Toks apibūdinimas manęs nestebina, nes identiškais žodžiais reprezentuočiau ir jos pačios kuriamą savo asmens ženklo įvaizdį. Būtent Anouk Yve (@anoukyve) nuoseklumas švelniam minimalistiniam stiliui, jos asmenybės atvirumas ir nuoširdumas man ir imponuoja. Žaviuosi Anouk skonio rafinuotumu ir lengvumu, kuris persismelkia visose jos gyvenimo srityse – apsirengimo stiliuje, namuose, jos kuriamoje keramikoje ir jos asmenybėje.
Be viso to, ji dar turi sąmoningą požiūrį į madą ir jos vartojimą – Anouk skatina investuoti į laikui nepavaldžius drabužius, stengtis susikurti kapsulinę drabužinę bei rinktis kokybę visais atvejais. Džiaugiuosi pristatydama atvirą, šiltą ir visai „neinstagraminį“ pokalbį su Anouk Yve.
– Anouk, pradėsiu mūsų pokalbį nuo tavo ankstesnio gyvenimo. Vaikystę ir paauglystę praleidai mažame Olandijos miestelyje...
– Taip, augau provincijoje, mažame Drentės mieste, šiaurinėje Olandijos dalyje. Mano tėvas buvo pradinės mokyklos direktorius, mama dirbo slaugytoja, nors, kol man ir mano broliui suėjo septyneri, buvo namuose ir augino mus. Mūsų namai buvo „viduryje niekur“ – aplink vien tik gamta. Būdami vaikai dienomis žaisdavome laukuose ar miške šalia. Gyvenimas buvo paprastas, bet kaimas – gana didelis mūsų vaikiškiems atradimams ir tyrinėjimams. Nuo pat mažumės varčiau žurnalus ir karpiau patikusius mados, interjero ar grožio paveiksliukus, juos kolekcionavau. Iki šiol esu „kolekcionierė“ – kai nuvykstame su vaikais pas mano tėvus į namus, ieškome įvairių akmenų ar kokių ypatingų šakų, jais mėgstame dekoruoti namus.
Kai mokydamasi vidurinėje pradėjau bręsti, o ant veido atsirado daug brendimo spuogelių, sulaukiau daug patyčių iš bendraamžių. Tuo metu jaučiausi labai nelaiminga ir bejėgė, svajojau išvažiuoti į kitą miestą, į kitą mokyklą. Taip ir padariau, nes mano pažymiai buvo pavyzdiniai. Tuomet viskas pradėjo eiti geryn – mano oda išsivalė, užaugo ilgi plaukai ir jaučiausi atgimusi. Susiradau daug naujų draugų, pradėjo užgimti draugystės su vaikinais.
– O kaip susitikai su dabartiniu savo sužadėtiniu ir pradėjai dirbti mados srityje?
– Mano sužadėtinis kilęs iš to paties regiono kaip ir aš, jis buvo mano „mokyklos mylimasis“. Kartu esame jau dvidešimt metų, tačiau kurį laiką gyvenome atskirai. Kai pradėjome draugauti, jis jau žaidė futbolą ir nuolatos keitė gyvenamąją vietą. O aš nenorėjau būti futbolininko mergina, kuri tik keliauja kartu. Norėjau susikurti savo gyvenimą ir turėjau aiškių tikslų.
Pirmasis mano darbas buvo vienoje didžiausių rankines gaminančių įmonių Europoje, buvau atsakinga už penkis rankinių prekių ženklus ir jų rinkodaros sprendimus. Per penkerius metus išmokau be galo daug, sutikau daug savo profesijos žmonių. Visgi turėjau pasirinkti – santykius arba darbą. Taigi po penkerių metų santykių per atstumą, daugybės skrydžių ir ašarų upelių apsigyvenome kartu Didžiojoje Britanijoje, Sautamptone. Prasidėjo nauja era. Sukūriau verslą, prie kurio galėjau dirbti iš bet kurios vietos. Tai buvo agentūra, jungianti nuomonės formuotojus. Tiesą sakant, mano agentūra buvo pati pirmoji nuomonės formuotojų agentūra Olandijoje. Gali įsivaizduoti, juk tai buvo laikai, kai „Instagram“ dar neegzistavo.
– Tačiau čia gyvenimas nesustojo?
– Po Sautamptono kraustėmės dar aštuonis kartus! O aš dar ir pagimdžiau du vaikus. Pavyzdžiui, į Stokholmą atvykome su nuomotu autobusiuku, pilnu daiktų, kuriuo sukorėme 1 600 kilometrų. Negana to, buvau 38 savaitė nėščia, tad visą kelią po manimi buvo patiestas plastikinis maišas, jei netikėtai nubėgtų vandenys. Atvykę apsigyvenome savaitei viešbutyje, o kai gavome namų raktus, pačią pirmą dieną man nubėgo vandenys. Po pusantrų metų, praleistų Stokholme, buvome priversti sugrįžti į Olandiją – mano sūnui prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Dar vienas kraustymasis įvyko laukiantis dukros. Tai nebuvo lengvas laikas, nes mano draugas Josas žaidė Nyderlandų klube, matydavomės retai, o aš rūpinausi mūsų mažamečiais vaikais ir namais.
– Bet pagaliau turite nuolatinius namus. Koks jausmas „nusėsti“ ir įsikurti ilgesniam laikui?
– Įsikrausčius į namus pačią pirmąją naktį Josas man pasipiršo. Tai buvo ne tik gyvenimo naujuose, nuo pamatų įkurtuose namuose pradžia, bet ir naujas mūsų santykių etapas.
– Papasakok, kaip atrodo tavo namai, – labai smalsu.
– Mūsų namas stovi šalia rezervuaro, netoliese – didžiulis ežeras, aplink nuolatos skraido daugybė paukščių. Namuose vyrauja balta spalva, o vienas mėgstamiausių namų elementų – kelių aukščio lygių svetainė, kas primena praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio namus. Namų širdis – didžiulis ir erdvus holas, kuris jungia visus kambarius ir suteikia erdvės pojūtį. Pro didžiulius miegamojo langus stebime saulėlydį. Tai – magiška vieta. Po septynerių metų klajonių ir nuolatinio kraustymosi pagaliau jaučiamės namuose.
– O kokios tavo dienos, kaip planuoji savo laiką?
– Mano dienos suplanuotos, manau, tai perėmiau iš savo tėvų. Rytai visuomet panašūs – pusryčiai su vaikais, tuomet vyresnėlį palydžiu į mokyklą. Abu su Josu dirbame iš namų, nes prieš kurį laiką jis baigė savo futbolininko karjerą ir šiuo metu dirba prie naujo startuolio „Scorelit“. Aš visuomet gaminu vakarienę. Vakare, paguldžiusi vaikus, dar šiek tiek padirbu ir apie pusę vienuolikos vakaro einame miegoti.
– Pastaraisiais metais atsirado daugybė įvairių metodikų, mokančių, kaip auginti ir lavinti vaikus. Kokia esi mama?
– Kiekvieną dieną mokausi būti pačia geriausia mama. Kartais susimaunu, tačiau tai taip pat dalis gyvenimo. Motinystė nėra ir negali būti tobula. Stengiuosi būti kantri, išklausyti savo vaikų norus. Dažnai einu su jais į lauką, stengiuosi suteikti jiems artumo pojūtį, todėl dažnai apsikabiname, bučiuojamės. Tačiau labai svarbi yra struktūra bei nusibrėžtos taisyklės, pavyzdžiui, visi turi savo nuolatines vietas prie stalo, taip pat ir mašinoje; kai valgome pietus ar vakarienę, telefonai turi būti padėti į šalį. Aštunta ir ne vėliau yra miego laikas. Bet savaitgaliais sukritę ant sofos žiūrime filmus, užkandžiaujame. Balansas ir šeimos tradicijos – tai svarbiausi raktažodžiai.
– Tavo specializacija – prekių ženklų strategė?
– Taip, padedu kompanijoms sukurti prekių ženklus, surasti savo DNR ir nukreipti tinkama linkme. Viso to išmokau iš geriausių Olandijos prekių ženklų žinovų, kai praktikavausi prekių ženklų vadybos lauke buvusiame darbe.
– Tavo nuomone, kas yra pagrindinis faktorius, nulemiantis prekių ženklo sėkmę? Juk rinka dabar pilna visko.
– Pridėtinė vertė, autentiškumas ir kryptingas pastovumas, išliekant lojaliam savo ženklo DNR.
– O kaip prekių ženklui išsigryninti autentiškumą, minėtąjį DNR?
– Pažvelgti į istoriją, surasti priežastį, kuri pastūmėjo įkurti ženklą, surasti savo vertybes. Būtent čia slepiasi atsakymas.
Tvarumas šiuo metu yra karščiausia diskusijų tema mados versle. Kartu niekas iki galo tiksliai nežino, ką tvarumas reiškia viename ar kitame kontekste. Iš esmės tvarumas – platus terminas ir jis turi daugiau aspektų. Visgi, tavo nuomone, kokie yra svarbiausi pokyčiai, kuriuos prekių ženklai turi įgyvendinti, kad taptų tvaresni?
Prekių ženklai turi optimizuoti gamybos procesus. Kelti klausimus darbo etikai, matuoti poveikį aplinkai ir veikti atitinkamai. Iš vartotojo perspektyvos, sakyčiau, privalome pirkti mažiau ir sąmoningiau. Kaip niekada svarbu susidėlioti kapsulės kolekciją, rinktis ne tendencijas, o drabužius, kurie atitiktų mūsų asmenybę ir gyvenimo būdą.
– COVID-19 pandemija turėjo įtakos pokyčiams daugelyje mados verslo sričių, ypač didelių permainų sulaukė mados savaitės. Kaip manai, kokia šių mados renginių ateitis?
– Galiu kalbėti tik iš savo patirties. Tiesą sakant, mane mados savaitės energiškai išsunkia. Per kelias dienas tuzinai prekių ženklų reikalauja dėmesio, tai daro ir mados savaitės dalyviai. „Instagram“ istorijos tiesiog sproginėja nuo mados pristatymų ir renginių transliacijų. Žiūrint tas istorijas atrodo viskas taip nuostabiai. Tūkstančiai žmonių svajoja patekti į tuos renginius ir jaučia didžiausią FOMO („Fear of missing out“ – baimė pražiopsoti), o iš tiesų realybėje tie renginiai ne tokie įdomūs. Jei vadovaučiau prekių ženklui, nenorėčiau būti viso to dalimi: mados savaitės, mano nuomone, tapo per daug isteriškos, lyg kokios saldainių parduotuvės. COVID-19, be abejonės, bus ir jau yra pokyčių katalizatorius. Mados savaitės pereis į virtualiąją erdvę, nors, žinoma, fiziniai renginiai neišnyks – prekių ženklams svarbu išlaikyti santykius su žiniasklaidos atstovais, mados pirkėjais.
– Kas yra tavo kūrybos stimulas?
– Gamta ir kelionės, žmonės, iš kurių galiu mokytis. Tačiau lygiai taip pat pasivaikščiojimas miške mano galvoje gali padaryti stebuklus.
– Ar tavo stilius visuomet buvo tokių aiškių ir švarių formų, subalansuotas ir minimalistinis?
– Taip! Nuo kokių penkiolikos metų esu minimalizmo gerbėja. Nors, tiesą sakant, buvo etapas, kai bendradarbiaudama su prekių ženklais ir gaudama daug dovanotų drabužių praradau savo stiliaus esmę. Tačiau džiaugiuosi, kad sugrįžau į save. Pastaruoju metu dažnai sakau NE bendroms kolekcijoms, kurios šimtu procentų neatitinka mano esybės ir vertybių. Mano stiliaus strategija – kapsulinė spinta, kokybės svarba, laikui nepavaldūs siluetai, o visa tai pagardinta „Anouk Yve padažu“. Jei rengiuosi ryškiomis spalvomis, jaučiuosi kaip lėlė, o aš noriu jaustis patogiai ir harmoningai.
– Kokia yra tavo stiliaus uniforma, su kuria jautiesi labiausiai savimi?
– Tai būtų vintažiniai „501 Levi’s“ džinsai ir švelnus kašmyro megztinis. Žinau, kad su tokiu deriniu niekada neprašausiu. Jei noriu prašmatnesnio derinio, prie džinsų ir megztinio derinu aukštakulnius, o kasdienai renkuosi sportinius ar balerinos tipo batelius.
– Ar dažnai apsipirkinėji, o kai apsipirkinėji, į ką labiausiai kreipi dėmesį?
– Visiškai nustojau apsipirkinėti, perku tik tai, ko tikrai reikia. Niekada neinu į miestą šiaip sau, kad tik paslampinėčiau po parduotuves. Negrįžtu iš jų ir pilnais maišais. Nors, prisipažinsiu, kažkada laisvalaikį leisdavau ir taip. Visgi dabar, jei ketinu pirkti naują drabužį, pirmiausia įsitikinu ir apgalvoju, ar tikrai jau neturiu panašaus daikto spintoje ir ar šis drabužis papildys mano garderobą. Taip pat man svarbu, kur ir iš kokios medžiagos daiktai yra pagaminti.
– Esi labiau batelių ar rankinių mergina?
– Tikrai rankinių! Batelių turiu tik kelias poras, o rankines aš dievinu. Rankinės man kaip maži namukai, kuriuose laikau sau svarbius daiktus. Gera rankinė – būtina.
– Kokie pagrindiniai daiktai turėtų atsirasti kiekvienos moters drabužinėje rudens sezoną?
– Kašmyro megztinis, vintažiniai „501 Levi’s“ džinsai (įsigykite dviem dydžiais didesnius), „oversize“ lietpaltis, didžiulis odinis „hobo“ stiliaus krepšys ir kokybiški bei šiek tiek infantilūs plokščiapadžiai. Na, ir, žinoma, balti marškiniai, kurių apykaklė žaviai lindės iš po kašmyrinio megztuko.
