Europos lengvosios atletikos čempionato disko metimo finale penktadienį 19-metis M. Alekna priešpaskutiniu bandymu nusviedė diską 69,78 m ir ne tik aplenkė favoritu vadintą pasaulio čempioną slovėną Kristjaną Čehą (68,28 m), bet ir užfiksavo naują pirmenybių rekordą. Jo pasirodymą stadione įdėmiai stebėjęs V. Alekna pripažino, kad nesitikėjo tokio įspūdingo sūnaus pasirodymo.
„Nei prieš varžybas, nei jų metu nebuvau tikras, kad Mykolas iškovos auksą. Visgi rezultatai rodė, kad čempionato finale jam teks grumtis su labai stipriais varžovais, ne tik K. Čehu, bet ir Švedijos disko metikais, tuo pačiu Andrium Gudžiu. Tokioje draugijoje net ir medalis būtų didelis pasiekimas. Juo labiau, kad varžybų dieną mus visus labai gąsdino lietumi, atrodė, kad finalo metu lis kaip iš kibiro. Tačiau lietus pratrūko tik paryčiais, o viso finalo metu oras buvo tikrai neblogas, sakyčiau net idealus disko metikams – kiek vėsiau, 18-19 laipsnių šilumos, o tai tikrai geriau, nei 30-ies laipsnių karštis.
Kita vertus, net ir pats Mykolas prieš čempionatą apie auksą garsiai nekalbėjo. Gal širdies gilumoje ir tikėjo, kad gali, tačiau viešai apie tai nebuvo prasitaręs“, – pastebėjo V. Alekna.
– Virgilijau, kokia buvo jūsų naktis po auksinio finalo? Ar ramiai miegojote?
– Kad to miego beveik nebuvo, gal dvi-tris valandas nusnūdome – ir vykome į oro uostą. Po varžybų viešbutyje gan ilgai laukėme Mykolo. Sutvarkęs visus formalumus ir procedūras jis atvyko pas mus tik apie antrą valandą, dar šiek tiek pasikalbėjome, pasidžiaugėme – ir tada jau ėjome miegoti. O ryte šeštą valandą kėlėmės, keliavome į oro uostą ir dabar jau esame Vilniuje.
– Apie ką šnekėjotės?
– Nieko rimto tokiomis aplinkybėmis neprišnekėsi: visi džiaugėmės, kad pavyko iškovoti pergalę, kad tas lemiamas metimas buvo labai gražus, o ir kova tikrai nenuvylė, nes buvo nugalėti stiprūs varžovai.
– Kodėl būtent penktasis Mykolo metimas buvo toks įspūdingas? Juk iki tol diskas skriejo 66-67 m ribose.
– Paprasčiausiai, viskas susidėjo į krūvą – ir metimas gavosi tvarkingas, ir pats Mykolas į jį sudėjo visas savo jėgas. Labai smagu, kad viskas taip sutapo, nes visgi buvo abejonių, ar Europos čempionate jam pavyks pademonstruoti geriausius rezultatus.
– Kodėl?
– Vis dėlto, šis sezonas Mykolui buvo labai ilgas ir sunkus. Jis suaugusių varžybose pradėjo dalyvauti nuo kovo mėnesio – ir faktiškai be pertraukų ir poilsio visą laiką varžėsi su pajėgiausias planetos disko metikais. Net ir patyrusiems sportininkams labai sunku tiek laiko išsaugoti optimalią sportinę formą, aukštus rezultatus, o Mykolui tai juk apskritai pirmas toks sezonas.
Tad tikrai buvo nerimo, kad baigiantis sezonui jis pervargs, tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, kad gal nebus to noro kovoti. Bet finale jis visas šias abejones paneigė – buvo pasirengęs, kovojo, degė noru nugalėti. Tikrai buvo smagu jį tokį matyti.
– Mykolui po mėnesio bus 20-imt, o jis jau pasaulio vicečempionas ir Europos čempionas, įvairių rekordų savininkas. Kas toliau? Kur jo lubos?
– Manau, kad galime pradėti pratintis, jog visose tarptautinėse aukščiausio rango lengvosios atletikos varžybose turėsime Lietuvos sportininką, galintį kautis dėl medalių. Tikiuos, kad tuos malonius jausmus puoselėsime dar ne vienerius metus.
– Kaip manote, ar nuo šiol tarptautinėje arenoje matysime tik K. Čeho ir M. Aleknos dvikovas? Ar visgi ir kiti disko metikai sieks įsiterpti į jas?
– Jei pažvelgsime į praėjusį sezoną, pamatysime, kad geriausius rezultatus demonstravo Švedijos disko metikai. Šį sezoną iš pradžių dominavo įspūdingus rezultatus demonstravęs K. Čehas. O Mykolo iš pradžių niekas rimtai nevertino. Ir jo įsiveržimas į geriausių disko metikų gretas buvo labai netikėtas. Akivaizdu, kad kažkam teko pasislinkti, nes vietų ant prizininkų pakylos yra tik trys.
Tačiau kitą sezoną visi į Mykolą žiūrės daug rimčiau. Ir varžyboms taip pat ruošis rimčiau, atsakingiau. Be abejo, K. Čehas ir M. Alekna bus pagrindiniai varžybų favoritai, tačiau visi kiti stengsis jiems nenusileisti. Vis dėlto, aš manau, kad Mykolas dar anaiptol neparodė savo geriausių rezultatų, jis tikrai gali mesti ir toliau. O jei bus pakankamai rimta konkurencija, jam teks dar stipriau ruoštis, treniruotis, o varžantis su stipriausiais priešininkais gimsta ir rekordai.
– Disko metimo pasaulio rekordas nuo 1986 metų priklauso vokiečiui Jurgenui Schultui ir siekia 74,08 m. Kaip manote, ar kam nors pavyks pagerinti šį rezultatą?
-Nieko neįmanomo nėra. Man tai nepavyko, bet girdžiu iš jaunesnių sportininkų, kad jie norėtų pabandyti. Vis dėlto, tai gan sudėtingas dalykas. Tam, kad pagerintum pasaulio rekordą, turi daugiau, sunkiau ir ilgiau treniruotis. Tai reiškia, kad išauga traumų rizika, nes organizmui teks didesni nei įprasta krūviai. Ir net dirbdamas daugiau treniruotėse nebūsi tikras, kad pagerinsi rekordą.
Tam reikia ir palankių oro sąlygų, pageidautina, dalyvauti varžybose tokiose vietose, kur pučia stiprūs vėjai. Tokios sąlygos yra vakarinėje Amerikos pakrantėje, bet ten varžybos vyksta gegužės mėnesį. Tai reiškia, kad tuo metu jau privalai pasiekti geriausią sportinę formą, nors pagrindinės sezono varžybos įprastai vyksta vasaros pabaigoje. Tad gali būti, kad besivaikydamas rekordo gali apskritai likti be nieko, ir dar su trauma. Todėl manau, kad reikia labai atsakingai ir rimtai apsvarstyti, ar tavo tikslas yra rekordas, ar visgi geriau visas jėgas skirti kovai dėl titulų, kurie lieka visam gyvenimui?
