Ar galima rengtis masinės gamybos drabužiais? Ar jie visi prastos kokybės?
Toli gražu ne visi. Masinės gamybos rinkoje yra sava hierarchija (ir pagal kainą, ir pagal kokybę): pavyzdžiui, „Zara“, „Bershka“ ir „Stradivarius“ priklauso vienam koncernui, bet kainos žymiai skiriasi. „Pull & Bear“ orientuojasi labiau į paauglius, o „Massimo Dutti“ – į pirkėjus, kurių pajamos didesnės nei vidutinės.
Be to, daugelis masinės gamybos prekės ženklų kuria kelias linijas, kurių kainos, kokybė ir dizainas skiriasi. Pavyzdžiui, „H&M“ be įprastos kasdienių drabužių su marškinėliais, džinsais ir megztiniais kolekcijos turi ir prašmatnesnę liniją „Trend“ ir net podiumo kolekciją „H&M Studio“, kuri pristatoma Paryžiuje.
Panašiu principu veikia ir „Topshop“: be masinės gamybos kompanija keturis kartus per metus atnaujiną liniją „Boutique“, o moterišką podiumo kolekciją „Unique“ ir vyrišką „Topman Design“ kolekciją pristato Londono mados savaitėje.
Masinės gamybos rinkos veikia pagal greitosios mados principą: parduotuvėse asortimentas atnaujinamas nuolat, o ne kelis kartus per metus. Taip nebrangūs prekės ženklai gali greitai pateikti vis naujas tendencijas ir beveik vienu metu atkartoti brangių prekės ženklų daiktus.
Mados dizainerių kūrybos atkartojimas masinėje gamybos ne kartą aptarinėtas, bet pirkėjams tai suteikia galimybę įsigyti drabužį už nedidelę kainą ir nesijaudinti, kad jis po pusmečio išeis iš mados.
