Jis tapo pirmuoju Lietuvos sunkiosios atletikos atstovu, iš olimpinių žaidynių parsivežusiu apdovanojimą.
A. Didžbalis Rio de Žaneire iškėlė 392 kilogramus (177 kg rovimu ir 215 kg stūmimu) bei nusileido tik baltarusiui Vadimui Strelcovui (395 kg) ir Sohrabui Moradi iš Irano (403 kg).
Sportininkas neturės pakankamai laiko pailsėti, nes penktadienį laukia dar viena maloni procedūra – pasirodyti ir iškovotą medalį parodyti miniai klaipėdiečių, kurie nekantriai laukia A. Didžbalio, kad galėtų jį pasveikinti, pagirti, padėkoti už suteiktas geras emocijas.
Rio A. Didžbalis pasižymėjo ne tik bronzos medaliu, bet ir įspūdingu salto, kurį įsiminė ir viso pasaulio sunkiosios atletikos gerbėjai.
„Aš taip išreiškiu emocijas. Tai naujas pasiekimas, naujas lapas man, mūsų sporto šakai ir visai Lietuvai“, - Vilniaus oro uoste kalbėjo sunkiaatletis.
– Kiek laiko užtruko patikėti savo pergale?, – žurnalistai paklausė A. Didžbalio.
– Turbūt tada, kai stovėjau ant pjedestalo viskas atėjo į galvą. Tik Lietuvoje pavyks suvirškinti visas tas mintis iki galo.
– Olimpinis medalis jums svarbesnis už Europos čempiono titulą?
– Žinoma, net nėra kalbos. Stengsiuosi tą medalį šlifuoti ir kitoje olimpiadoje kilti dar aukščiau.
– Kokios mintys sukosi po nepavykusio antrojo rovimo bandymo?
– Dar kelionės metu kalbėjome su komandos nariais, kad nelabai pamenu tų bandymų. Tik tiek žinau, kad paskutiniu metu eidamas stengiausi koncentruotis, pasakiau sau, kad per daug yra nueita, kad dabar sustočiau. Bet kokia kaina turėjau tai padaryti.
– Tikitės pakilimo šioje sporto šakoje Lietuvoje?
– Žinoma, mūsų šalies sportininkai visada yra pajėgūs, yra potencialas vaikams, kurie gali stengtis ir sportuoti bei garsinti Lietuvos vardą.
– Ramūnas Vyšniauskas paskambinęs jums į Rio ne tik sveikino, bet ir velnių davė?
– Taip. Gal dėl nemokėjimo išreikšti emocijų. Jis teisingai pasakė – juk tai istorinis žingsnis mūsų sporto šakai, man, treneriui. Priėmiau Ramūno kritiką ir tai daugiau nesikartos.
– Tai Klaipėda šiąnakt nemiegos?
– Mes tik „Sprite'ą“ geriam (juokiasi).
A. Didžbalį treniruojantis Bronislova Vyšniauskas, pasakojo, kad Aurimas - neeilinis sportininkas.
„Be abejo, jis norėjo parodyti patį geriausią rezultatą ir kovoti dėl aukso, bet gal įtampa, gal nesėkmė pirmojo rovimo veiksmo labai per smegenis trenkė. Sunku buvo po to. Nors pas mus sunkiaatlečiai juokauja, kad tikras sunkiaatletis rauna tik iš trečio karto (juokiasi). Čia tokia jau lietuvių priedermė - Ramūnas Atėnų olimpinėse žaidynėse irgi tik iš trečio karto rovė.“
– Kokie buvo jūsų pirmieji žodžiai Aurimui po triumfo?
– Neatsimenu išvis, buvo juostelė trūkusi (juokiasi).
– O kokie buvo prieš trečią bandymą?
– Nesakysiu. Ten tokie žodžiai buvo, kad patikėkit,e galvojau daugiau salėje nebepasirodysiu. Maniau, reikės rašyti pareiškimą ir trauktis iš trenerio posto. Baisios mintys buvo, labai baisios. Aš siūliau su mažesniu svoriu pradėti, bet jis maksimalistas - nori iškart visko.
– Kiek nervų kainuoja treneriui tokios žaidynės?
– Baikite, kartais atrodo, kad nueisiu ir pats pakelsiu svorį. Olimpinėse žaidynėse tik vienetai parodė gerus rezultatus. Yra įtampa, taktinė kova, varžovai vieni kitiems stengiasi vis kaip nors sutrukdyti.
– Tai dabar vaikai bėgs Klaipėdoj į treniruotes?
– Labai to tikimės, dėl to dirbame. Vis dėlto pasiteisino mūsų tas minicentras, kurį turime pajūryje, kur sportininkai gyvena, maitinasi, treniruojasi. Štai, pasižiūrėkite, kiek stiprių vyrų atvažiavo į oro uostą - visi iš Klaipėdos.
– Kiek laiko leisite Aurimui pailsėti?
– Rytoj galbūt mankštą padarysim. Aurimas toks žmogus, kad jį reikia ne į treniruotę, o iš treniruotės varyt. Tik tokie sportininkai ir pasiekia aukštus rezultatus. Su tokiais žmonėmis vienas malonumas dirbti ir pačiam reikia pasitempti iki jų lygio. Auklėtiniai iš manęs reikalauja ir aš turiu būti jiems pavyzdys.
