Beje, kalbant apie laipsnius, kas tiems žmonėms, kurie per radiją skaito orų prognozes, liepė sakyti tą idiotizmą, girdi, rytoj termometrai (arba termometrų stulpeliai) parodys tiek ir tiek. Kas čia, vaizdinga kalba? Už tokią kalbą reikia termometrais daužyti. Kalbėkit lietuviškai. Tiek ir tiek laipsnių, kilometrų per valandą, promilių. Koks skirtumas, kas rodo tą temperatūrą?
O kas pirmas sugalvojo posakį apie cepelinų spalvos dangų? Tam žmogui reikėtų duoti literatūrinį apdovanojimą. Taip gerai pasakyta. Tačiau visiems, kas tai pakartojo paskui, reikia bausmės. Nes gana jau kartoti banalybes. Kai išgirstu apie tai, kad čia Lietuva, čia lietūs lyja, arba apie tai, kad šunys loja, o karavanas groja, mane toks suima depresinis įniršis, kad jūs neklauskit. Matot, kokia mano nuotaika? Nelaiko nervai.
Tokiu metu labai padeda prieiti prie mano kvepalų lentynų. Tokių orų neatspindi jokie kvepalai, bet yra flakonų ir buteliukų, kurie importuoja visiškai atvirkščią nuotaiką. Aš dažnai vadinu juos tiesiog buteliukais, nes tai labai erzina visus, kas nori kabinėtis - taip pat, kaip žinote, piktybiškai visada rašau apie kvepalus, o ne apie tualetinį vandenį ir ne apie kvapųjį vandenį ir ne apie odekoloną, nes koks skirtumas, mes ne vaistinėje.
Acqua delle Riviere yra mažas Italijos gamintojas, tokio mažumo, kad pilsto kvepalus į generinius buteliukus su purkštuku ir jie išsiskiria tik etiketėmis, nes tik stambiems gamintojams apsimoka užsakinėti savo unikalius flakonus, ir todėl flakonas dažnai kainuoja brangiau, negu kvapioji esencija. Gamintojo pavadinimas reiškia rivjerų vandenį. Kvapo pavadinimas - Ligūrijos kvapas.
Ligūrija, kaip žinote, yra palaimingas pakrantės regionas Italijos šiaurės vakaruose, prie Ligūrijos jūros, kur yra vadinamoji Italijos rivjera, ten yra pasakiški pakrančių miestai, tokie, kaip Portofinas ir Sanremas, pasiutęs ir dinamiškas Genujos uostas, ir būtent iš Ligūrijos atkeliauja pats švelniausias alyvuogių aliejus, kuris nekanda ir nepjauna gerklės žolišku pipirų peiliu, kaip sicilietiškasis, o glosto gomurį, kaip undinės pirštai.
Šie kvepalai Italijoje kainuoja virš penkiasdešimties eurų už 100 ml flakoną, parsisiųsti į Lietuvą turbūt kainuotų dar šiek tiek pinigų, bet ko nepadarysi dėl saulės pojūčio ant odos.
Kvapas atsiveria bergamote ir Sicilijos arba Apulijos citrinomis, tačiau tuo pačiu pasijunta eukaliptas, ir nors eukaliptas yra viršutinė nata, jis niekur nepasitraukia, ir lieka, padėdamas neišsprūsti net ir citrinai ir bergamotei.
Paskui atsiranda jazminai ir kadagiai, o taip pat vos vos rožės, kuri visiškai nesaldi, ji sausa ir gaivi, lyg saulėje išdegusi. Dar ir pakalnučių yra.
Ir pagaliau, po ilgo tos saulės dvelksmo, jis neišnyksta, o nudžiūva ir pavirsta dulksvu stiklo spindesiu saulėlydžio spinduliuose - vetyveris, tonkos pupelės ir samanos. Žinau, kad aprašyme dar nurodyta vanilė, bet, Dievas mato, aš jos neužčiuopiau.
Tai Italijos paplūdimiai, įkaitę saulėje maži jų automobiliukai, Fiat ir Lancia, sūraus jūros vandens dvelksmas ir šlapio smėlio girgždesys, įkaitę gultai ir saulėkaitos nugarinti skėčiai, įdegę žmonės ir paprastos vakarienės, pasivaikščiojimai tamsiomis promenadomis palei jūrą ir džiaugsmingas ryto laukimas, nes rytoj bus nauja diena, ir net jei ji nebus geresnė už šią, tai tikrai bus tokia pat gera.
Parašiau, ir net pačiam gražu pasidarė. Jaučiuosi išgydytas.
