25-erių ukrainietis pirmavo iki pat paskutinio posūkio, tačiau lemiamoje 50 m atkarpoje į priekį praleido du varžovus ir pelnė bronzos medalį.
Įtemptoje dramoje pasaulio čempiono titulą išplėšė amerikietis Bobby Finke – 7:39.36 min., antras finišo sienelę pasiekė vokietis Florianas Wellbrockas (7:39.63), ukrainietis nuo lyderio atsiliko 0.69 sek. – 7:40.05 min.
Tai naujas plaukiko asmeninis rekordas, ankstesnį rezultatą M. Romančiukas gerino daugiau nei sekunde (7:41.28).
Tai trečias svarus ukrainiečio apdovanojimas jo karjeroje: Tokijo žaidynėse M. Romančiukas pelnė bronzą 800 m rungtyje ir sidabrą 1500 m nuotolyje.
Po finalo ukrainietis per beveik 10 minučių nespėjo atsakyti į visų žurnalistų klausimus, nes turėjo skubėti į apdovanojimų ceremoniją.
Įteikiant medalius ukrainietis, kuris Budapešte dar varžysis 1500 m, 5 km ir 10 km plaukimo rungtyse, sunkiai sulaikė akyse besikaupusias ašaras – tai pirmas tiek paties plaukiko, tiek visos Ukrainos plaukimo medalis šiame pasaulio čempionate, kuriame varžosi dešimtinė Ukrainos plaukikų.
Po apdovanojimų jau su medaliu ant krūtinės M. Romančiukas vėl stabtelėjo žiniasklaidos zonoje prie jo dar laukusio būrelio žurnalistų.
„Tai ypatingos akimirkos. Kiekvienas žino situaciją Ukrainoje, tad šis medalis yra labai svarbus man. Sudėtingas laikotarpis, ypač mano šeimai, visai šaliai“, – po Delfi klausimo apie emocijas ant pakylos kalbėjo M. Romančiukas, kuris prasidėjus karui sulaukė F. Wellbrocko kvietimo atvykti į Vokietiją ir treniruotis kartu.
Ukrainos plaukimo žvaigždė pasidalino mintimis apie finalo kovą, karą gimtinėje, šalį ginantį tėvą ir savo savijautą.
– Pirmavote 750 metrų, tačiau likote trečias, kokia savijauta po finišo?
– Vieną akimirką apėmė didelis nusivylimas, kita vertus, tai neįtikėtinas rezultatas. Dabar didžiuojuosi juo.
Su tokiu rezultatu tu paprastai tikiesi aukso, tačiau šioje distancijoje sulaukiau neįtikėtinos konkurencijos, oponentai taip pat tokie greiti! Tad esu laimingas iškovojęs medalį greta šių vaikinų.
– Ką, jūsų manymu, šis apdovanojimas reiškia Ukrainos žmonėms?
– Viliuosi, šis medalis įkvėps ukrainiečius. Juk žinote, kokia sudėtinga situacija mano šalyje.
Tikiuosi, parodžiau visiems, jog nepaisant aplinkybių, Ukraina kovoja iki galo. Aš kovoju baseine, o mano tėvas kovoja Ukrainos rytuose.
Mano gimtasis miestas yra Vakarų Ukrainoje, ten pakankamai ramu. Laimei, po poros dienų į Budapeštą atvyksta mano šeima, kurios nemačiau keturis mėnesius.
Esu laimingas, jog yra galimybė jiems atvykti ir susitikti.
Su tėvu ryšį turiu kartą per parą, gaunu žinutes apie situaciją. Tačiau jis negali prisijungti prie interneto, yra rizika, jog rusai taip gali susekti. Tačiau kiekvieną rytą gaunu žinutes, jog viskas gerai.
– Ar jis žiūrėjo finalą?
– Nežinau. Aš tikiuosi, bet abejoju, fronte tam nėra sąlygų.
– Kaip sunku sutelkti dėmesį sportui?
– Labai. Ypač psichologiškai ypač sunku buvo karo pradžioje. Aš persikėliau į Vokietiją. Mintimis tu kare, miegi po 3-4 valandas per parą, nes tu nuolat seki naujienas iš fronto.
Dabar suprantu, kad ką aš galiu, tai plaukti, treniruotis ir atstovauti savo šaliai.
– Po pasaulio čempionato grįšite atgal į Vokietiją?
– Taip, tęsiu treniruotes ten. Artėja Europos čempionatas, laukia daugiau tarptautinių startų.
– Ar karo pradžioje nekilo dvejonių, ką daryti?
– Jaučiausi pasimetęs. Po ilgų diskusijų su mano žmona, su artimaisiais nusprendėme, jog geriausia man tęsti tai, ką moku geriausiai.
Aš neturiu gebėjimų valdyti ginklą. Ką aš galiu, tai treniruotis ir greitai plaukti. Tai mano galimybė skleisti naujienas pasauliui apie situaciją Ukrainoje.
Tą ir darau. Kalbu ir kalbu, bet pasaulis po truputį užmiršta įvykius Ukrainoje, nors karas nesibaigė, karas tebevyksta Ukrainoje.
Situacija tampa vis sunkesnė. Tebežūsta žmonės, tebegriaunami miestai, suniokoti mažiausiai 7-i baseinai, dešimtys lengvosios atletikos stadionų, aibė sugriautos sporto infrastruktūros.
Žuvo mažiausiai 10 sportininkų, nežinau, kiek praradome sporto trenerių. Kažkas sako, kad sportas nėra politika. Sportas yra didelė politika. Deja, tai yra realybė.
Laimei, čia nėra rusų, toks FINA sprendimas.
Aš nežinau, kaip reaguočiau, jei čia pamatyčiau kurį nors rusą. Galbūt būtų agresyvi reakcija, ypač jei išvysčiau tą, kuris dalyvavo „Z“ armiją šlovinančiame mitinge.
Turiu omeny nugara plaukiantį Jevgenijų Rylovą. (Tokijo olimpinis čempionas, Maskvoje surengtame mitinge vilkėjo striukę, ant kurios buvo išsiuvinėta raidė „Z“).
Viduje buvau pasirengęs jį nužudyti, nors prieš karą buvome draugai. Dabar viskas pasikeitė.
Aš didžiuojuosi savo tauta, Ukrainos valdžia, mūsų prezidentu, didžiuojuosi būdamas ukrainiečiu.
– Skirtingai nuo kitų Europos miestų, pavyzdžiui, Vilniaus, Budapešto gatvėse praktiškai nepamatysi Ukrainos vėliavų, iš esmės tokių akivaizdžių palaikymo ženklų karo siaubą išgyvenančiai šaliai beveik nėra. Ar jūs jaučiate kažkokį palaikymą iš aplinkos Budapešte?
– Taip, iš žmonių jaučiu didelį palaikymą ir man tai yra svarbu. Galbūt čia nėra tokio palaikymo, kaip kitose šalyse, aš pats gyvenu Magdeburge, kur gatvėse pakeliui į baseiną per 10 min. išvysi aibę Ukrainos vėliavų.
– Galbūt norite kam nors skirti šį medalį, šeimai ar draugams, pažįstamiems, kurie kariauja fronte?
– Šis apdovanojimas – visai Ukrainos tautai, Ukrainos kariams, ypač tėvui, kuris Donbase gina mano šalį ir mano namus nuo rusų.
– Ar jau susisiekėte su juo, ar jis žino, kad iškovojote medalį?
– Paskutinį kartą su juo bendravau prieš dieną. Paprastai susisiekiame kartą per parą.
– Ar turėjote kitų variantų sportuoti prasidėjus karui Ukrainoje?
– Mane kvietė Italija, tačiau rinkausi Vokietiją. Esu dėkingas Vokietijos plaukimo rinktinei, kuri mane priėmė ir suteikė sąlygas ruoštis tarptautiniams startams. Mane supa stipri komanda, mes vienas kitą palaikome. Esu dėl to labai laimingas.
– Čia Budapešte laukia jūsų dar ne vienas startas, o ar ketinate varžytis Europos čempionate Romoje?
– Žinoma. Aš noriu iškovoti daugiau medalių!
