Sostinės Zagrebo gatves užplūdo šimtai tūkstančių žmonių, vilkinčių nacionalinių raudonos ir baltos spalvų drabužius ir mojuojančių vėliavomis.
Miesto centrinėje aikštėje pasveikinti futbolininkų susirinko didžiulė džiūgaujanti minia. Dar tūkstančiai išsirikiavo gatvėse, kuriomis žaidėjai buvo vežami autobusu atviru viršumi.
Kroatijos karinių oro pajėgų lėktuvai lydėjo lainerį, parskraidinusį komandą iš Rusijos.
„Čempionai!“ – skandavo minia, žaidėjams lipant iš lėktuvo ir žengiant raudonu kilimu, paklotu Zagrebo oro uoste.
Ši nedidelė 4 mln. gyventojų turinti šalis apimta euforijos nuo rinktinės pergalės prieš Angliją, pirmąkart atvedusios Kroatiją į Pasaulio čempionato finalą. Tačiau galiausiai kroatai pralaimėjo prancūzams rezultatu 2:4.
Kad ir kaip būtų, šis pasiekimas laikomas didžiausia sėkme per Kroatijos sporto istoriją, sustiprinusia nacionalinį pasididžiavimą ir vienybės pojūtį šalyje, kurios kelią į nepriklausomybę nuo buvusios Jugoslavijos praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje temdė įnirtingas karas.
Kroatijos valstybinė geležinkelių įmonė perpus atpigino bilietus, kad aistruoliai galėtų nuvažiuoti į Zagrebą. Miesto valdžia paskelbė, kad pirmadienį viešasis transportas veš nemokamai.
Valstybinė televizija ragino piliečius išeiti į gatves ir pasidžiaugti žaidėjų grįžimo „istorine akimirka“. Kitos žiniasklaidos priemonės futbolininkus vadino „mūsų didvyriais“.