Ištikimasis „Citadele Kauno maratono“ dalyvis, ne kartą apdovanotas už pasiekimus savo amžiaus grupėje, su ironija žvelgia į sveikatos problemas, atvirauja apie įveiktus kilometrus, laisvės idėją ir išgyventą net 50 metų trukusią Lietuvos okupaciją bei tvirtina nenuleidžiantis rankų, nors ir neteko savo didžiausio gyvenimo malonumo.
– Bėgimuose Jūs išsiskiriate užrašais ant marškinėlių. Pernai startavote priekyje užsirašęs „Bėgu 85 metų“, o ant nugaros – „Bėgiosi – ilgai gyvensi“. Kokia jų idėja?
– Fotografai į mane visai dėmesio nekreipdavo, už mane kokiais 5 metais jaunesnius, bet žilus ir plikus fotografuodavo (juokiasi). Mano užrašai yra savotiška bėgimo propaganda – parodyti, kad tokio amžiaus žmogus gali bėgti ir būti stiprus. Daug kas klausia, ar man tikrai tiek metų, kartu fotografuojasi (šypsosi).
– Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su bėgimu?
– Dar rusų laikais bėgdavau varžybose, atstovaudavau įvairiems fabrikams. Pamenu, kad 1979 m., Naujametiniame bėgime Vilniuje bėgau 12 km ir finišavau priešpaskutinis.Buvau visiškai nepasiruošęs. Paskutinis atbėgęs turėjo gauti prizą, bet man nepavyko jo iškovoti (juokiasi). Nuo tada pradėjau treniruotis ir greičiau bėgioti.
– Jūs gimėte dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, išgyvenote skirtingas santvarkas ir 50 metų trukusią Lietuvos okupaciją. Ką Jums reiškia Lietuvos nepriklausomybė?
– Lietuvos laisvės idėja yra man be galo svarbi ir aš ja tikiu. Dabar galima laisvai gyventi ir skleisti bėgimo misiją, kareiviai iš paskos nevaikščioja. Rusų laikais mane KGB kareiviai persekiojo, nes mėgau daug fotografuoti, o prie Stalino tarnavau kariuomenėje. Saugojau kalinius labai atšiauriomis sąlygomis, 40 laipsnių šaltį išgyventi reikėjo. Bet tai mane užgrūdino ateičiai.
– Esate garbaus amžiaus bėgikas, įveikęs užsibrėžtas trasas. Koks jausmas finišavus?
– Jaučiu malonumą, kai finišuoju, kai visi ploja. O kai apdovanoja – dar didesnė laimė būna. Pernai Kaune užėmiau antrą vietą ir buvau apdovanotas kaip vyriausias dalyvis. Maratone 5 km nubėgau greičiau nei per 45 minutes, tai vis tik dar bėgti galėjau (šypsosi).
– Jūs esate dalyvavęs daugelyje bėgimų Lietuvoje. Turbūt planuose ir artėjantis šeštasis „Citadele Kauno maratonas“ birželį?
– Aš dalyvavau visuose „Kauno maratonuose“, bet šiais metais jau nežinia... Sveikatos problemų atsirado – draugauju su šeimos gydytoja, teko atsidurti ant operacinio stalo. Ir širdies ritmas buvo sutrikęs, bet aš nepasidaviau ir jį atstačiau (šypsosi).
– Bėgimas buvo įaugęs į Jūsų kasdienybę. Kaip gyvenate netekęs šio malonumo?
– Nelengva, bet sportas mane lydi kiekvieną dieną – daug judu ir mankštinuosi. Esu tikras, kad bėgimas užgrūdino mano širdį. Jeigu ji nebūtų stipri, operacijos nedarytų mano amžiuje, daktarai sakytų „amen“ (juokiasi).
– Jūs – stiprios valios pavyzdys. Kada žadate sugrįžti į trasą?
– Sunku prognozuoti. Nebent į 1.5 km trasą, kur kūdikius su vežimėliais veža (juokiasi). Ten laikas neribotas, pėstute eidamas pasiekčiau finišą.
– Papasakokite, kaip sekėsi bėgioti prieš bendradarbiaujant su šeimos gydytoja?
– Aš per 2017 metus sudalyvavau 15 varžybų, nubėgau apie 84 km. Būdamas 85 m. įveikiau 10 km – Lietuvoje turbūt daugiau tokių nėra.
– Dalyvaudamas varžybose turbūt patyrėte daug išgyvenimų. Pasidalinkite įdomiausia patirtimi?
– Aš bėgdamas įvairių žaidimų prisigalvodavau. „Citadele Kauno maratone“ 2016 metais pamačiau stipriai atsilikusią moterį, tai beveik sustojau, palaukiau, kol ji mane aplenks ir lėtai iš paskos bėgau (juokiasi). Ir Kaune per Istorinės prezidentūros bėgimą leidausi aplenkiamas jaunų merginų, nors ir žinojau, kad galiu už jas anksčiau atbėgti (šypsosi).
– Galbūt per visus nugyventus metus supratote, kas Jums yra laimė?
– Kad aš šio amžiaus sulaukiau su tokia sveikata, tai pati didžiausia laimė. Žinoma, be sporto laimė sumažėtų dvigubai (šypsosi).
