24–erių metų sportininkas šiemet atstovavo komandai „Lola“, surinko 4965 taškus, artimiausią varžovą aplenkė 66 taškais ir iškovojo nugalėtojo titulą. Dviratininkas pasakoja apie saldų pergalės skonį, dviračių sportą ir pirmą mokytoją.
– Jau trečią kartą laimėjote „Bigbank Lietuvos plento taurę“. Ką Jums tai reiškia? Koks jausmas ant laimėtojų pakylos žengti trečią kartą?
– Laimėti Lietuvos plento taurę trečią kartą yra tikrai malonu. Tiek man asmeniškai, tiek komandai tai reiškia labai daug, nes tai buvo mūsų pagrindinis sezono tikslas ir mes jį pasiekėme. Manau, kad tai viso įdėto darbo, atpildo akimirka. Todėl ją nupasakoti sunku, bet jausmas – tikrai geras.
– Dviračių lenktynėse dalyvaujate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau kasmet sugrįžtate į Lietuvos plento taurės varžybas. Kodėl?
– Savęs profesionaliu dviratininku nelaikau, treniruojuosi rytais arba vakarais po darbo, todėl pagrindiniais sezono tikslais tampa varžybos, kurios vysta Lietuvoje. Plento taurė yra vienos iš pagrindinių varžybų šalyje, todėl tai ir tampa vienu iš pagrindinių tikslų. Žinoma, mėgstu savo jėgas išbandyti ir kaimyninėse šalyse, tačiau tai darau tik laisvu metu, savaitgaliais.
– Kokios buvo šiųmetės rungtynės lyginant su praėjusiais metais? Kuris etapas buvo sudėtingiausias? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Šių metų lenktynės buvo labai sunkios ir permainingos. Dviračių sportas labai stipriai auga Lietuvoje, o sportininkai stiprėja. Todėl niekada negali sustoti vietoje ir tikėtis, kad viskas sėkmingai susiklostys savaime.
Šiemet varžybose sulaukėme gana daug svečių iš Latvijos, kurie įnešė dar daugiau nežinios ir intrigos. Vis dėlto, turbūt didžiausią grėsmę kėlė Lietuvos profesionali komanda „Staki-Baltic“, kurie dirbo vieningai ir stengėsi nuo manęs atitrūkti. Su jais kovoti buvo labai sunku, nes komandoje gausu pajėgių dviratininkų, kurie turi daug patirties tarptautinėse varžybose.
Vis dėlto, sudėtingiausias buvo Šiaulių etapas. Buvo permainingos oro sąlygos, lijo, dėl ko posūkiai pasidarė slidūs ir įvyko daug griūčių. Nepaisant sunkių oro sąlygų, toje tiesiojoje aš buvau stipriausias, o bendroje įskaitoje iškovojau pergalę.
– Kaip ruošiatės dviračių lenktynėms? Ar svarbus tik sportinis pasiruošimas, ar ir psichologiniai veiksniai?
– Ruoštis sezonui pradedu gana anksti, bet pradžioje stengiuosi net neliesti dviračio. Treniruojuosi treniruoklių, sporto salėse ir kartais baseinuose. Labai svarbu sustiprėti prieš sezoną siekiant išvengti traumų ir įvairių skausmų. O jau pavasarį šoku ant dviračio ir pradedu minti kilometrus.
Sportinis pasiruošimas yra labai svarbus, bet psichologiniai veiksniai taip pat turi labai didelę įtaką. Sezonas ilgas ir varginantis, todėl svarbu jausti palaikymą iš šalies. Norėčiau padėkoti savo merginai, kuri mane visada palaiko ir dažnai lydi mane į varžybas. Taip pat jaučiu didelį palaikymą iš šeimos ir draugų. Tai padeda būti atsipalaidavusiam ir per rungtynes atiduoti visas jėgas.
– Ar pritartumėte minčiai, kad dviratininku ne gimstama, o tampama? Kaip Jūs juo tapote? Greičiausiai ir vaikystėje nesiskyrėte su dviračiu?
– Aš visada sakau, jog kiek darbo įdėsi – tiek ir turėsi. Šiame sporte talentas sudaro tik 10 procentų pasiekimų, visa kita priklauso nuo darbo treniruotėse. Distancijos dviračių sporte ilgos, todėl talento neužtenka.
Sportuoju jau labai daug metų. Pradėjau treniruotis dar 5 klasėje, nedideliame Vilkaviškio miestelyje, kur mane į šį sportą įtraukė mano pirmas treneris A. Žemaitaitis. Jis mane išmokė būti ne tik geru sportininku, bet ir gerbti kitus žmones, būti sąžiningu ir niekada nekelti nosies. Stengiuosi toks ir išlikti.
– Kokių savybių reikia dviratininkui?
– Norint būti geram dviratininkui, reikia būti ištvermingam ir valingam. Reikia daug dirbti ir siekti tikslų. Pagrindinis raktas į pergalę yra nustebinti savo varžovą sunkiausiu momentu. Toks momentas būna sunkus ne tik jam, bet ir pačiam dviratininkui. Jeigu jis sugeba įveikti save, atlikti ataką ir iškentėti, rezultatas – garantuotas.
– Kaip dažnai šiame sporte patiriamos traumos? Kokių traumų esate patyręs Jūs? O gal pavyksta jų išvengti? Ar pasitaiko emocinių sunkumų?
– Dviračių sporte traumos gana dažnas reiškinys, nes važiuojame dideliais greičiais, distancijos yra ilgos, todėl natūralu, kad pavargstame, nesusikoncentruojame, įvyksta klaidų, kurios sukelia griūtis. Turbūt dažniausia dviratininko trauma yra raktikaulio lūžis. Tačiau man kol kas rimtesnių traumų pavyko išvengti ir dažniausiai atsiperku keliais nubrozdinimais.
Emocinių sunkumų taip pat pasitaiko. Kai labai daug treniruojiesi ir stengiesi viską daryti pagal planą, bet norimo rezultato pasiekti nepavyksta dėl dviračio gedimo arba pradurto rato, tada labai sunku prisiversti toliau dirbti ir nenuleisti rankų. Bet toks jau tas sportas.
– Koks laimėjimas dviračių sporte Jums buvo svarbiausias? Kodėl?
– Labai ilgai galvojau, ką atsakyti į šitą klausimą. Turbūt svarbiausias ir įsimintiniausias mano laimėjimas buvo treko varžybose. Tada buvau dar labai jaunas, reikėjo varžytis su pajėgiais Lietuvos vyrais, kurie atstovavo užsienio komandoms. Tuomet pirmą kartą tapau Lietuvos suaugusiųjų čempionu grupinių lenktynių rungtyje. Laimėti Lietuvos čempiono vardą ir marškinėlius buvo mano svajonė.
– Ko tikitės iš dviračių sporto ateityje? Kokių turite užmačių ateinančiais metais? Ar kitąmet vėl planuojate dalyvauti plento taurės varžybose?
Tikiuosi, kad dviračių sportas stiprės, o dviratininkų bendruomenė augs. Linkiu augančio varžybų lygio ir daug svečių iš užsienio. O pats ir vėl prisijungsiu kitų metų rungtynėse ir mano tikslas bus tas pats – laimėti bendrą įskaitą.
Kiekvienais metais sulaukiu vis daugiau varžovų dėmesio, kas apsunkina galimybes pasiekti tikslą, tačiau tikrai norėsiu pabandyti iškovoti nugalėtojo titulą dar kartą.
