– Tikriausiai sutiksite, kad visiems, turintiems papildomų kilogramų, kardinalūs mitybos pokyčiai ir žodis „dieta“ skamba kaip savęs marinimas badu. O ir dažnai sau sakome „na, nuo rytdienos, nuo pirmadienio, nuo kitų metų“. Kaip jums pavyko peržengti šį savęs įtikinėjimo slenkstį ir kodėl pokyčiams ryžtis buvo taip svarbu?
– Geras klausimas. Mano kalba, tos „nuo pirmadienio“ situacijos vadinasi neigimo stadija. Mes linkę savęs pagailėti, save užtarti, slėptis po posakiais „myliu save tokį, koks esu“. Iš esmės taip ir turi būti, bet man meilė sau nebesuprantama savęs palepinimu kalnu maisto lėkštėje arba cukrumi. Veikiau meilė sau man reiškia įsiklausymą į save. Nuoširdų įsiklausymą.
Ko gero, nėra nei vieno grožio etalono, nei vieno kūno standarto recepto, bet, tikiu, kad egzistuoja geros savijautos ir pasitikėjimo savimi receptas. Tad, kai beveik prieš metus nuoširdžiai su savimi pasikalbėjau, nusprendžiau, kad to meto mano fizinė (ir ne tik) forma nedžiugina. Sutikau žmonių, kurie buvo pasiekę puikių rezultatų su keto ir mažai angliavandenių turinčia mityba – jų pasiekimai buvo didelė paskata. Juolab, ieškojau ne dietos, o mitybos – nekankinančios. Ieškojau mitybos, kurios su keliomis išlygomis laikysiuosi pastoviai. Visų pirma, pokyčiams ryžausi dėl geresnės savijautos ir energijos, o paskui jau – dailesnės kūno linijos ir visa kita.
– Kai kurie sakytų – o kam jai ta dieta, prisigalvojo nesąmonių ir taip gerai atrodė! Save veidrodyje matėte kitaip?
– Nežinau, ar daug tokių žmonių rastumėte – mes linkę kritikuoti, o ne gerą žodį pasakyti, teisti, o ne pasidžiaugti. Problema dar gilesnė – moterys ir vyrai Lietuvoje per mažai save myli ir vis dar nekreipia dėmesio į savo sveikatą, formą, energiją, išvaizdą. Mes dar tik mokomės save pažinti ir mylėti iš esmės, skiriant sau ir savo sveikatai pakankamai laiko. Jei kam dieta ar mitybos kaita atrodo nesąmonė, tai galbūt mažesnis cukraus kiekis mityboje nebus nesąmonė. Nereikia būti daktaru, kad tai suprastumėme.
– Yra daugybė žmonių, kurie save guodžia maistu. Bloga diena? Reikia save paguosti kruasanu. Nesiseka darbe? Duokite man šokolado. Jokiais būdais nedarau prielaidų, tik klausiu – ar anksčiau save būtumėte priskyrusi emocinių valgytojų kategorijai?
– Emocinis valgymas man puikiai ir net skaudžiai pažįstamas. Esu perėjusi daug jo fazių: kai nervindavausi namuose, darbuose – daug valgydavau, valgydavau net naktimis, kad užmigčiau.
Kartais pasiekdavau tokių būsenų, kur valgydavau iš tiesų daug – nors kartodavau sau ir aplinkiniams „storėju nuo oro, nes nieko nevalgau“. Tokiu atveju labai gerai veikia pats paprasčiausias „pratimas“, kurį siūlo išbandyti dietologai: visą savaitę susirašyti viską, ką valgai. Iki paskutinio kąsnelio – tuomet ir pamatome, kaip „nieko nevalgome“. Man šis pratimas padėjo.
Kita vertus, manau, kad svorį, visų pirma, reguliuojame savo galvose. Kai mintyse atsiranda daugiau pozityvo, kai pradedame save labiau mylėti, kai sąmoningiau kreipiame dėmesį į viską, ką su savimi darome – kilogramai tarsi tirpsta greičiau.
– Sakoma, jog mitybos pokyčiai bus veiksmingi tik vienu būdu – jei jie taps mūsų gyvenimo dalimi. Kiek laiko užtrukote, kol ketogeninė mityba tapo jums įprasta rutina?
– Esu greitas žmogus, norintis greito rezultato. Norėjau pagaliau atrasti tai, kas tinka ir yra efektyvu. Šios mitybos pradėjau laikytis radikaliai. Ji man tiko – juolab, kad šiai dienai esu atradusi savo keto formulę, kurią ir vadinu #agnėsketo. Tai keto ir mažai angliavandenių turinčios mitybos miksas. Jis man tinka ir patinka. O svarbiausia – nekankina.
Negaliu pasakyti, kad užtrukau labai ilgai – matyt, jau reikalas buvo pribrendęs pokyčiams – iki tol buvo išbandytos begalės dietų, masažų ir grožio procedūrų. Na, o skaitytojui itin rekomenduoju prieš pradedant keisti savo mitybą bent kartą pasikonsultuoti su medikais. Dabar jau ir aš tai darau. Ne veltui ir mano knygoje šia tema kalba ir į klausimus atsako net du medikai: dietologas Edvard Grišin ir sporto medikas Juozas Jankauskas.
– Išleidote savo pačios patirtimi parašytą knygą „#agnėsketo... ir kiti receptai“. Ne kartą esate juokavusi, kad tai jūs ir išradote ketogeninę mitybą. Tipiniai Agnės pusryčiai, pietūs ir vakarienė – kokie jie?
– Kažkuria prasme išradau #agnėsketo – tai mitybos formulė, kuri tinka formai palaikyti man. Nors dabar gaunu daug skaitytojų žinučių, kad jiems labai patinka ir tinka siūlomi receptai ir svoris, laikantis tokio principo, krenta. Vien jau faktas, kad mano knygos leidyklos sandėliuose nebėra ir šiuo metu ruošiamas antrasis jos leidimas – džiugina ir rodo, kaip daugėja žmonių, kuriems svarbūs mitybos klausimai, ypatingai, kai apie konkrečią mitybą kalba ją išbandęs ir praktikuojantis žmogus.
Paprastai su šia mityba derinu protarpinį badavimą – šie būdai, pasak medikų, gerai draugauja. Valgau du kartus per dieną – apie 12-13 val. ir apie 19-20 val. Labai mėgstu kiaušinius – juos įvairiais pavidalais renkuosi pusryčiams – su lašiša, su avokadu, su gvakamole, su daržovėmis, sūriais ir t.t. Vakare – priklauso nuo nuotaikos – lapinės salotos su mėsa, žuvimi, cukinijos, mocarelos sūrio patiekalai ir panašiai. Labai stengiuosi neužkandžiauti – dažniausiai pavyksta.
– Palyginimui, o kaip valgėte iki savosios „keto eros“? Ko atsisakyti buvo sunkiausia?
– Atsakymas paprastas – bulkučių ir makaronų. Pastaruosius labai sėkmingai pakeičiau cukinijų makaronais, jų receptais dalinuosi knygoje, na, o čiabatos gabalėlį kartais sau leidžiu, bet – įdomus dalykas – jos atsisakius dabar labai aiškiai jaučiu, kaip „sustoja“ skrandis. Tad dabar tas pasimėgavimas turi aiškias pasekmes, kurių jau ne visada ir norisi.
– Visi savo gyvenime esame turėję atvejų, kai skrupulingai laikomės mitybos plano ir tada įvyksta bandelių, pyragų ir traškučių pasiutpolkė. Ar dar būna nuodėmingų paklydimų? Jei taip, ar dėl to jaučiate sąžinės graužatį?
– Kaip jau ir minėjau – dabar įpratau įsiklausyti į save ir stengiuosi paklusti, tad gerą savijautą dažniausiai pasilieku ir atsisakau visų pasiutpolkių. Kitas svarbus dalykas – jei jau leidžiu sau išimtis – tą duonos gabalėlį ar pistacijų eklerą – valgau su didžiuliu malonumu. Man rodos, požiūris pakito, manau, į labai gerą pusę. Lygiai taip pat ir sportuoju, judu su dideliu malonumu, o ne „dirbu“ ar „atidirbu“ kažką.
– Kaip taisyklė, numetus svorio, atsiranda didesnis noras puoštis, eiti, daryti. Garderobą, tikriausiai, reikėjo kardinaliai pakeisti?
– Esu kaupikė, tad savo spintoje turiu įvairių dydžių apdarų. O ir šiaip – vis labiau nusistovi mano aprangos stilius, tad drabužių reikia vis mažiau ir, dažniausiai aišku, kokių. Kai kuriuos rūbus teko pasidalinti su tais, kuriems labiau jų reikia, kai kurie dar laukia savo eilės.
– Pakeitus mitybą, gyvenimo būdą, pokyčiai, veikiausiai, ne tik išvaizdoje, bet ir galvoje įvyksta. Sutiktumėte?
– Labai geras pastebėjimas. Didesnė tvarka lėkštėje iš tiesų atneša ir didesnę tvarką galvoje. man rodos, taip ir judama sąmoningesnio gyvenimo link – kelias dar tolimas, galimas daiktas, jis niekada nesibaigia, bet pradžia nebloga.
– Šiandien gyvename gerokai lėtesniu tempu, laiką leidžiame namuose, neretai – ant sofos, o šaldytuvas juk – vos už kelių žingsnių. Ką patartumėte skaitytojams ir savo sekėjams, kad po karantino svarstyklės nerodytų +5 ar +10 kg?
– Šis laikas iš tiesų ypatingas. Kupinas streso, nežinomybės, netekčių. Man nepasiduoti liūdnoms mintims ir nerimui padeda judėjimas gamtoje ir šaltis. Nuo pat karantino pradžios pradėjau maudytis ežeruose, dabar – jūroje. Kasdien, be pirties. Miškais, kur bebūčiau – nueinu po 12-15 kilometrų per dieną. Kaip ir savo socialinės medijos kanaluose, taip ir čia pasikartosiu ir pakviesiu visus į gamtą – pasivaikščiojimas nekainuoja. Tad kryptį sofa-šaldytuvas galime pakeisti kiekvienas, tereikia nuoširdaus noro. O jei dar pabandytumėt tai padaryti įpročiu – po kurio laiko iš esmės pajustumėm gamtos ir judėjimo naudą. Man taip ir nutiko.
