Internetiniame dienraščio „Vakarų ekspresas“ puslapyje prieš keletą dienų buvo galima išvysti reklaminį straipsnį apie Kretingoje įsikūrusią drabužių bazę, kurioje, kaip teigiama, pirkėjų laukia naujų moteriškų, vyriškų ir vaikiškų drabužių asortimentas už itin mažą kainą.

Publikacijoje nurodoma, kad parduotuvėje galima rasti ir proginių, ir laisvalaikio drabužių. Be to, už mažą kainą galima įsigyti apatinių, maudymosi kostiumėlių, kojinių, tamprių, pižamų. Vaikiškų drabužių asortimentas prasideda nuo smėlinukų iki ūgtelėjusiems vaikams skirto garderobo.

Atsižvelgiant į besikeičiančias mados tendencijas bei sezoniškumą, parduotuvės asortimentas kone kasdien papildomas naujomis prekėmis. Publikacijoje rašoma, kad šiuo metu vyrauja lengvų, spalvingų, vasariškų rūbų pasirinkimas. Atėjus šaltajam sezonui, parduotuvės asortimentas keičiasi, pirkėjai už nedidelę kainą gali įsigyti šiltų, vilnonių rūbų ir netgi pūkinių striukių, rašoma publikacijoje.

Bazėje galima rasti ne tik drabužių, bet ir nemažą batų, aksesuarų, žaislų, patalynės komplektų, namų apyvokos daiktų, virtuvės reikmenų pasirinkimą. Kone už simbolinę kainą galima įsigyti ir atributikos svarbiausioms šventėms.

Ilgametę patirtį drabužių prekyboje turintys parduotuvės įkūrėjai daug keliauja ir atrenka naujus gaminius iš visos Europos. Sako, nuo galvos iki kojų galima apsirengti vos už 15 eurų. Pavyzdžiui, kelnaičių kaina prasideda nuo 50 centų, marškinėlių – nuo 2 eurų, džinsų ir batų – vos nuo 6 eurų.

„Metame iššūkį kitoms drabužių parduotuvėms, kuriose kainos – tiesiog neadekvačios. Laužome stereotipus, sprogdiname šį kainų burbulą ir kviečiame apsipirkti visus nuo galvos iki kojų už visiems prieinamą kainą. Džiaugiamės, kad parduotuvę jau atrado ne tik kretingiškiai, bet užsuka ir į pajūrį ilsėtis važiuojantys gyventojai iš visos Lietuvos, Latvijos ir Estijos“, – reklaminiame tekste cituojami parduotuvės įkūrėjos Kristina žodžiai.

Mados ekspertas įžvelgia didesnių problemų nei maža kaina

Ar parduotuvės savininkų pažadai apie tendencijas atitinkančius, pigius aukštos kokybės gaminius yra pagrįsti, aiškinomės kartu su mados ekspertu, žurnalo „L'Officiel Mada“ vykdomuoju redaktoriumi, mados projekto „Bomberis“ įkūrėju Arnoldu Remeika.

– Aukščiau minėtos parduotuvės savininkai reklaminiame tekste teigia, kad jų drabužiai ne tik stilingi, bet ir aukštos kokybės. Kaip manote, ar realu įsigijus naujų tekstilės gaminių už mažą kainą, tikėtis aukštos kokybės?

– Atskirkime du dalykus – reklaminius šūkius ir realybę. Sunku patikėti, kad kokybiški, natūralių pluoštų, pagal paskutines mados tendencijas sukurti drabužiai ir dar iš Europos – visa tai teigiama straipsnyje – gali kainuoti kelis eurus.

Arnoldas Remeika

Tokios sąvokos kaip kokybė, audinio natūralumas ar mados tendencija yra labai reliatyvios. Vieniems kokybė reiškia, kai dvidešimt metų dėvi paltą, o jis vis kaip naujas. Kitiems jau gerai, kai daiktas ištempia bent vieną sezoną. Tas pats ir su audiniu – natūrali medvilnė gali būti ir permatoma kaip bintas, ir tanki bei stipri, nesunešiojama, ir jų kaina gali skirtis dešimtis kartų.

Mados tendencija vieniems reiškia, kad vasarą tiesiog prekiaujama lengvais, šviesių spalvų rūbais, nes taip yra tiesiog priimta, o kitiems tendencija reiškia, kad pirkėjams gali pasiūlyti drabužius, įkvėptus ką tik mados savaitėse parodytų garsių ženklų kolekcijų. Pavyzdžiui, tokie greitosios mados prekių ženklai kaip „Zara“ puikiai kopijuoja garsius ženklus ir adaptuoja jų paskelbtas naujausias tendencijas – jų gamybos ciklas toks spartus, kad per porą savaičių nuo tendencijos paskelbimo panašiais gaminiais jau gali puoštis žmonės atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Taigi, priklauso ką su kuo lygini.

Paprastai maža kaina dar ir reiškia, kad drabužiai bus ne tik nekokybiški, bet ir pagaminti ten, kur darbo jėga itin pigi, kur tikėtina išnaudojami žmonės, kur tikėtina dirba vaikai, kur už vienų marškinėlių pasiūvimą mokama dalis euro cento. Bangladešas, Malaizija, Madagaskaras – štai kur dažniausiai gaminami pigūs drabužiai, štai kokių šalių upės nusidažo tomis spalvomis, kurias madingomis kątik paskelbė Paryžius ar Milanas, nes ten niekas negalvoja apie ekologiją, nes ten siūvėjos miega čia pat, po siuvimo mašinomis.

Mados pramonė

Visi pamename istorijas, kai Vakaruose parduodamų drabužių etiketėse pirkėjai randa ranka užrašytus žodžius – „Padėkite, mus išnaudoja“ (plačiau skaitykite ČIA). Tai yra šių laikų vergovė. Štai ką palaikome, kai perkame pigius, nekokybiškus drabužius, kurių reikia vėl ir vėl, taip dar labiau užsukdami užburtą vartojimo ir išnaudojimo ratą. Nesakau, kad liukso klasės prekių ženklai neturi savų paslapčių – jie neparduotus aukščiausios kokybės gaminius sudegina, suplėšo į skutus, kad tik nereikėtų jų parduoti su nuolaidomis. Tai yra kita – nematoma – mados verslo pusė.

– Rinkos naujokas meta iššūkį parduotuvėms, prekiaujančioms neadekvačiai įkainotomis prekėmis. Kaip manote, ar Lietuvoje kainos iš tiesų nepagrįstai „išpūstos“?

– Priklauso ką ir su kuo lyginti. Sutinku, kad, turint galvoje vidutinio piliečio pajamas, Lietuvoje kokybiški, ypač nepriklausomų Lietuvos dizainerių drabužiai kainuoja daugokai. Galima juos suprasti – rinkos mažumas neleidžia gaminti dideliais kiekiais, gaminama Lietuvoje, iš kokybiškų audinių, o visa tai labai išbrangina galutinį produktą.

Kita vertus, parduotuvių ir prekių ženklų įvairovė Lietuvoje milžiniška, ir kiekvienas gali pasirinkti kur pirkti pagal savo kišenę ir mąstyseną. Vieniems priimtina pataupyti ir kartą per metus nusipirkti aukštos kokybės džinsus, kuriuos galima dėvėti bent penketą metų, kitiems už tuos pačius pinigus norisi per metus nusipirkti penkias poras džinsų iš greitosios mados parduotuvių, ir panešiojus vieną sezoną juos išmesti.

Vieni perka atsakingai, apgalvodami ką ir su kuo derins, neužkraudami savo spintų daiktais, kurių taip niekada ir neužsidės. Kiti siaubia parduotuves, ypač kai Lietuvoje tokios dosnios nuolaidos, ir negalvoja apie tai, kaip beprasmiškai leidžia savo pinigus ir gamtos resursus, jau nekalbant apie darbo jėgą, turėjusią visa tai pagaminti.

Ar kainos išpūstos? Taip, kai kurie tarptautiniai tinklai, turintys parduotuvių ne tik Lietuvoje, pas mus kažkodėl ant etikečių klijuoja didesnes kainas nei, tarkime, Anglijoje, kur pragyvenimo lygis kur kas aukštesnis. Tačiau keliaujant akivaizdu – mūsų kainos dažniausiai mažai kuo skiriasi nuo užsienio, gali skirtis tik asortimentas.

Tikiu, kad straipsnyje minima parduotuvė gali mesti iššūkį prekybos centrams, nes mažesniuose miesteliuose žmonėms apskritai sunku apsipirkti naujų rūbų, nes tokių parduotuvių tiesiog nėra. Todėl naujų drabužių rinkoje jie tikrai gali būti monopolistai. Tačiau tuose pačiuose mažesniuose miestuose apstu dėvėtų prekių parduotuvių, kuriose galima rasti kokybiškų, madingų drabužių už dažnai labai patrauklią kainą.

Dėvėtų drabužių pramonė pasaulyje auga – prognozuojama, kad per kelerius metus dėvėtų drabužių rinka peraugs greitosios mados rinką. Pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse ne tik pigiau, bet ir socialiai atsakinga – kam gaminti naują daiktą, jeigu dar galima dėvėti seną? Pasaulyje randasi vis daugiau elektroninių platformų, kuriose prekiaujama dėvėtais drabužiais, ir ten perka ir tie, kurie tą pačią dieną perka ir prabangiose parduotuvėse. Tame seniai nebėra nieko gėdinga.

– Ar tokio tipo parduotuvės, kaip minima reklaminiame tekste, iš tiesų gali sudaryti konkurenciją didiesiems tinklams?

– Kaip ir minėjau aukščiau, savo rinkoje, mažesniuose miesteliuose, kur žmonėms mažiau rūpi madingi drabužiai, kur galbūt mažiau žinių apie kokybę ir nekokybę, kur apsisprendimą pirkti dažniausiai nulemia tik vienas veiksnys – kaina, jie tikrai gali konkuruoti. Jeigu verslininkai randa savo nišą, ir pirkėjai jiems atsidėkoja lojalumu, – kas gali būti geriau?

Tik siūlau pirkėjams daugiau domėtis ką jie perka, nesivaikyti pigiausių produktų, pasidomėti mados pramonės užkulisiais – šiais laikais, kai internete apie viską labai daug informacijos, tai nėra sudėtinga.

Labiausiai norėčiau, kad vaikai būtų auginami kitaip nei augome mes – pigu ne visada yra gerai, kaip ir daug ne visada yra gerai. Prie pasaulio tvarumo galime prisidėti visi – ir mažiau, ir daugiau uždirbantys. Kelių į tvarumą labai daug, svarbiausia pradėti keisti mąstyseną. Žinau, kad galbūt bus komentarų, kad nėra pinigų vaikams aprengti, ką jis supranta ir pan., bet pirkti pigiausią nekokybišką produktą tikrai nėra išeitis, nes po penkių skalbimų jį vis tiek reikės mesti lauk ir vėl dairytis variantų. Gal geriau investuoti į vos brangesnį daiktą, kuris tarnaus ilgiau, arba dar geriau – keistis rūbais, dovanoti, pirkti dėvėtuose.

– Tekste teigiama, kad asortimentas keičiamas atsižvelgiant į sezoniškumą ir tendencijas. Ar manote, kad tokio tipo parduotuvėje galima rasti naujausias mados tendencijas atitinkančių gaminių?

– Tai yra požiūrio klausimas. Reklaminiame straipsnyje viską galime pagražinti, žadėti tai, kas sunkiai pamatuojama. Jeigu atsiverstume šių metų kolekcijas, kurios buvo rodomos Paryžiaus, Milano, Niujorko arba Londono mados savaitėse, ir tada palygintume pamatytus vaizdus su minėtos parduotuvės Kretingoje asortimentu, turbūt panašumų rastume labai nedaug.

Manau, kad reklaminį tekstą ruošę žmonės truputį persistengė, žongliruodami sąvokomis, kurių galbūt patys nelabai supranta. Bet tai normalu – dauguma žmonių madingą rūbą ir suvokia kaip kažkuo įdomesnį, nenuobodaus kirpimo, galbūt kažkiek puošnesnį nei įprasta.

– Kokiu atveju pateisintumėte, o galbūt skatintumėte, apsipirkimą tokio pobūdžio parduotuvėse?

– Kiekvienas gali rinktis, ir nieko nenoriu nei raginti, nei atkalbinėti. Negali perkalbėti žmogaus, kuris nėra pasiruošęs. Prisiminkime – prieš beveik tris dešimtmečius, kai į Lietuvą atėjo laukinis kapitalizmas, kai žmonės buvo išbadėję nematytų daiktų, visi pirko, tempė, ragavo, nešė. O dabar visuomenė tampa sąmoningesnė – dauguma žmonių persisotinę, supranta apie daiktų vertę, kokybę, ilgaamžiškumą, kad nebūtinai reikia turėti daug.

Džiaugiuosi, kad toks mentalitetas gajus ne tik tarp pasiturinčių žmonių, bet ir tarp mažiau uždirbančių – žmonės taupo kokybiškesniam daiktui, suprasdami, kad jis galbūt juos lydės dešimtmečius, kad per laiką iš tokių ilgaamžių daiktų jie gali sudėlioti savo kuklų, bet tikrai neprastą garderobą. Bet tam reikia pribręsti.

Tikiu, kad žmonės jau gali atsirinkti, geba kritiškai žiūrėti į jiems siūlomą daiktą, jo kilmę ir kokybę, kad mažiau tiki reklama ir pažadais. Juk prieš dvidešimt metų užtekdavo naują unitazų valiklį parodyti per televizorių, ir jis buvo šluojamas iš lentynų. Dabar kiti laikai, dabar žmonės ilgiau priima sprendimus dėl pirkimo, mažiau perka aklai, pasiruošia.

Kas įeina į etiketėse nurodytą kainą?

– Pagalvokime logiškai – kokia savikaina daikto, jeigu jo mažmeninė kaina penki eurai? Atimkite mokesčius, parduotuvės nuomą, pardavėjų algas, transportavimą. Kas lieka? Geriausiu atveju vienas euras, į kurį dar telpa ir gamyba. O kur dar grynasis pelnas, juk verslas turi ji gauti, tiesa?

Ar norime ant savęs dėti žemiausios kokybės medvilnę, kurią nuo labai spygliuotų krūmų galbūt skynė septynmečiai Uzbekistano vaikai? Atsakymo nereikia. O verslininkams linkiu sėkmės, negalime jų kaltinti – jeigu yra paklausa, pasiūla visada atsiras.

Stilistės verdiktas neguodžiantis verčiau rinktis dėvėtų drabužių parduotuves

DELFI kalbinta stilistė, įvaizdžio kūrėja Asta Nevedomskytė antrina A. Remeikai ir teigia, kad aukštos kokybės pažadai prasilenkia su realybe.

„Visas pasaulis laikosi filosofijos pažaboti masinį vartotojiškumą ir skatinti žmones rinktis atsakingai. Logiškai mąstant, visi puikiai suprantame, jog drabužiui pagaminti reikalingos ne tik žaliavos, bet ir darbo jėga. Pigi masinė produkcija gaminama atokiuose fabrikuose, kur žmonės tiesiog išnaudojami, kenčia baisias darbo sąlygas.

Asta Nevedomskytė

Todėl, pirkdami pigų gaminį, mes ne tik, kad negalime galvoti apie kokybę, nes čia jos nėra, bet tokiu savo elgesiu palaikome žmonių vergystę, išnaudojimą. Patys verkiame, kad mūsų atlyginimai yra maži, tačiau nesusimąstome, kad pirkdami iš trečiųjų šalių atvežtas pigias prekes, palaikome „nešvarų“ verslą. Todėl labai kviečiu susimąstyti ir pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus“, – kalbėjo stilistė.

A. Nevedomskytė teigia, kad prekybininkų pažadais apie aukštą kokybę už mažą kainą tikėti neverta. O ir kalbos apie stilingų drabužių pasiūlą – subjektyvios.

„Girgždanti ir prie kūno limpanti sintetika nesukuria nei malonaus sąlyčio su oda, nei stilingo įvaizdžio. Iš reklaminiame tekste pateiktos nuotraukų galerijos matau, jog tai arba pigios brangių drabužių ar aksesuarų kopijos (kurios niekada neatrodo skoningai) arba akį rėžiančių spalvų sportinė apranga. Na, bet skonis – subjektyvus dalykas.“

Stilistė teigia suprantanti, kad šiuo metu žmonės išgyvena ne pačius lengviausius laikus, daugelis šeimų yra priverstos taupyti. Jos rekomendacijos – planuoti pirkinius atsakingai ir prieš perkant daiktą apmąstyti, su kuo jis bus derinamas, kiek ilgai tarnaus.

„Mano spintoje yra tokių daiktų, kurie jau skaičiuoja dešimt metų ir daugiau ir vis dar madingi ir yra geros būklės. Tai tikrai nėra super vardiniai drabužiai, tiesiog pirkdama atkreipiu dėmesį į patį audinį, pasiuvimo kokybę, modelį.

Jei man leistų rinktis tarp naujų pigių drabužių iš trečiųjų šalių ar prekių iš antrų rankų, rinkčiausi pastarąjį variantą. Dėvėtų rūbų parduotuvėse galima rasti ir kokybiškų, ir naujų, ir stilingų drabužių už priimtiną kainą“, – kalbėjo stiliaus ekspertė.

Sijoną A. Nevedomskytė įsigijo „Humana“ dėvėtų drabužių parduotuvėje už 7 Eur.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt