Vilniuje šią savaitę viešėjęs J. Zukinas – įdomus pašnekovas. Ir nevienareikšmiška asmenybė – kaip nevienareikšmiai jo poelgiai bei mintys.

Pavyzdžiui, jis pateisina tautiečius tenisininkus, kortuose stojančius prieš varžovus iš tėvynę užpuolusių valstybių.

Kartu griežtai pasisako už Paryžiaus olimpinių žaidynių boikotą, jeigu jose bus leista pasirodyti rusams ir baltarusiams.

Jei tau kažkas nepatinka, paprasčiau nekęsti negu pamėginti suprasti. Juk lengviau spręsti vadovaujantis emocijomis, o ne žiniomis. Žinoma, ir aš pats esu emocingas, kartais – net per daug. Bet norint ką nors pakeisti sistemoje, būtina išsiaiškinti, kaip iš tiesų ji veikia. Dabar žmonių reakcijos dažnai nebūna adekvačios.
Jevgenijus Zukinas, Ukrainos teniso federacijos vadovas

Nors Lietuvoje su karu Ukrainoje susijusiomis temomis dažnai kalbama perdėtai supaprastintai, J. Zukinas nebijo pripažinti, jog realybėje ne viskas yra juoda arba balta – veikiau atvirkščiai.

„Dvigubų standartų rasite visur, į ką tik įdėmiau pažvelgsite – nieko nėra visiškai tyro. Pasaulis nėra paprastas kaip kiaušinis“, – sako 39-erių Ukrainos teniso „galva“.

Praėjusį kovą FTU vadovas Antalijoje (Turkija) buvo išvežtas į policijos nuovadą po to, kai viešoje vietoje skėlė antausį Europos teniso federacijos („Tennis Europe“) vykdančiajam direktoriui iš Austrijos Thomasui Hammerliui.

Ukrainiečio įniršį sukėlė „Tennis Europe“ išplatintas pranešimas, kuriuo sureaguota į Rusijos invaziją. Konkrečiau, sakinys, esą „žaidėjai iš susijusių šalių neturėtų būti kaltinami dėl savo valstybių režimų veiksmų“.

Ši frazė turėjo apimti tiek Rusiją ir Baltarusiją, tiek Ukrainą, kadangi atskirai užpuolikai ir auka išskirti nebuvo.

„Perskaičiau tą pareiškimą pietaudamas viešbutyje. Pavalgęs atsistojau, apsisukau ir už kelių staliukų pamačiau sėdintį Th. Hammerlį. Priėjau ir paklausiau, kaip jis galėjo taip pasielgti? Jis man liepė eiti šalin, tada aš jam lengvai trinktelėjau ir nuėjau“, – britų „The Daily Telegraph“ dienraščiui tuomet aiškinosi J. Zukinas.

Į viešbutį buvo iškviesta policija, J. Zukinui teko duoti parodymus, tyrimą dėl tokio elgesio pradėjo tarptautinės teniso organizacijos. Galiausiai J. Zukinui buvo skirtas oficialus įspėjimas.

„Teniso pasaulyje ši tema – jau uždaryta. Gailiuosi dėl to, ką padariau, tačiau tam buvo aiški priežastis. Nemanau, kad dabar kam nors dar kiltų abejonių, ar moralu kalbėti apie karą Ukrainoje kaip apie trijų režimų tarpusavio reikalus“, – praėjus metams Delfi sakė FTU vykdantysis direktorius.

Jevgenijus Zukinas

Praėjusią liepą jo kėdę lingavo skandalas jau pačioje Ukrainoje, kuomet būrys ryškiausių šalies žaidėjų viešu laišku reikalavo J. Zukino atsistatydinimo.

Elina Svitolina, Marta Kostiuk, Lesia Curenka, Sergejus Stachovskis ir dar keturi tenisininkai kaltino federacijos vadovybę „sistemišku priekabiavimu“, taip pat įgaliojimų viršijimu, skaidrumo stygiumi.

„Visiems ukrainiečiams tenka išgyventi neįtikėtinai sudėtingą laikotarpį. Visi – įsitempę iki kraštutinės ribos. Taip, turėjome ginčą su žaidėjais dėl dalyvavimo komandų varžybose. Kai kas jiems nepatiko, tuomet jie parašė, ką parašė.

Viskas, kas ten buvo paminėta, neturėjo jokio realaus pagrindo, jokio turinio, jokių faktų. Pažerti kaltinimai, tačiau net neaišku, dėl ko. Todėl netrukus viskas nurimo“, – atsiliepė J. Zukinas, po šios istorijos daugiau nebesikišantis į Ukrainos rinktinių sudėčių formavimą Daviso ir Billie Jean King taurių mačams.

Pats jis su šeima nuo praėjusio pavasario gyvena Londone (Jungtinė Karalystė), kad galėtų nevaržomas keliauti po užsienį, kur pabiro ir pabūklų salvių išbaidyti Ukrainos teniso talentai.

Bet sporto funkcionieriaus, kuriam negalioja Ukrainos vyriausybės sudaryta karo padėties išimtis, atletams ar jų treneriams leidžianti nevaržomai išvykti iš šalies, tėvai taip ir liko Kijeve.

„Vasarą jiems buvo kažkiek lengviau, bet rudenį suintensyvėjus raketų smūgiams situacija vėl pašlijo. Stringa elektros tiekimas, šildymas, trūksta prekių parduotuvėse. Tačiau vis tiek žymiai geriau nei, pavyzdžiui, Donecko, Luhansko, Zaporožės, Charkovo regionuose“, – pasakojo J. Zukinas.

Būtent vieno tenise įžymaus charkoviečio reikalai šįkart jį buvo atvedę į Vilnių.

98-erių Leonidas Stanislavskis yra tituluojamas vyriausiu pasaulio tenisininku. Toks Guinnesso rekordų knygoje užfiksuotas statusas leidžia jam kartkartėmis išmėginti jėgas su Rafaeliu Nadaliu ir kitomis žvaigždėmis.

Prasidėjus Rusijos invazijai L. Stanislavskis, nors kurį laiką ir spyriojosi, galiausiai sutiko išsikraustyti į kaimyninę Lenkiją, o nuo praėjusio birželio gyvena Lietuvos sostinėje.

Leonidas Stanislavskis

Teniso superveteranas yra sakęs, jog didžiausia jo svajonė yra sužaisti mačą sulaukus šimto metų. 99-eri sukaks kitą mėnesį, tad lūkuriuoti nebeliko tiek jau daug.

Bet klausimas, ar savo triženklį jubiliejų L. Stanislavskis sutiks išsiilgtame Charkove, o ne Vilniuje.

„Raminame poną Leonidą, kad reikės pabūti čia tik dar kelis mėnesius, kol baigsis karas ir bus galima grįžti į mylimus namus. Aš tikiuosi, jog Leonido šimtmetį visi švęsime Charkovo teniso klube „Unicourt“, kurio narys jis yra nuo pat įkūrimo“, – sakė J. Zukinas.

Tikėtis – reikia, bet reikia gyventi ir šiandiena. O ji Ukrainos tenisininkams reiškia emigraciją.

Užpultos šalies rinktinės oficialius Daviso ir Billie Jean King taurių mačus šeimininkų teisėmis taip pat priverstos žaisti užsienyje – tame pačiame Vilniuje, Lenkijoje, Turkijoje.

Kol kas ukrainiečiai nėra nusprendę, kur ateinantį rugsėjį Daviso taurės varžybose priims Kolumbijos rinktinę – tarp variantų yra ir „SEB arena“.

„Pirmiausiai atsižvelgiame į žaidėjų pageidavimus dėl kortų dangos, ant kurios jiems būtų parankiau žaisti. Tuomet seka ekonominiai argumentai, palankesnės finansinės sąlygos“, – pasirinkimo kriterijus vardijo J. Zukinas.

Praėjusį rugsėjį Daviso taurės mačą su Vengrija ukrainiečiai žaidė Vilniuje

Būtent finansus jis laiko pagrindiniu motyvu, dėl kurio Lietuvą aplenkė jaunesni L. Stanislavskio tautiečiai profesionalai, ieškoję laikinų namų vykstant karui.

„Žinote, teniso atžvilgiu yra pigesnių šalių nei Lietuva. Juk galima nuvažiuoti į Ispaniją ir ten kiaurus metus žaisti lauke. Nieko nepadarysi, kainas lemia šiltojo sezono trukmė. Vilniuje yra nuostabi uždara bazė, geriausia iš visų, kokias tik man teko matyti Europoje. Bet kainos kandžiojasi.

Taip pat reikia kvalifikuotų trenerių. Lietuvoje jų mažai? Na, juk jūsų šalis nedidelė, visa – maždaug kaip vienas Kijevas. Užtat Lietuvos progresas labai ryškus, keliantis susižavėjimą. Turite du jaunuolius, kurie gali užaugti puikiais tenisininkais. Čia – puiki vieta tenisui, ir ji vystosi. O mes buvome nublokšti atgal maždaug 20 metų“, – atsiduso J. Zukinas.

Interviu Delfi FTU direktorius ir viceprezidentas papasakojo apie artilerijos sviedinių išmuštas duobes jo sporto šakoje, pasidalino nuomone apie dviprasmišką tarptautinių teniso organizacijų laikyseną bei aplodismentų vis dar susilaukiančius žaidėjus iš agresorių šalių, neaplenkiančius ir Vilniaus.

– Kaip karas tiesiogiai paveikė Ukrainos tenisą ir jūsų vadovaujamą federaciją?Delfi paklausė J. Zukino

– Tiesioginė įtaka ta, kad netekome visų pajamų šaltinių kaip žaidėjų licencijų mokesčiai, valstybės parama. Mus išlaiko tik Tarptautinė teniso federacija (ITF) ir mūsų sporto bendruomenė, daugiau neturime nieko. Be to, visi Ukrainoje iki karo sportavę tenisininkai išsivažinėjo į kitas šalis. Kadangi likti Ukrainoje ir tęsti profesionalo karjerą – absoliučiai neįmanoma.

Nauja mūsų misija – padėti jiems visais įmanomais būdais išlikti tenise, pasitelkiant turimus kontaktus ir ryšius. Pradėjome vykdyti keletą naujų programų, pavyzdžiui, su R. Nadalio akademija Maljorkoje (Ispanija). Panašiai bendradarbiaujame su kolegomis iš Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Liuksemburgo. Negaliu dabar jums išvardinti visų, kurie ištiesė pagalbos ranką, nes jų tiesiog daugybė. Nepaprastai jiems dėkojame ir viliamės, kad šis karas neužgesins mūsų ateities teniso žvaigždžių.

– Nepaminėjote nacionalinio Ukrainos teniso centro Irpinėje.

– Taip, praėjusio kovo pabaigoje jis buvo sugriautas iki pamatų. Tai buvo federacijos nuosavybė, kuri mums priklausė trejus metus: teniso bazė greta penkių žvaigždučių viešbučio, kurią rekonstravome ir išplėtėme. Tai buvo lyg gyva mūsų teniso organizmo dalis, kurios, deja, daugiau nebėra.

Per smarkų bombardavimą Kijevo apylinkėse visas kompleksas buvo sunaikintas taip, kad nebematau jokių galimybių ką nors ten atstatyti. Patys girdėjote, kokie reikalai buvo Irpinėje, Bučoje... Pasisekė, kad nenukentėjo nė vienas federacijos darbuotojas. Vasario 24-osios rytą, kai prasidėjo karas, įsakiau visam personalui nedelsiant palikti mūsų būstinę, o vėliau ta vieta ėjo iš rankų į rankas, skirtingu metu ant jos krito ir vienos, ir kitos pusės artilerijos sviediniai.

– Užsiminėte apie tarptautinių organizacijų finansinę paramą – ar jos pakanka normaliam funkcionavimui?

– Ne, žinoma ne. Septynios svarbiausios teniso organizacijos – ITF, ATP, WTA ir keturių „Grand Slam“ turnyrų rengėjai – prasidėjus karui iškart skyrė ukrainiečiams po 100 tūkst. dolerių pagalbos. Šešios organizacijos šią sumą paaukojo labdarai, ir tik ITF pervedė tiesiogiai mums. Prižiūrint ITF atstovams išleidome tuos pinigus pernai, šiemet vėl gausime analogišką paramą. Visa ji šimtu procentų skiriama žaidėjams, treneriams ir ypatingiems atvejams – tokiems kaip, pavyzdžiui, L. Stanislavskio. Jo pragyvenimas Vilniuje iš dalies yra dengiamas būtent iš ITF paramos.


Ar Ukrainos vyriausybė šiuo metu pajėgia padėti sportui? Ne, bent jau tikrai ne tenisui. Mes negauname nė cento. Jeigu klausiate mano asmeninės nuomonės, tai – visiškai suprantamas faktas. Šiuo metu visi šalies resursai turi būti nukreipti į kariuomenę ir paramą aukoms, o mes jau kaip nors išgyvensime.

– Už teniso bendruomenės ribų išgarsėjote dėl incidento Antalijoje, kai trinktelėjote „Tennis Europe“ vadovui. Praėjus metams nuo karo pradžios, ar jaučiate, kad sporto pasaulyje dar yra žmonių, nusipelnančių antausio?

– Smurto aš tikrai neskatinu. O jei kalbate metaforiškai, manau, žmonės vis dar nenori atsimerkti ir pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Jie nenori suprasti, ką reiškia kare prarasti artimąjį, draugą, kaimyną. Tarptautinėje arenoje tebefigūruoja asmenų, kurie remia šį karą, ir jie susilaukia aplodismentų.

Matėme, kaip Australijos atvirosiose pirmenybėse tribūnos plojo nugalėtoja tapusiai baltarusei Arinai Sabalenkai. Niekas nenori girdėti, kad šiam turnyrui ji ruošėsi Rusijoje, kad būdama ten fotografavosi su žmonėmis, kurie per armiją reprezentuojantį CSKA klubą susiję su valdžia.

Žmonėms patogiau to nežinoti ir gyventi, kaip yra įpratę. Mes sau to negalime leisti, bet kiti tiesiog nori normalaus gyvenimo. Turime priimti tai, ko nori dauguma.

Arina Sabalenka su sausio pabaigoje iškovotu Australijos pirmenybių trofėjumi

– Kodėl teniso reakcija į karą Ukrainoje buvo silpnesnė nei daugelio kitų sporto šakų?

– Aš negaliu pritarti tokiam teiginiui. Tenisas buvo pirmoji sporto šaka, suspendavusi Rusijos ir Baltarusijos federacijas. Į ITF su tokiu prašymu kreipėmės berods antrą karo dieną, praėjus dar dviem dienoms tai ir buvo padaryta. Kartu suspenduotos visų amžiaus grupių komandos. Nesakyčiau, kad tai buvo silpnas žingsnis.

ATP ir WTA? Tai – komercinės organizacijos, kurios vienija profesionalius žaidėjus. Joms nerūpi vėliavos, pilietybės, tenisininkus jos traktuoja tiesiog kaip savo darbuotojus, turinčius licencijas. Galima sutikti, kad iš dalies toks požiūris yra pagrįstas, nes dauguma Rusijos tenisininkų išties gyvena ne tėvynėje, o kur nors Prancūzijoje, Ispanijoje ir panašiai.

Tokia pati situacija, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL). Matėte ant ledo Aleksandrą Ovečkiną su sūnumi ir 20 tūkst. jiems plojančių žmonių tribūnose (omenyje turimas NHL „Žvaigždžių savaitgalis“, šį mėnesį vykęs FloridojeDelfi) . Taip buvo todėl, kad tai – A. Ovečkinas, ledo ritulio žvaigždė. Tiesiog NHL kontekste tautybės niekas nesieja su pačiu asmeniu.

Pabrėžiu – taip kalbėdamas aš nemėginu apginti ATP ir WTA. Man irgi atrodo, kad jie laikosi klaidingų nuostatų. Oficiali Ukrainos teniso federacijos pozicija yra tokia – Rusijos ir Baltarusijos žaidėjai turi būti suspenduoti, nebent atvirai pasisako prieš karą. Tuomet būtų netgi protingiau leisti jiems dalyvauti ir kalbėti, kadangi jie galbūt prisidėtų prie greitesnės karo pabaigos. O kai tai įvyktų, grįžti galėtų visi.

– Tai – labai nemaloni tema. Blogai, kai viską užgožia populizmas: niekas nebenori gilintis į detales. Jei tau kažkas nepatinka, paprasčiau nekęsti negu pamėginti suprasti. Juk lengviau spręsti vadovaujantis emocijomis, o ne žiniomis.

Žinoma, ir aš pats esu emocingas, kartais – net per daug. Bet norint ką nors pakeisti sistemoje, būtina išsiaiškinti, kaip iš tiesų ji veikia. Dabar žmonių reakcijos dažnai nebūna adekvačios.

Tarkime, kodėl tiek daug kalbama apie Rusijos tenisininkus, bet niekas nepastebi jų tautiečių futbolininkų ar krepšininkų, lyg niekur nieko toliau žaidžiančių užsienio klubuose? Todėl, kad rusų tenisininkai – pajėgesni, priklauso pasaulio elitui, tad labiau ir matomi? Bet tai nėra objektyvus skirtumas. Taigi, aš nesuprantu, kodėl būtent teniso reputacija šiuo aspektu yra tokia bloga, nors realybėje jis nėra kažkuo išskirtinis.

Jevgenijus Zukinas

– Jevgenijus Donskojus ir būrys kitų Rusijos bei Baltarusijos žaidėjų pastaraisiais mėnesiais dalyvavo Vilniuje vykusiuose teniso turnyruose. Ar dėl to nelaikote kartėlio bendraudamas su kolegomis iš Lietuvos?

– Pavienės teniso federacijos neturi tiesioginės įtakos žaidėjams. Mes irgi negalime nurodyti Ukrainos tenisininkams, kokiuose turnyruose dalyvauti. Jie patys sprendžia – jeigu tik sumanytų, galėtų nors ir žaisti dvejetų varžybose su partneriu iš Rusijos ar Baltarusijos. O ką galima padaryti, jei į tavo organizuojamą turnyrą užsirašo žaidėjai iš šių šalių?

– Vimbldono turnyro organizatoriai kai ką padarė.

– Taip, jie padarė. Jie gali sau leisti. Bet verčiau nelyginkime Ukrainos ar Lietuvos su Didžiąja Britanija arba JAV teniso kontekste. Ten federacijų metinis biudžetas siekia 100 mln. dolerių. Jiems nėra sunku sumokėti milijonines baudas ATP ir WTA, kad galėtų pademonstruoti savo poziciją. Mums taip neišeina.

Juk jums reikia turnyrų Lietuvoje. Tad reikia ir paklusti ATP taisyklėms, antraip jų čia nebus. Man išvis keista, kad kažkas dėl to kaltina nacionalinę federaciją, nes ji nėra niekaip susijusi su ATP ar WTA. Federacija gali tik paprašyti, bet sprendžia ne ji.

Žinoma, tiek mes, tiek lietuviai vėl ir vėl aiškiname tą patį tarptautinėms teniso organizacijoms, bandome... Tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Tikimės, kad galiausiai bus leista tam tikrais atvejais nepriimti į turnyrus rusų ir baltarusių.

Pavyzdžiui, mes jau organizavome keturis ITF jaunimo turnyrus Lenkijoje, kuriuose nebuvo šių šalių tenisininkų. Bet čia – visiška išimtis. Įsivaizduokite, jei turnyras vadinasi „Mariupolio taurė“, kam dar gali kilti klausimų? Būtų tikrai keista, jei jį laimėtų rusas, ir ITF tai suprato.

Nors vėlgi – ta išimtis mums niekada nebūtų padaryta, jeigu tuo pačiu metu aplinkinėse šalyse nebūtų vykę alternatyvūs turnyrai, kuriuose rusams ir baltarusiams buvo leidžiama dalyvauti. Patinka mums ar ne, arba turime priimti tokias žaidimo taisykles, arba pasitraukti iš tarptautinio teniso.

Jevgenijus Zukinas

– Jūsų asmenine nuomone, ar Lietuva ir kitos šalys turėtų boikotuoti Paryžiaus olimpines žaidynes, jei į jas bus priimti rusai ir baltarusiai?

– Be jokios abejonės. Olimpinės žaidynės – kas kita nei šiaip teniso turnyras. Į jas keliaujama komandomis. Nesvarbu, kad yra individualios sporto šakos – jų atletai taip pat atstovauja savo šalies rinktinei medalių įskaitoje.

Ar čia nėra dvigubų standartų? Na, jų rasite visur, į ką tik įdėmiau pažvelgsite – nieko nėra visiškai tyro. Pasaulis nėra paprastas kaip kiaušinis.

Profesionaliam žaidėjui tenisas yra darbas – jis turi žaisti, kad gautų atlyginimą. Jeigu atsisakys tai daryti, ne tik nepretenduos į prizinį fondą, bet dar ir gaus baudą bei gana greitai bankrutuos.

Ir aš nemanau, kad mūsų federacija ar Ukrainos vyriausybė turėtų mokėti šiems profesionalams už tai, kad jie nežaistų. Jie tiesiog dirba savo darbą, kaip apibrėžta jų sutartyse, tegul tai ir daro.

Dabar grįžkime prie olimpinių žaidynių. Ten nėra prizinio fondo. Visi sportininkai, ypač iš tokių šalių kaip Rusija ir Baltarusija, olimpiados metu yra šimtu procentų išlaikomi savo valstybių. Ir joks neutralitetas, jokia olimpinė vėliava nepaslėps šio fakto. Kad ir kokia būtų vėliava, reikia žiūrėti, kas finansuos tokią komandą – ir kokiu tikslu. O tikslas juk bet kokiu atveju bus parodyti, kad esame geresni už kitas šalis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją