Tanko įsiveržimas tapo anekdotu

Kiekvienam naujokui, patekusiam į vertikalų aptrupėjusių laiptų, siauručių gatvelių ir tiltelių labirintą, supamą tarsi kelių dienų antskrydžio suvarpytų kreivų trobesių, kyla prieštaringi impulsai.

Pirmasis liepia čiupti fotoaparatą, vaizdo kamerą ar išmanųjį telefoną ir fiksuoti egzotiškus vaizdus.

Antrasis – padiktuotas savisaugos instinkto – verčia palikti aparatūrą kišenėse, o dar geriau – namuose arba viešbutyje. Kartu su pinigine, laikrodžiu, bet kokiais papuošalais, kuprine ar net akiniais – T. Adomaitis gali papasakoti istorijų apie paauglių gaujas, besilinksminančias populiariausiuose miesto paplūdimiuose turistų sąskaita.

Tačiau Vidigalyje – saugu. Taip sako 35-erių lietuvis, dirbantis gidu Rio de Žaneire.

Tik tarp kitko pamini juodąją svajonių miesto statistiką – per parą čia nuo šautinių žaizdų miršta 16 žmonių. Juokdamasis prisimena kelerių metų senumo istoriją, kuomet policija tanku šturmavo jo pamėgtą favelą – taip Pietų Amerikoje vadinami dažniausiai kalno šlaite įsikūrę lūšnynų kvartalai. Šturmas ne itin nusisekė, nes kažkas vienintelėje gatvėje, kurioje išsitenka tokia transporto priemonė, prilaistė tepalo.

Pamini ir kitus pavadinimus. Netoliese esančią Rosinją – didžiausią favelą Brazilijoje, kurioje gyvena per 100 tūkst. žmonių, šiaurinėje Rio de Žaneiro dalyje esantį Vokiečių kompleksą, kurį 2010 metais puolė jungtinės kino juostų išgarsinto Specialiųjų operacijų policijos bataliono (BOPE), Brazilijos armijos ir laivyno pajėgos. Viso – 3 tūkstančiai gerai ginkluotų karių, remiamų tankų ir šarvuočių.

„Ten jau pavojinga: susišaudo, susigaudo. Kasdien per žinias rodo, – pripažįsta T. Adomaitis. – Bet lūšnynas lūšnynui nelygu.“

Ir tuo Vidigalyje gyvenantis lietuvis greitai įtikina savo tautiečius, kuriuos olimpinių žaidynių metu grupėmis ar pavieniui jam tenka vedžioti po Rio de Žaneirą kone kiekvieną dieną.

Už namą be stogo – milijonai

T. Adomaitis – arba, tiksliau, T. Braga – Brazilijoje gyvena jau dvylika metų. Aštuonerius iš jų praleido Vidigalyje, kur susirentė nuosavą namą. Pačioje kalno viršūnėje, kurios favelose, kaip įprasta manyti, priklauso iš Bolivijos ar Kolumbijos atvežtu kokainu ir marihuana prekiaujantiems narkotikų baronams.

Bet Vidigalyje, anot T. Adomaičio, pastarųjų nėra. Nematyti ir ginkluotų jų sargybinių, kontroliuojančių kelius į viršininkų buveines.

Užtat yra trys mokyklos, darželis, kultūros namai, kuriuose pasirodymus repetuoja Vidigalio sambos šokėjai, ir aibė nedidelių barų bei svečių namų.

Atogrąžų nakčiai per keliolika minučių išstūmus dieną, 15 tūkst. gyventojų talpinančios favelos gatvelėse aidi ne šūviai, o muzika – prasideda vakarėlių metas.

Vidigalis – madingiausias iš maždaug 800 Rio de Žaneiro lūšnynų. Nusileidę jo labirintais iki Atlanto vandenyno svečiai patenka į Lebloną – prestižinį ir vieną brangiausių rajonų žemyne. Greta – ir auksinis Ipanemos paplūdimys.

Pasiturintys kaimynai pakeitė prieš daugiau nei pusę amžiaus darbo ieškojusių atvykėlių iš Šiaurės Brazilijos apgyvendinto lūšnyno paveikslą.

Tiksliau, paveikslas pasikeitė menkai. Tačiau skurdūs fasadai, langai be stiklų, kaip papuola sulipdyti pastatai be stogo ar durų, tingūs šunys, katės ar vištos kiemuose ir gatvėse neturėtų apgauti. Išorinis namų blizgesys mažai rūpi brazilams, labiau vertinantiems gyvenimo malonumus.

„Šį namuką nusipirktumėte maždaug už dešimt tūkstančių realų (mažiau nei 3 tūkst. eurų – DELFI), – bakstelėjęs pirštu į lūšną favelos gilumoje, greitai paskaičiuoja T. Adomaitis. – Bet viršuje ar prie centrinių gatvių namai kainuoja po milijoną, du ar tris.“

D. Beckhamas, Jonas Paulius antrasis, R. Morkevičius

Vidigalis tapo patrauklia vieta tiems, kurie geidžia nekasdieniškos aplinkos. Tiek brazilams, tiek užsieniečiams.

O apsukriems vietiniams belieka neprasnausti progos. Taip, kaip kažkas meistriškai sugebėjo pasinaudoti 2014 metais reklaminiame klipe Vidigalyje nusifilmavusios Anglijos futbolo žvaigždės Davido Beckhamo vizitu, paskleisdamas gandą apie buvusio futbolininko lūšnyne įsigytą nekilnojamąjį turtą. Per pasaulį nuaidėjusios kalbos spekuliuoti gyvenamųjų patalpų kainomis leido ne tik dešimtimis – net šimtais kartų. Kur kas labiau nei 1980 metais faveloje apsilankiusio popiežiaus Jono Pauliaus antrojo atminimas.

Savotiškas kampelis pačioje Rio de Žaneiro įžymybių pašonėje, kurį galbūt įmanoma pavadinti braziliškuoju Užupiu, masina ir lietuvius. Kaip pamena T. Adomaitis, jų vienu metu Vidigalyje gyveno trys ar keturi.

Ir, senbuvio žodžiais, žymiausias Vidigalio lietuvis yra ne jis pats, o Remigijus Morkevičius.

„Jis čia gyveno ilgus mėnesius. Yra net baras, kuriame jis buvo pats žymiausias klientas“, – patikina T. Adomaitis ir vedasi savo klausytojus apžiūrėti Remygos pravarde žinomo kauniečio pamėgtos užeigos.

Buvęs mišrių kovos menų kovotojas, dar labiau nei pergalėmis Japonijos ringuose pagarsėjęs kojų ir kumščių nevaldymu Kauno viešosiose erdvėse, Brazilijoje viešėjo 2012 metais.

Regis, nuo to laiko bent jau vienoje Rio de Žaneiro faveloje išties pasidarė saugiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)