Tuoj pat po čempionato Arnas kartu su savo komandos draugu Luku Každailiu išvyko į treniruočių stovyklą Italijoje rengtis svarbiausioms šio sezono paplūdimio varžyboms. Šiemet vaikinų laukia Pasaulio turo etapai ir paskutinės varžybos jaunimo grupėje - Europos čempionatas, kuriame rungsis sportininkai iki 22 metų.
– Kiek metų žaidi tinklinį?
– Nuo antros klasės, jau 11 metų. Pradėjau Raseiniuose pas trenerį Antaną Lukošių. Į treniruotę mane atvedė mama, grupėje buvau jauniausias.
Prieš tai lankiau krepšinį, karatė. Tinklinis man iš karto patiko, tai nekontaktinis sportas, mažesnė tikimybė gauti traumą.
Kai mokiausi aštuntoje klasėje, šiauliečių treneris Aivaras Strockis mane pakvietė treniruotis į Šiaulius.
Praėjusį sezoną žaidžiau Estijoje, atstovavau stipriai „Parnu“ komandai, o šiemet grįžau į Šiaulių „Elga-Master Idea-SM Dubysa““ komandą.
– Paplūdimio tinklinį žaidi su Luku Každailiu, sportinį kelią pradėjusiu Tytuvėnuose. Kaip sekasi jūsų komandai?
– Iš pradžių žaidžiau su Gilbertu Kerpe, o nuo 2012-ųjų – su Luku Každailiu. Kažkuriuo metu buvome padarę pertrauką, o dabar trečius metus vėl kartu. Esame tapę Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionato prizininkais.
2014-aisias baigiau vidurinę mokyklą ir dabar treniruojuosi Vilniuje, vadovaujant treneriams Mariui Vasiliauskui ir Tadui Donėlai.
Pradedame pratintis ir prie suaugusiųjų tinklinio. Praėjusiais metais Rygoje per Rytų Europos (EEVZA) čempionatą pelnėme bronzos medalis. Tad debiutą reikėtų laikyti sėkmingu.
– Gal Vilniuje ir studijuoji?
– Kol kas ne, dar nesu apsisprendęs, ką pasirinkti. Bet ko nenoriu.
Gerai žaidi ir paplūdimyje, ir salėje, kur labiau patinka?
Labiau patinka ant smėlio, bet gerai pažaisti ir salėje. Aikštelių pakeitimas yra labai naudingas.
Paprastai kitų šalių tinklininkai renkasi vieną: arba salės, arba paplūdimio tinklinį. Žinoma, būna ir išimčių. Savo ateitį sieju su paplūdimio tinkliniu. Kol kas viskas klostosi gerai, nesu gavęs rimtesnių traumų, laimiu medalių.
– Kurioje pozicijoje smagiausia žaisti?
– Pats didžiausias malonumas - būti aikštelės kvadrate. Kartas pritingiu gintis, bet be galo džiaugiuosi, jeigu pavyksta ištraukti sunkų kamuolį. Tokių momentų ypač netrūksta žaidžiant paplūdimio tinklinį.
– Galvoji apie olimpines žaidynes?
– Taip, į Rio de Žaneirą nebuvo galimybių patekti, tad žvelgiu į Tokijo olimpines žaidynes. Ir toliau žaisiu su Luku Každailiu, džiaugiuosi, kad mums viskas taip gerai sekasi.
– Kuriuos metus įvardytum sėkmingiausiais savo sportinėje karjeroje?
– Sunku ir pasakyti, vertinu kiekvienus metus, kur kažką pasiekiu, laimiu apdovanojimų.
– Vos netapai Lietuvos salės tinklinio čempionu, partijomis pirmavote 2:0, žaidėte kaip iš natų, bet palūžote: finalinę dvikovą laimėjo Vilniaus „Flamingo-Volley-SM Tauras“ 3:2. Nusiminei?
– Nelabai, nes žinojome su kuo žaidžiame. Tačiau nugalėti, žinoma, norėjosi. Išvada viena: reikia daugiau treniruotis.
Kai finale žaidi ir partijomis pirmauji 2:0, dar nieko nereiškia. Daug ką lemia psichologinis pasirengimas. Esame jauni, jėgų turime kaip jaučiai, o psichologinės įtampos neišlaikėme.
Lietuvos čempionato aukso medalį jau turiu. Atstovaudamas šiauliečiams šalies čempionu tapau 2014-aisiais.
– Šiemetiniame čempionato finaliniame turnyre žaidė ir Raseinių „Norvelita“, kodėl nenorėjai atstovauti savo gimto miesto komandai?
– Patriotizmas visada yra, tačiau aikštelėje nesvarbu, kokį varžovą stengiesi nugalėti. Žaidimui atiduodi visas jėgas ir tiek.
Raseiniškiai čempionate laimėjo bronzos medalius ir tuo labai džiaugiuosi. Jų komandoje žaidė ir jungiantysis tinklininkas Nerijus Marcinkus, kuris už mane yra vyresnis, bet su juo kartu lankėme treniruotes.
– Tinklinio specialistai teigia, kad šiemetinis Lietuvos čempionatas buvo vienas iš įdomesnių?
– Pats įdomumas prasidėjo nuo pusfinalio, pakankamai įtemptas buvo finalinis turnyras. Netrūko emocijų, abi dienas buvo žaidžiamos penkios partijos. Tačiau turiu pripažinti, kad meistriškumu čempionatas buvo silpnokas.
