42 metų atleto nesustabdo ir tai, kad gegužės pradžioje jis dėl traumų buvo priverstas pasitraukti iš pasaulio čempionato Filipinuose, tad finale keturiskart planetos čempionui atiteko dešimtoji vieta.
Tikslas – nuo jaunystės
Visus įmanomus galiūnų sporto titulus laimėjęs lietuvis vaikystėje tapti stipriausiu pasaulyje žmogumi nesvajojo dėl paprastos priežasties – Sovietų Sąjungoje galiūnų sporto tiesiog nebuvo, o sovietinių piliečių kelionės į užsienį buvo stipriai ribojamas: „Kai buvau mažas, gyvenau ne laisvoje valstybėje, o tokioje, kurioje žmonės ne viską žinojo, kas vyksta pasaulyje, nežinojo ir apie nuo 1970 m. už geležinės uždangos vykstančias stipriausių žmonių varžybas.“
Lietuvoje prasidėjus atgimimui, pradėtos rengti ir galiūnų varžybos. Jos, tuomet dar vaikui Ž. Savickui, pasirodė įdomios ir sukėlė norą išmėginti savo jėgas. Žydrūno dėdė, sportavęs Vilniuje, rekomendavo giminaičiui tikslo pradėti siekti nuo treniruoklių salės.
Biržuose, kur prabėgo Ž. Savicko vaikystė, treniruoklių salės nebuvo, tačiau taip sutapo, kad tą pačią dieną po pokalbio su dėde jis pamatė skelbimą apie naujai atidaromą treniruoklių salę jo mieste. Tuomet 13-metis Ž. Savickas tapo vienu pirmųjų ir jauniausių salės lankytojų. Pradėjęs sportuoti ir pajutęs, kad jam neblogai sekasi, vaikinas užsibrėžė tikslą vieną dieną tapti stipriausiu žmogumi Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje.
Būdamas vos 16 metų Ž. Savickas debiutavo Lietuvos ištvermingiausio galiūno varžybose Joniškyje, kur rungėsi su suaugusiais vyrais – anuomet moksleivių ar atskirų amžiaus grupių varžybų nebuvo. „Buvau pats jauniausias, bet ne silpniausias dalyvis, vienoje rungtyje net užėmiau antrąją vietą“, – pasakoja jis prisimindamas, kad iš pradžių nerimtai paauglį vertinę augaloti vyrai netrukus ėmė jį gerbti kaip lygiavertį varžovą.
Išbandė daug sporto šakų
Nuo to laiko Ž. Savickas tapo nuolatiniu galiūnų varžybų dalyviu, demonstravusiu vis geresnius rezultatus. Tuo pačiu metu jis dalyvaudavo ir kitose jėgos sporto varžybose – rankų lenkimo, jėgos trikovės, o studijuodamas kultūrizmo trenerio specialybę dalyvavo ir kultūrizmo varžybose.
„Vieną savaitę lankiau krepšinio treniruotes, tačiau po savaitės jau buvo varžybos, kurioms, suprantama, nebuvau pasiruošęs, todėl nenuėjau. Po to bijojau grįžti į treniruotes, kad negaučiau pylos. Taip ir baigėsi mano krepšinio karjera, – juokiasi galiūnas. – Ką gali žinoti, gal būčiau tapęs stipriu krepšininku.“
Ž. Savickas džiaugiasi, kad krepšininko karjera nutrūko dar neprasidėjusi, nes, jo įsitikinimu, žaisdamas krepšinį jis niekada nebūtų pasiekęs tiek, kiek pasiekė kaip galiūnas.
Beje, itin gerai jam sekėsi jėgos trikovės varžybose – biržietis 2000 m. net tapo šios sporto šakos pasaulio vicečempionu, iškovojo daugybę kitų aukščiausio lygio varžybų apdovanojimų.
Ilgas kelias į viršūnę
Dabar lietuvį atpažįsta visame pasaulyje. Jis pastebi, kad Lietuvoje žmonės santūresni ir galiūną stebi laikydamiesi pagarbaus atstumo, o užsieniečiai autografų ar kartu nusifotografuoti prašo be ceremonijų: „Juokinga būna, kai, skrendant lėktuvu iš Lietuvos, nusifotografuoti prieina pirmi du trys užsieniečiai, o jau tada – įsidrąsinę lietuviai.“
Tam, kad šiandien vadintųsi stipriausiu, jis turėjo nueiti ilgą kelią, susidurti su itin sudėtingomis kliūtimis ir, svarbiausia, joms nepasiduoti.
„Siekiant bet kokio tikslo, turi būti labai stipri motyvacija. Nuo žmogaus noro ir motyvacijos labai daug priklauso. Žinoma, svarbūs ir fiziniai duomenys, tinkami pasirinktai veiklai – ūgis, kūno sudėjimas. Bet tokių tinkamų visame pasaulyje yra šimtai tūkstančių, – atkreipia dėmesį vyras. – Išsiskiria ir kažką pasiekia tie, kurie turi stipriausią motyvaciją, tvirčiausią charakterį, įdeda daugiausia darbo ir turi žinių. Be žinių pasiekti rezultatų gali būti neįmanoma net turint labai gerus duomenis.“
Pasak galiūno, ne mažiau svarbu nenuleisti rankų, kai nesiseka, nes sportas – kaip gyvenimas. Pasitaiko ir pakilimų ir nuosmukių. Toks nesėkmių periodas Ž. Savicko karjeroje taip pat buvo. Atletas 2001 m. patyrė kelio traumą ir mintis kada nors tapti stipriausiu pasaulyje atrodė nereali.
Tuomet jo rankos buvo pradėjusios svirti, o po reabilitacijos pradėjęs dalyvauti varžybose Ž. Savickas ketino būti nebent vidutinioku, tačiau po truputį grįžęs tikėjimas, kad vieną dieną pergalė ateis, neleido pasiduoti: „Net gydytojai buvo parašę, kad sportuoti negaliu. Bet sudalyvavęs pirmame turnyre užėmiau šeštąją vietą, antrame – trečiąją. Tada patikėjau, kad galiu dalyvauti pasaulio čempionate ir siekti aukščiausių tikslų.“
Įsimintiniausios varžybos
Jaunystėje Ž. Savicko motyvacija buvo jo užsibrėžtas tikslas tapti stipriausiu pasaulio žmogumi, o jį pasiekus – tapti visų laikų stipriausiu žmogumi, vieną po kito gerinti pasaulio rekordus ir pralenkti ateities čempionus titulų gausa. Net 15 metų dominavęs pasaulio galiūnų sporte, dalyvavęs daugiau nei 300 varžybų, Ž. Savickas visų jų neprisimena, atmintyje ryškiausiai išliko apie dešimt įspūdingiausių.
„Man labiausiai įsiminusios ir svarbiausios turbūt tos, kuriose pirmą kartą tapau stipriausiu Lietuvoje, – atskleidžia jis. – Po šešerių metų dalyvavimo galiūnų varžybose, 1998 m., laimėjau Lietuvos galiūnų čempionatą, tais pačiais metais laimėjau „Galiūnų diržo“ turnyrą ir išvažiavau dalyvauti į pasaulio čempionatą.“
Vyras puikiai prisimena ir pirmą kartą laimėtą 2003 m. turnyrą „Arnold Strongman Classic“, kuriame sutiko savo visų laikų idealą Arnoldą Schwarzeneggerį, iš jo rankų atsiėmė apdovanojimą ir turėjo progą pabendrauti.
Vėliau šių prestižinių varžybų nugalėtojo trofėjų Lietuvos galiūnas kėlė dar septynis kartus, pastarąjį – 2016 m.
Atsikando politikos
Pelniusį pripažinimą sporto pasaulyje galiūną ėmė atakuoti ne tik žurnalistai, seminarų organizatoriai, visuomenės veikėjai, bet ir politikai kvietė nešti jų vėliavą.
Vieną kadenciją dirbęs Vilniaus savivaldybės taryboje, 2015 m. tapęs Liberalų sąjūdžio nariu, kandidatavęs į Seimą, partijoje kilus korupcijos skandalui, iš jos pasitraukė ir bent artimiausiu metu į politiką, kurios visais veikėjais nusivylė, grįžti neketina.
Aptirpo kilogramai
Stipriausias pasaulio žmogus visą dėmesį sutelkė į kitas veiklas ir pasiruošimą varžyboms, kuris priklauso nuo jų pobūdžio ir svarbos. Dažniausiai pasiruošimui aukščiausio rango varžyboms Ž. Savickas skiria 3–4 mėnesius, tačiau nebegali skirti tam tiek laiko, kiek karjeros pradžioje: „Turiu daug veiklų, darbų ir visuomeninių reikalų, teisėjauju varžybose, rengiu asmenines treniruotes, treniruočių programas, pranešimus seminarams, turiu savo vardo sporto klubų, reikia skirti laiko poilsiui, reabilitacijai.“
Užsiimant galiūnų sportu, kaip ir bet kuriuo kitu, svarbus dienos režimas, tinkamai paskirstytas laikas darbui ir poilsiui. Vienas iš daug lemiančių veiksnių – tinkama mityba. Ž. Savickas valgo šešis kartus per dieną ir kruopščiai renkasi racioną, kurį sudaro kiaušiniai, žuvis, mėsa (žvėriena, paukštiena ar jautiena), ryžiai, grikiai, bulvės, avižos ir daug daržovių.
„Paprastai galiūnams reikia priaugti svorio, o nuo tokio maisto, kurį išvardijau, priaugti gana sunku, – pripažįsta jis. – Todėl, kai matau, kad svorio trūksta, valgau ir duoną, ir picas ar mėsainius.“
Idealiu savo varžybiniu svoriu nurodantis 180 kg, šiuo metu Ž. Savickas yra sublogęs – 191 cm ūgio vyras sveria 176 kilogramus.
Apie finišą dar neskelbia
Galiūnų karjera, pasak pašnekovo, yra labai skirtingos trukmės, tačiau jis pats yra vienas ilgiausiai ją tęsiančių sportininkų pasaulyje – 27-ą sezoną ir apskritai net 23 metus dalyvauja tarptautinėse varžybose.
Apie karjeros pabaigą atletas jau pagalvoja, tačiau sprendimo, kada tai įvyks, dar nepriėmė.
Artimiausi sportininko planai – traumų gydymas ir reabilitacija procedūros. O jau birželio 15 d., po penkerių metų pertraukos, Ž. Savickas ketina dalyvauti pasaulio rąsto kėlimo čempionate ir savo sąskaitą papildyti dar bent vienu pagerintu pasaulio rekordu.
