– Papasakokite, kuo gyvena, ką veikia, ką mėgsta Urtė ir Kotryna?
Urtė: Pastarasis laikas skirtas kolekcijai – jos kūrimo procesas užima didžiąją laiko dalį. Šalia taip pat vyksta studijos, į kurias žiūriu rimtai, tad ir praėję ir, manau, ateinantys metai bus skirti mokslams.
Kotryna: Taip, šiuo metu gyvename kolekcijos kūrimu ir bent jau aš asmeniškai sunkiai randu laiko kitoms veikloms. Darbo labai daug, bet jis malonus. Po „Mados infekcijos“ bus galima šiek tiek atsipalaiduoti, grįžti į gyvenimą ir paskaitas.
– Ką norite papasakoti savo kolekcija „Mados infekcijoje“? Kokį įspūdį norėtumėte palikti žiūrovui?
Urtė: Šia kolekcija norime perteikti būsenas ir jausmą – palaipsniui kintančią žmogaus reakciją į jį supančią buitį. Spalvomis, medžiagiškumu ir siluetais stengėmės atskleisti rutinos įtaką, kuri žmogų atveda iki pasimetimo ir noro užsimiršti ar ištrūkti. Tačiau nenorime piršti jokios konkrečios minties ar moralo – tai gimė iš mūsų pačių jausmo, kuriuo tuo metu gyvenome.
Tad norime, jog ir žiūrovas atsirinktų tai, kas jam kolekcijoje yra artima, kokias mintis ji sukelia konkrečiai jam. Visa idėjinė dalis ir kolekcijoje esantys asmeniškumai labiau tapo mūsų bendro darbo pagrindu ir diktavo spalvų, raštų, bei detalių pasirinkimą.
– Jūs išsiskiriate aksesuarais, padarytais iš daiktų – kokią paskirtį jie turi? Kokias prasmes ir žinutes perteikia?
Urtė: Pasirinkusios kelis objektus iš namie žmogų supančių daiktų, į kolekciją juos integravome kaip rankines.Tai tapo buities ir rutinos atspindžiu kolekcijoje.
Kotryna: Telefono rankinę Urtė jau buvo įgyvendinusi praėjusiais metais, man ji labai patiko, o ir tokio aksesuaro mintis puikiai atspindėjo tam tikrų mūsų kolekcijos etapų idėjas. Todėl nusprendėme šiuos aksesuarus įtraukti ir į mūsų bendrą kolekciją.
– Kaip pasirinkote kostiumo dizaino studijas? Ar visad žinojote, kad negalite nekurti ir tiesiog laukėte tinkamo meto?
Kotryna: Visuomet linkau prie kūrybos, būdama jaunesnė daugiausiai svarsčiau apie interjero dizainą. Bet taip jau nutiko, kad dar būdama mokykloje, pradėjau dirbti mados srityje ir tai padėjo suprasti, kur iš tiesų norėčiau suktis. Studijuoti iš karto po mokyklos neskubėjau ir tie pora metų leido apmąstyti šios industrijos pliusus ir minusus. Taigi tada, kai jau pasiryžau studijuoti, jaučiausi gan užtikrinta tuo, ko noriu.
Urtė: Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kuri sudėjo visus pagrindus eiti menų kryptimi. Taip pat mano mama yra kostiumo dizainerė ir didžiąją vaikystės dalį praleidau pas ją darbe, kur visą mačiau procesą iš arti. Tai padarė didelę įtaką, todėl natūraliai nusprendžiau sukti tuo pačiu keliu.
– Ar visada kuriate kartu, ar duetas susibūrė specialiai „Injekcijai“? Kodėl sujungėte jėgas ir kaip sekasi dirbti duete?
Kotryna: Aš jau kurį laiką norėjau išbandyti darbą komandoje. Mados srityje, ypač dizaine, tu dažniausiai nekuri vienas – tave visuomet supa komanda ir turi mokėti komunikuoti su šiais žmonėmis. Įgyvendinti savo idėjas, tuo pačiu metu įsiklausant bei randant kompromisą su kitais, ne visada yra paprasta.
Todėl, manau, yra labai sveika išbandyti bendrą kūrybą jau studijų metais. Darbas komandoje padeda išsigryninti savo mintis, išmoko naujai pažvelgti į tam tikrus kūrybinius sprendimus, priverčia ieškoti įvairių jų įgyvendinimo būdų, įsiklausyti į kitą.
Manau, anksčiau ar vėliau būtumėme pabandę kurti kartu su Urte, o įvairios aplinkybės taip susidėliojo, kad išėjome akademinių atostogų ir tai buvo bendro darbo pradžia. Šiais laisvais metais norėjosi kuo daugiau išmokti, todėl dar praeitą pavasarį iškėlėme kolekcijos idėją. Smagu, kad ją įgyvendinant, pakeliui atsirado ir galimybė dalyvauti „Injekcijoje“ – tai tapo puikiu terminu kai kuriems darbams pabaigti ir neužsnūsti.
Urtė: Kurdavome šalia, bet ne kartu – dažniausiai projektus ruošdavome vienoje erdvėje ir viena kitai patardavome. Mane nuo pat pradžių, tik susipažinus, žavėjo Kotrynos estetika, kuri man buvo artima. Tad pasikalbėjome ir supratome, kad viena kitos darbus išgyvenome panašiai kaip savus, tad kodėl gi nepabandžius kažką sukurti kartu? Kolekcijos nekūrėme konkrečiam renginiui, ją pradėjome įgyvendinti, nes buvome pasiėmusios akademines atostogas. Jų metu nenorėjome nustoti dirbti ir reikėjo kažkur susidėlioti visas mintis.
Manau, darbas kartu turi daug pliusų: daug išmoksti stebint vienas kitą, beieškant kompromisų įvairiais kūrybos klausimais, priimi abi tenkinantį sprendimą ir šitaip savaime jis tampa labiau apgalvotas. Dirbdamos komandoje kiekviena ėmėme suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Kaip minusą gal galima išskirti kartais sunkiau suderinamą darbo laiką – pavyzdžiui, Kotryna dirba rytais, o aš naktimis.
– Kaip manote, ko šiandien labiausiai trūksta jauniesiems kūrėjams? Drąsos, idėjų, konceptualumo, padrąsinimo ar kitko?
Kotryna: Labiausiai nuvilia kūrėjo užsidegimo trūkumas. Tai supratau studijuodama, nes, deja, daugybė šalia besimokančių, regis, stokoja noro būti šioje srityje. Galbūt taip pat daugelį išgąsdina didelis darbo krūvis ir girdima kritika, bet tai yra neatsiejama nuo mados dizaino. Konstruktyvios kritikos pagalba galima apsvarstyti daromas klaidas, kelti sau klausimus ir išsigryninti savo idėjas.
Manau, drąsos šiais laikais jauniems kūrėjams netrūksta, bet pastebėjau, kad Lietuvoje būtent į jaunuosius kūrėjus dažnai yra žvelgiama kaip į vaikus žaidimo aikštelėje ir tai nepadeda įgyti pasitikėjimo. Pirmieji kūrybiniai žingsniai ar jaunas amžius neturėtų būti priimami kaip trūkumai, lemiantys kūrybos įvertinimą. Patirtis yra labai svarbi šioje ir kitose kūrybos srityse, bet kartais ji yra pervertinama.
Urtė: Gal kiek juokinga sakyti, ko trūksta jauniems kūrėjams, kai pati dar esu labai jauna. Bet stebinti savo aplinkoje esančius žmones kartais atrodo, jog visiems trūksta užsidegimo, kuris truktų ilgesnį laiką, o ne metus, per kuriuos nesugebėjus pilnai įvykdyti užsibrėžtų tikslų, dažnas pameta motyvacija.
Tai galima įvardinti kaip tikėjimą tuo, ką darai ir, žinoma, didelį įdirbį. Taip pat man atrodo, kad dažnai trūksta balanso tarp pasitikėjimo savimi ir kritiškumo pačiam sau. Svarbiausia, mano nuomone yra sąmoningumas ir aktualumas, kuris visada gali būti gilesnis, nes po vieno klausimo seka kitas. O kalbant apie drąsa, manau, čia labai svarbi aplinkinių reakcija į kūrėją ir jo darbus – kuo daugiau aplinka suteiks atgalinio ryšio, tuo drąsesnė ir kūrybingesnė bus visuma.
– Kokia galėtų būti jūsų, kaip kūrėjų, svajonių ateitis?
Urtė: Taip toli neplanuoju. Žinoma, didelių svajonių turime visi, bet stengiuosi viską dėliotis mažais žingsneliais. Aišku, ateitį planuoju sieti su mados dizaino sritimi, bet šioje sferoje yra daugybė specialybių. Todėl besimokant mano tikslas yra suprasti, kurioje iš jų jaučiuosi geriausiai, bet kažkur konkrečiai savęs dar neprojektuoju.
Kotryna: Svarbu sau išsikelti tikslus, bet dėlioti jų į laiko rėmus nenoriu. Žinoma, nereikia užsnūsti, bet šiuo metu tai, ką darau, mane džiugina ir po 3 ar daugiau metų tikrai neplanuoju būti nutolusi nuo šios ir kitų meno sričių. Idėjų projektams po studijų jau turiu, bet niekada negali žinoti, kaip viskas susidėlios. Vien paskutiniai metai atnešė daugybę permainų ir netikėtų patirčių.
