Deja, vienoje vietoje buvau sustabdytas ir man buvo paaiškinta, kad čia praėjimo nėra. Vis dar nieko blogo neįtardamas, pabandžiau surasti kitą praėjimą. Ir jo beieškodamas, sutikau vieną argentinietę merginą, kuri taip pat ieškojo kaip patekti į tą kortą.
Aišku, susišnekėti su prancūzu angliškai yra ne ką lengviau, negu tikrą Naujosios Vilnios lenką pašnekinti lietuviškai. Vis dėl to mūsų problemą bandžiusi išspręsti žemesnio rango prižiūrėtoja, į pagalbą pasikvietė pro šalį ėjusius tris aukštus pareigūnus, kurie tuoj pat pasisiūlė mums padėti. Deja, greitai šypsenos, kurios nušvietė mūsų veidus, nuo jų dingo.
Pasirodo, tas antras kortas, kuriame L. Grigelis turėjo žaisti, yra centrinio Roland Garroso korto šešėlyje, kuriame treniruojasi didžiausios teniso žvaigždės, ir paprasti mirtingieji į tą kortų bloką yra paprasčiausiai neįleidžiami.
Paklausus, o ką man daryti, vienas prižiūrėtojas gūžtelėjo pečiais ir labai prancūziškai atsakė: „niekuo negaliu padėti, monsieur, šias rungtynes gali žiūrėti tiktai šeima ir draugai“.
Apėmė toks jausmas, lyg būčiau atėjęs aplankyti Lauryno į ligoninę ir į jo palatą manęs būtų neįleidę. Bet aš užantyje, o tiksliau šortų kišenėje, turėjau dar vieną kozirį – Lauryno telefono numerį.
Paaiškinęs šiems baisiems kortų prižiūrėtojams, kad Laurynas yra mano draugas, išsitraukęs telefoną jam paskambinau. Kadangi iki rungtynių buvo likę išties nedaug laiko, didelių vilčių, kad jis atsilieps, neturėjau. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, antradienis buvo gera diena. Greitai Laurynui paaiškinau situaciją ir jis sutiko mane pasitikti prie to antro korto ir pravesti kaip draugą.
Per pačias rungtynes, kurias stebėjome kartu su Lauryno mama, korte kiek atokiau sėdėjo jo treneris ir masažistas. Argentiniečio komandoje draugų ir giminių sąrašas irgi buvo ne didesnis. Visi kiti, karts nuo karto šį mačą žiūrėję žmonės, buvo kažkaip susiję su turnyru ir ant pilvų nešiojo didelius pažymėjimus.
Prieš rungtynes paklausiau Lauryno, ar jis ką nors apie šį varžovą žino. Laurynas minėjo, kad niekad keliai jų nebuvo suvedę nei žaidime, nei treniruotėse, o ir jo žaidimo stiliaus jis visiškai nežinantis. Jis žino tik tiek, kad varžovas visą gyvenimą žaidė ir žais ant grunto, kurį mėgsta labiau už bet kurią kitą teniso dangą.
Dar žvilgtelėjome į dangų ir apsiniaukęs bei vėsus Paryžiaus oras, rodos, nieko gero nežadėjo. Kai oras šaltesnis ir drėgnesnis, kortas tampa dar lėtesniu, o tai Laurynui tikrai ne į naudą.
Rungtynės prieš argentinietį Maximą Gonzalezą prasidėjo nekaip. Nors Laurynas ir laimėjo pirmą tašką, vėliau beveik visus pirmo seto taškus laimėjo jo varžovas. Kažkodėl pasirodė, kad Laurynas, lyg nenorėdamas nuvilti savo mamos, per daug skuba, stengiasi per greitai laimėti taškus ir daro labai daug klaidų. 0-1, 0-2, 0-3, 0-4, 0-5... ir kas čia vyksta? Pagaliau Laurynas laimėjo savo padavimą.
Rezultatas tapo 1-5. Nors žaidimas ir vyko į vienus vartus, nei aš, nei tuo labiau Lauryno mama, nei sekundei nebuvome suabejoję Lauryno sėkme.
Ir antrą setą jis pradėjo tikrai gerai. Laimėjęs savo padavimą, Laurynas iš karto „pabreakino“ ir rezultatas tapo 2-0. Nuotaikos iš karto pagerėjo. Deja, ir vėl ta sportinė sėkmė. Trūkstant vieno taško iki 3-0, M. Gonzalezo muštas kamuoliukas pataiko į tinklo viršų, sustoja ir, tarsi sulėtintame, nespalvotame trisdešimtųjų metų filme, nekrenta į lietuvio pusę.
Dar po poros taškų, vietoj 3-0 matome 2-1, o netrukus - jau ir 2-3. Tačiau tai buvo paskutinis antrojo seto geimas, kurį argentinietis laimėjo. Dabar jau Laurynas visapusiškai kontroliavo situaciją, o ir žaidė jis žymiai žymiai geriau. Firminiai smūgiai iš kairės krisdavo ant linijų ir prieš juos argentinietis buvo bejėgis. Setas baigėsi lietuvio pergale 6-3.
Jeigu pirmą setą tikrai gerai žaidė argentinietis, o antro seto pabaigą - Laurynas, tai trečią setą abu jau žaidė labai gerai. Žiūrėdamas į tuos galingus smūgius ir iš kairės, ir iš dešinės, žinojau, už ką taip mėgstu šią sporto šaką. Nors L. Grigelis ir išsiveržė pirmas į priekį ir rezultatas tapo 3-2, argentinietis tuoj pat jį išlygino 3-3. Paduodamas pirmas trečiame sete, Maximas turėjo pranašumą. O dar didesnį pranašumą turėjo jis ir todėl, kad trečiame sete, pagal Roland Garroso taisykles, „tie-break'ų“ nebuvo.
Argentinietis vėl išsiveržė į priekį 4-3. Darėsi baisu, bet šaltakraujis klaipėdietis rezultatą gana lengvai išlygino 4-4. Padavinėjant argentiniečiui, Laurynas pelno keletą tikrai įspūdingų taškų ir turėjo dvi galimybes laimėti tašką ir paduoti pergalei. Pučiant šaltam vėjui, mane kažko pradėjo krėsti drebulys. Apie tai užsiminiau Lauryno mamai, kuri atsakė, kad ne nuo vėjo, o tai adrenalinas. Laurynas vėl išsiveržė į priekį 5-4.
Pasak Lauryno mamos, asmeniškai jai pati rungtynių pabaiga yra pati sunkiausia. O ir Laurynas mėgsta visus pavėžinti amerikietiškais kalniukais. Šį kartą buvo paprasčiau. Stiprūs, galingi Lauryno padavimai, jokių klaidų, ir pergalės paukštė atskrido į L. Grigelio aikštės pusę. Po pergalės Laurynas sutiko pasidalinti mintimis su Lietuvos teniso mėgėjais, bet turiu prisipažinti, kad iš to džiaugsmo net nežinojau ko klausti. Visgi keletą klausimų sugebėjau sugalvoti.
Pifas: - Nuo visų Lietuvos teniso aistruolių sveikinu su pirma pergale atvirame Prancūzijos čempionate ir gal gali pasakyti, ar mamos buvimas tribūnose paveikė, kad taip nervingai pradėjai varžybas?
L. Grigelis: (Juokiasi) - Tikrai ne. Nežinau kodėl, paprastai man prasčiau sekasi su smūgiu iš dešinės. Rungtynių pradžioje kažkodėl turėjau daug problemų su smūgiu iš kairės. Bet esant rezultatui 0-5, pakeičiau savo raketę į kito įtempimo raketę ir tada pradėjo sektis geriau.
Pifas: - Kada pajutai, kad šiandien bus tavo diena?
L. Grigelis: - Antrame sete, kai pradėjau geriau žaisti ir pradėjau valdyti visą situaciją, pajaučiau, kad rungtynių rezultatas priklauso tiktai nuo manęs.
Pifas: - Pamatęs, kad laimėjo po labai sunkios kovos 10-8 lemiamame sete, paklausiau, ar nenorėtų jis su argentiniečiu žaisti 10 val. ryto (trečiadienį)?
L. Grigelis - Gal ne, nes ir aš esu gerokai pavargęs.
Pifas: Laurynai, minėjai, kad pasigavai kažkokį blogą virusą Atėnuose.
L. Grigelis - Taip, Atėnuose prikibo kažkoks. Galvojome, kad jau turėtų praeiti, bet vis dar jaučiu jo pasekmes. Turiu žaisti daugelyje turnyrų ir tiesiog nėra laiko visiškai pasveikti.
Pifas: - Na, ir paskutinis nedidelis prašymas: galbūt žinai, kad Obuolių saloje, Molėtų rajone, teniso varžybos. Ar sutiktum įsteigti pagrindinį šio turnyro prizą ir padovanoti raketę, kuri šiandien tau padėjo iškovoti pirmą pergalę Prancūzijos atvirame čempionate?
L. Grigelis: Žinoma, be problemų. Smagu, kad tenisas Lietuvoje populiarėja ir aš džiaugiuosi, kad galiu prie to prisidėti.
DELFI už šio komentaro turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi nuomonė!
