– Dažnai matome jus tiek įvairiuose renginiuose, tiek per televiziją besišypsančią. Ar išties jūsų gyvenime daug džiaugsmo?
– Viskas ateina iš vidaus. Kaip viduje jautiesi, taip ir išorėje. O ko čia liūdėti?
– Kaip įveikiate treniruočių nuobodulį?
– Esu iš tų žmonių, kurie labai nemėgsta rutinos. Jei pratimas kartosis keletą dienų iš eilės, tai ketvirtą dieną jau nebenorėsiu jo daryti. Viskas atsiremia į įvairovę – „miksuoju“ įvairius dalykus. Treniruotės kasdien nebūna vienodos, tai išlaiko nuobodulį toliau nuo sporto, o viskas dar atsiremia ir į tai, kokią turi motyvaciją. Jei esi motyvuotas sportuoti ir kažko siekti, tai net kelis dalykus kasdien gali tikrai ištverti.
– Rutiną šokinėjant per kartelę keičia treniruotės su svoriais treniruoklių salėje. Keista matyti skraidančią Airinę kilnojant svarmenis. Kodėl tai svarbu?
– Visi įsivaizduoja, kad jei esi šuolininkas į aukštį, tai šokinėji tik į aukštį, jei esi bėgikas, tai tik bėgi, jei mėtai diską, tai tik mėtai diską, bet lengvoji atletika tuo ir žavi, kad tai – sporto karalienė, čia daug įvairių rungčių. Mūsų apšilimas prasideda nuo bėgimo, tempimo pratimų, tuomet vyksta darbas sektoriuje. Kitą dieną vyksta sprogstamosios jėgos ugdymas, trečią – ilgesni bėgimai ar korekciniai pratimai. Lengvoji atletika plati. Lygiai taip pat ir treniruotės, jo būna kompleksinės, kuo daugiau įvairovės, tuo universalesnis sportininkas, ir tuo jis labiau tobulėja.
– Kuo čia svarmenys dėti? Ką jie jums prideda?
– Padidinamas jėgos prieaugis, sprogstamoji ar bendra jėga. Jei kažkokį pratimą darai su svoriu, o paskui be jo, tai automatiškai turi daugiau rezervo. Problema, kad moterys bijo dirbti su svoriais, nes galvoja, kad išsipūs raumenys. Jei pažiūrėtumėt į profesionalią sportininkę Giedrę Kupstytę, kuri iš rutulio stūmimo nuėjo į „crossfit“ ir dirba su daugybe įvairių svorių, tai jos figūra tiesiog puikiai atrodo, gal net geriau nei kai stumdė rutulį.
Tai motyvacija ir patarimas moterims yra nebijoti svorių, nes jie tik dailina, o ne bjauroja kūną. Visi pasižiūri į profesionalius „štangistus“, kurie yra tokio kūno sudėjimo, kad galėtų kilnoti tikrai labai didelius svorius. Kai kalbame apie darbą su svoriais, tai nebūtinai yra tas olimpinis „liftingas“, tai daug skirtingų pratimų. Net turint rankose 250 mililitrų skardinę ir ją kilnojant, jau sportuoji su pasipriešinimu ir kažkokiu svoriu. Tai jau duoda prieaugį. Darbas su svoriais neturėtų gąsdinti nieko – nei vyrų, nei moterų. Gal tik reikėtų apsiriboti su vaikų amžiumi, nes jų kūnas dar tik formuojasi. Čia tokia motyvacija.
– Traumos – neatskiriama sportininkų karjeros dalis. Per tiek metų pavyko susitaikyti su tais neplanuotais stabdžiais, kai atrodo, jau versi kalnus, o staiga turi tenkintis reabilitacijos programa ir kineziterapeuto paslaugomis. Juk sunkiausiai čia tikriausiai net ne kūnui, o galvai?
– Sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Apskritai niekam nelinkėčiau traumų. Kai save verti siekti aukštumų, žaidi su savo žmogiškais „limitais“. Ne veltui sakoma, kad rekordai sporte yra gerinami tada, kai žmogus lipa per savo galimybių ribas. Norėdama pati siekti tų aukštumų turiu kelti save į tas ribas, bandyti save įvairiose situacijose. Tai kaip skustuvo ašmenys – arba viskas bus gerai ir rezultatai bus teigiami, arba persidirbsi ir krisi į duobę. Tai profesionalus sportas. Niekas nesakė, kad lengvoji atletika bus lengva. Iš tikrųjų daug juodo darbo. Sunku atsistoti po traumų, tokiais momentais padeda specialistai, artimieji.
Man padėjo rinktinės kineziterapeutas Mantas Lesnickas, taip pat Spartakas Zastarskis, tie žmonės, kurie būna su mumis, rūpinasi mūsų sveikata. Jie būna šalia, net kai būna blogai. Dažnai esame pripratę matyti visus besišypsančius prie medalių, besifotografuojančius. Tai paprasta ir tie momentai yra pakankamai trumpi. Tačiau didžioji dalis laiko tuomet, kai ruošiesi, eini per sunkumus, kai bandai save vesti iki savo galimybių ribos ir kažką pasiekti. Tais momentais ir reikia tos pagalbos. Padeda ir užsienio specialistai. Pačiai taip pat teko kreiptis.
Vasarą gavau čiurnos traumą, kuri pasirodė rimtesnė nei iš pradžių manėme. Ji pareikalavo iš manęs daug jėgų ir dabar dar reikalauja daug pastangų bei darbo. Po tos traumos vykau į „Red Bull“ sportininkų rengimų ir tyrimų centrą, kur norėjau išsitirti, ar išvis galiu profesionaliai kažką daryti, o galbūt reikia operuotis ir pamiršti šias olimpines žaidynes.
– Kaip su sunkiomis mintimis susitvarkote?
– Jas reikėjo stumti tolyn, nes tai nėra lengva. Interviu ESPN kanalui neseniai kalbėjau apie didžiausias baimes. Man tai nėra kažkokie vorai, aukštis ar greitis. Didžiausia baimė būnant profesionaliu sportininku yra nepasiekti savo nusimatytų tikslų, nerealizuoti svajonių. Nebijau vėl traumuotis, jei žinosiu, kad galiu pasveikti ir toliau siekti tam tikrų tikslų. Niekada nežinai, kaip bus, ir tos mintys glumina, nes supranti, kad profesionalaus laiko nedaug likę ir iš to nori išspausti viską.
Vienas gydytojas kalbėjo su manimi ir sakė, kad žiemą pirmais bandymais šokau 192 cm ir tai nedaug žmonių pasaulyje gali padaryti. Aš jam atsakiau: „Bet čia ne tiek, kiek esu pripratusi, aš visus nuvyliau, gal visi pradės kalbėti apie mane kažką negera“. Jis vėl mane stabdo ir sako: „Stop. Tu šoki daugiau nei 95 poc. pasaulio žmonių ir sakai, kad to negana“.
Toks sportininkų mentalitetas. Visada pasiekęs tam tikrą lygį nori dar daugiau. Turiu daug svajonių, kurių dar nerealizavau, nepaisant tų medalių, kuriuos jau iškovojau. Jų reikia siekti su tam tikra pagalba. Svarbiausia – neabejoti savimi, nes kai negeros mintys pradeda lįsti, nuo jų viskas ir prasideda. Jei pradedi abejoti savimi, kūnas įjungia savisaugos režimą, stabdo treniruočių procese, atsiranda traumos. Pirmiausia turi būti galva švari.
– Kokia būtų Airinė krepšininkė, jei būtų pasukusi tėvo pėdomis? Kiek apskritai krepšinis turėjo įtakos jūsų gyvenime?
– Mano mama visuomet juokauja: „Taigi, prie stalo turime įžymų krepšininką ir jo dukrą“. Brolis ir mama lieka kažkur nepaminėti. Negimiau vien tik iš tėčio, tai nuopelnas dviejų žmonių. Mano mama taip pat buvo sportiška, žaidė krepšinį mokyklos ir universiteto laikais, bet nematė kažkokių galimybių ir atsidėjo kitam darbui. Krepšinis buvo, yra ir bus mūsų šeimos tradicija. Jis įaugęs į kraują kaip ir kiekvienam lietuviui.
Nesu krepšiniui abejinga ir jei turiu galimybę, einu pažiūrėti rinktinės rungtynių, kartu būname sporto stovyklose, žiūrime kaip jie treniruojasi. Krepšinis labai įdomus žaidimas ir man artimas, žinau ir taisykles. Dar net nepradėjusi kitų sportų augau krepšinio aikštelėje – kartu su broliu leisdavome laiką už aikštės ribų, po tribūnomis, kai tėtis darydavo treniruotę. Krepšinio kamuolį pakankamai anksti pradėjome čiupinėti. Turiu net senų vaizdo įrašų, kur kambaryje stovi plastikinis krepšinio lankas, o aš lakstau ir dėlioju kamuolį iš viršaus.
– Su tokiu ūgiu ir šuoliu Airinė Palšytė tikriausiai krauna kamuolį iš viršaus ir į įprastą krepšį?
– Jau esate tikriausiai matę, kaip Airinė Palšytė deda kamuolį iš viršaus. Vienintelė problema, kad neapimu normalaus dydžio kamuolio. Trūksta rankos dydžio. Mažus rankinio, teniso kamuolius ne kartą esu dėjusi į krepšį iš viršaus ir tais įrašais esu pasidalinusi.
– Šie metai olimpiniai, sportininkams patys svarbiausi. Kokius akcentus iki olimpiados susidėliojote? Kokios mintys apie žaidynes žvelgiant į siautėjantį koronavirusą?
– Daug įvairių minčių. Viskas atrodo kaip didelė masinė psichozė. Tai bus mano trečiosios olimpinės žaidynės. Visi pradeda kalbėti apie tai, kad tai olimpiniai metai, bet jie juk vyksta kas ketverius metus. Gal daug kas suvokia, kad sportininko kelias yra ribotas ir daug kam kyla minčių, kad gal aš nustosiu sportuoti po šios olimpiados. Galiu nuraminti, kad taip nenutiks. Mano mintyse ir Tokijas, ir Paryžius, ir galbūt dar Los Andželas. Sportuosiu tol, kol pasieksiu savo užsibrėžtų tikslų. Trauma man sujaukė labai daug. Tai blogiausia trauma, kokią esu gavusi karjeroje, ji atėmė man labai daug jėgų.
Lūkesčiai tokie, kad reikia susikoncentruoti į savo sveikatą, tai prioritetas numeris vienas šiuo metu. Jei nebūsiu sveika, apie jokius medalius negaliu net galvoti. Šokti apie 190 cm nėra mano tikslas. Kaupiuosi ir stengiuosi daryti viską, kad liepos pabaigoje būčiau geriausios sportinės formos. O dėl koronaviruso, viskas atsiremia į žmonių sąmoningumą, higieną. Manau, kad japonai tikrai ras būdą, kaip viską padaryti kiek įmanoma geriau. Iki to laiko turėtų viskas išsispręsti.
– Esate Lietuvos rekordininkė, 2017 metais įstojote į dviejų metrų klubą, kai peršokote 201 cm aukštį. Nepatikėsiu, jei pasakysite, kad tai viskas, ką Airinė Palšytė gali. Koks rezultatas užsidega švieslentėje, kai užmerkiate akis ir leidžiate sau pasvajoti?
– Svajoju apie momentus, titulus, emocijas, garbę, atsakomybę, Lietuvos himną, trispalvę. Tai tie momentai, o ne tam tikri skaičiai. Jei užsibrėži rezultatą, tai užsibrėži tam tikras ribas ar lubas. Visuomet norėjau peršokti 200 cm aukštį, bet niekuomet nesakiau, kad noriu peršokti tik 201 cm. Kodėl ne 210 cm ir daugiau?
Dabar labai tobulėja medicina, technologijos, daug kas kalba apie garsiuosius „Nike“ batelius, su kuriais Eliudas Kipchoge pasiekė maratono pasaulio rekordą, tai vadinamasis technologinis dopingas. Mes sparčiai kovojame su dopingu, kuris žingsniu žengia priekyje, bet ir be dopingo galima pasiekti labai daug ir aš sau nebrėžiu jokių ribų. Jei turi nusimatęs kažkokį rezultatą, jis tave ir apriboja. Kitaip – viskas atvira. Nesakykite, kad negalima pasiekti žvaigždžių, kai matomi pėdsakai mėnulyje. Esu šuolininkė į aukštį, tai mėginsiu šokti tiek, kiek man žemės trauka leis. Pakalbėsime ir pažiūrėsime po kokių 12 metų.
– Tegul dangus būna riba. Ačiū už pokalbį.
Visą pokalbį su A. Palšyte žiūrėkite laidoje. Visą Sportinės formos laidų archyvą rasite paspaudę čia.
