „Mūsų megztukai kainuoja 26, sarafanai 29 eurus, vyresnių klasių moksleivių ar suaugusiųjų drabužiai, pavyzdžiui, švarkai kainuoja 49-51, sijonai – 18-30 eurų.

Būtino krepšelio kaina priklauso nuo mokyklos, daug kur privaloma nešioti tik švarkus ar megztukus, tad sutaupyti galima savaime. Visi kiti produktai – lankeliai, varlytes ir kt. yra tik papildomos prekės, kurias tėvai, tikėtina, vis tiek pirktų, tiesiog kitur. Mes suteikiame galimybę viską rasti vienoje vietoje“, – sako D. Puodžiukynas.

Priklausomai nuo mokyklos, uniformų komplektų dydžiai gali būti labai įvairūs – štai vienoje iš Vilniaus mokyklų mokinys aprūpinamas maždaug 11 daiktų.

Vis tik E. Jankauskienė mano, kad, nors tai yra labai daug, kartu yra išsprendžiama problema, jog vaikams nereikia visada nešioti vieno to paties švarko, kurį, dažniausiai, laiko kuprinėje ir apsivelka tik mokytojui pasakius pastabą. „Jų spintose atsiranda daug daugiau pasirinkimo, nereikia jaudintis, kad švarkas skalbiamas ir nėra kuo pakeisti, o uniforma netampa tokia nuobodi ir atgrasanti. Be to, tokia gausa ir įvairovė ugdo paties vaiko gebėjimą rinktis“, – teigia pašnekovė.

Mokiniai neturi nešioti išaugtų uniformų

E. Jankauskienė įsitikinusi, kad uniforma turi būti dėvima maždaug vienerius metus ir nešioti išaugtų drabužių vaikai neturėtų, tačiau to nereikia išsigąsti. Ji atkreipia dėmesį, kad į komplektus įeina skirtingos detalės ir ne visos yra sunešiojamos per metus, o kai kurie drabužiai dėvimi rečiau nei kiti, pavyzdžiui šortai. Be to, jei klientas negali sau leisti visko įsigyti iš karto, tai daryti galima po truputį.

„Tiems, kam uniformos per brangios, jas dažnai perka keliems metams su smarkiai per ilgomis rankovėmis ir nugaromis. Taip daro kai kurie ir mūsų klientai – pamatę nuotraukas išsigąstame, bet taip tiesiog yra, finansai visų nevienodi. Kartais valstybinėse mokyklose mūsų paprašo gaminti du daiktus už vieno kainą ar pan., tačiau net ir tada būna per brangu. Deja, sunku rasti kompromisą, nes gaminti už dyką mes negalime, o „greitoji mada“ nėra mūsų tikslas“, – sako dizainerė.

Kalbėdama apie uniformų kultūrą užsienio šalyse, verslininkė žavisi mokyklų sistema Japonijoje. Pasak jos, pagamintos remiantis JAV jūreivių aprangomis, mokyklinės uniformos čia labai gražios, o jų vertės suvokimas griežtas, bet žavingas.

„Tai yra tiesiog kultūros dalis. Taip pat yra ir Didžiojoje Britanijoje, kur kiekvienos mokyklos uniforma ją aiškiai reprezentuoja. Pavyzdžiui standartiniai švarkai yra su kantuotomis, tam tikrų spalvų, juostelėmis. Nors mokyklos identitetas ir nėra perteikiamas, taip vis tiek pabrėžiama, iš kur tu esi ir ką pristatai – save ir savo mokyklą“, – sako E. Jankauskienė.