Tai ir yra literatūros paskirtis: sukelti nuostabą, šoką, erzulį, diskomfortą – nes iš komforto kūrybos nebūna. Komforto turinys yra tie ASMR efekto filmukai, kuriuose šnibždami tiesiai į kamerą žiūrovui pažįstami dalykai, spragsima pirštais, tarškinami nagai į mikrofoną, švelniai glostomi, brūžinami, baksnojami įvairūs buities daiktų paviršiai ir pasakojama apie tai, kaip jums dabar daro veido procedūrą arba šukuoseną: žmogus turi ištirpti dėmesyje ir bereikšmiame jaukume, kur jam saugu, kur snaudulys ir jokių naujų minčių. Tai labai ramina ir apglėbia, ir yra kritiškai svarbu, ypač tiems, kas nepatiria panašus rūpesčio iš artimų žmonių.

Pradedant maždaug 2000 metais, taip buvo kuriami daugelis kvepalų: kažkas labai pažįstamo, tokia kompozicija, kuri nesukels jokių stiprių asociacijų, kur nebus ryškių spalvų, tik šešėliai, ir kuri bus saugi ir nieko neįžeidžianti, kaip tas muzikos pasirinkimas kinų restoranuose, kur per dieną groja ratu tas pačias trisdešimt instrumentinių melodijų, kurių kiekviena yra garsių XX amžiaus pabaigos kino filmų melodijų nepiktybinė aranžuotė. Tos melodijos, kaip ir tie kvepalai – žmogui, kuris nieko negalvoja, ir kuris neatsako nei už žodžius, nei už mintis, kuris pliurpia bendrybes, kaip tie sveikinimo tekstai pirktiniuose atvirukuose.

Tačiau buvo tokie laikai, kai filmai buvo skirti tam, kad darytų įspūdį, kai knygos buvo drąsios, o kvepalai buvo tokie, kad visiems būtų suprantama, kad štai šis žmogus tikrai nestabdo ir nori būti pastebėtas.

Kvepalai buvo tokie, kad visiems būtų suprantama, kad štai šis žmogus tikrai nestabdo ir nori būti pastebėtas.

„The Dreamer“ („Svajotojas“) yra 1996 metų kvepalai iš „Versace“ (apie šio prekių ženklo nuobodžius kvepalus be turinio rašiau prieš kurį laiką, „Versace pour Homme“ yra parfumerijos tinginystė ir gėda), ir jų žinutė yra ne mažiau sudėtinga, negu hormonų tąsomo paauglio pasirinkimas „Versace Blue Jeans“ (skaitykite čia) arba geidulingai drėgni ir saldūs „Versace Eros“ (skaitykite čia).

„The Dreamer“, neįtikėtinai paprastus, bet drąsius kvepalus sukūrė Jeanas-Pierre'as Béthouart'as, kuriam priklauso ir tie patys, jau čia paminėti, „Blue Jeans“, ir geidulingi moterims pardavinėjami „Boucheron by Boucheron“ (gali kvėpintis ir vyrai, bet tik tie, kurie turi labai daug drąsos), ir beveik visų užmiršti, bet labai inovatyvūs 2000 metų „Touch for Men“ iš angliškų mados namų „Burberry“.

Kodėl sakau, kad „The Dreamer“ kvapas yra drąsus ir begėdiškas?

Kvepalai
Nes ši, vyrams skirta kompozicija (ir tikrai pritaikyta beveik visoms moterims), daro tai, ko nedaro kiti. Jos kūrėjui nėra gėda inovacijos. Pirmiausia, kvapo pradžioje nėra citruso, bet gaivumo pojūtis pasiekiamas dar niekur nematytu deriniu: lelija ir kadagiai, pastarieji – lyg tik ką išlipę iš džino butelio, o toliau skleidžiasi visiškai vyrams nebūdinga kompozicija, gėlės ir žolės – irisas ir kartusis pelėtrūnas, ir tada bum, ir viskas nudžiūva į labai tradicinį, tiesiog iš 1980-ųjų metų prisiminimų ištrauktą tabaką, su gintaro sakų dūmeliu. Tie sakai nėra rytietiški, jie greičiau primena Lietuvos pušynus prie Baltijos jūros arba kokią Sardiniją ar Apuliją.

Šis kvapas patiks ne visiems ir daug kam pasirodys agresyvus, išsišokantis, trokštantis priminti apie save. Švarus autobuso salonas, tik ką išvalyti viešbučio apartamentai, vilnonio audinio švarkas rudenį, odinis diržas ar odinė striukė, sulyta dar nešalto rugsėjo lietaus, mylimo žmogaus artumo jausmas ir jaukus šalikas, vaikštant pajūryje. Dabar tokių kvepalų kuria mažai – gerai, kad jų tebėra nusipirkti pagal tą ketvirčio amžiaus senumo formulę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)