Plotu šešiskart mažesnis nei Lietuva, o gyventojų skaičiumi vos 300 tūkst. mūsų šaliai nusileidžiantis Kataras yra viena turtingiausių planetos valstybių dėl naftos ir dujų gavybos Persijos įlankoje.
Beveik 4000 km nuo Vilniaus nutolusioje šios šalies sostinėje Dohoje Valdemarą ir Eglę sutikome Chalifos tarptautiniame stadione, kur rugsėjo 27 – spalio 6 dienomis vyksta pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.
Šiuo laikotarpiu 28 metų Eglė yra nuolatinė lengvaatlečių startų žiūrovė, mat jos vyras Valdemaras, 32 metų kineziterapeutas, dirba su Kataro lengvosios atletikos rinktine.
„Aš pati neturiu nieko bendro su lengvąja atletika, bet kartais, kai su vyru nueinu į kokį maniežą, pabėgioju“, – šyptelėjo Eglė ir tuoj pat sulaukė Valdemaro pastabos. „Reikia daugiau pabėgioti“, – juokėsi jis.
Pora DELFI pasakojo, kad apsispręsti atvykti į šią šalį ir apskritai į Arabijos pusiasalį buvo sudėtinga. „Kaip buvo nupasakota draugų ir ką pamačiau – dideli skirtumai, tokie kaip ledas ir ugnis“, – prisiminė V. Valutis.
Jo žmona pritarė: „Dar sakė, kad gyvensite viduryje dykumos, čia namai be langų, iš molio statyti, o kai atvykome, o čia – dangoraižiai.“
– Galite papasakoti, kuo užsiimate Kataro sostinėje Dohoje?
Valdemaras: Ketverius metus dirbu Kataro lengvosios atletikos rinktinėje kineziterapeutu. Jei kas gauna traumą, susižeidžia ar reikia kokios pagalbos, gali kreiptis klinikoje.
Eglė: Dirbu smuikininke Kataro filharmoniniame orkestre. Jau ketveri metai. Daugiausiai koncentruojame vietoje, Artimuose Rytuose toks orkestras esame vienintelis, o kartą per metus dar išvykstame į gastroles. Pavyzdžiui pernai buvome Kinijoje, dar teko vykti į Italiją ir Austriją.
– Tikriausiai turite ir mokinių?
Eglė: Laisvu metu dar turiu mokinių, dėstau privačiai ir Kataro muzikos akademijoje. Tenka ir mokytojauti.
Valdemaras: Aš esu baigęs muzikos mokyklą ir laisvu laiku pagroju atsipalaidavimui saksofonu. Dar taip pat ir mokau vaikus.
Eglė: Muzika netyla namie (juokiasi).
– Kiek Kataro gyventojams įdomi muzika, ar jie lankosi koncertuose?
Eglė: Daug pasako vien jau tai, kad orkestras įkurtas prieš 11 metų. Kataro emyro mamos iniciatyva buvo įkurtas šis orkestras. Vien požiūris, kad nori tos kultūros, nori ugdyti savo tautą, parodo, kad Kataras tobulėja. Tikime, kad ta muzika išties ir lavina, žmonės ateina paklausyti. Daugumoje koncertų lankosi užsieniečiai, bet pastebime, kai į programą įtraukiame arabų šalių kompozitorių, sulaukiame ir vietinių žmonių. Koncertus lanko gausiai.
– Kokie yra vietiniai gyventojai, ar jie noriai bendrauja su atvykėliais iš užsienio?
Valdemaras: Vietiniai šiek tiek uždaresni, tarp savų daugiau bendrauja, bet jeigu patenki į jų ratą, kaip mano atveju, kai dirbu su sportininkais, arčiau prie jų prieini, tai jie yra malonūs ir šilti žmonės. Pradžioje jie tiesiog analizuoja žmogų, bet po kiek laiko atsiveria ir būna labai draugiški, mielai aprodo šalį, ne kartą teko būti jų namuose, klausyti apie istoriją ir kultūrą. Jiems labai malonu, kai svetimų šalių piliečiai domisi jų kultūra ir tradicijomis.
– Katare vyksta pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, o 2022 metais čia bus ir planetos futbolo pirmenybės. Kiek vietiniams svarbus sportas?
Valdemaras: Sportas yra skirtas visiems, geografiją reikia plėsti. Gal lengvoji atletika čia neturi tokių gilių tradicijų kaip Europoje, vietiniai labiau domisi automobilių ir motociklų sportu. Tačiau mėgina mokytis, yra atletikos stadionų, baseinų. Sąlygos judėjimui yra sukurtos geros.
– Ar taip karšta būna ištisus metus? Dieną per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą dabar karštis pasiekia ir 42 laipsnius.
Valdemaras: Karštis čia nėra didelė problema. Sunkiausia, kai rugpjūtį ir rugsėjį sukyla drėgmė. O karščiausia būna apie 46-47 laipsnius. Kai atslūgsta karščiai, žmonių gatvėse daugiau, jie važiuoja automobiliais į dykumą, rengia visokias varžybas. Daug veiklų susijusių su jūra, jėgos aitvarais. Nuo spalio čia daug aktyvesnis gyvenimas lauke. Futbolo čempionatas bus gruodžio mėnesį, o tuomet temperatūra svyruoja apie 22-24 laipsnius. Lietuviška vasara (juokiasi).
– Ar yra šioje šalyje lietuvių bendruomenė?
Valdemaras: Visų nepažįstu, bet apie 50 lietuvių Katare yra.
Eglė: su kai kuriais bendraujame, kartu rengiame pusryčius.
– O ar arabiškai per tuos ketverius metus kiek pramokote? Kaip susikalbate?
Eglė: Pagrindinė kalba yra arabų ir anglų. Net pagyvenę Kataro žmonės kalba angliškai, tai komunikacija lengva. Arabų kalba nėra lengva, tiek rašysena, tiek tarimas.
Valdemaras: Moku suskaičiuoti iki 10 arabiškai, paraginti, paprašyti išeiti, tam tikras frazes. O šiaip visi supranta angliškai, dėl to nekyla jokių problemų.
– Kas buvo sunkiausia, kai persikėlėte gyventi į Katarą?
Valdemaras: Šaltą dušą gavau Bahreine. Iš Bahreino į Katarą atvykti tas pats kaip iš Lietuvos į Latviją. Kaip buvo nupasakota draugų ir ką pamačiau – dideli skirtumai, tokie kaip ledas ir ugnis. Nustebino gerąja prasme. Kai kurie žmonės norėjo atkalbėti, buvo skeptiškai nusiteikę. Persijos įlankos regionas nėra vertinamas dėl saugumo problemų ir žmonės neva kitokie. Kai atvykau, mane nustebino, kad ten visiška laisvė, nėra suvaržymų, kuriais gąsdino. Nustebau ir apsidžiaugiau, kai gavau pasiūlymą.
Eglė: Dar sakė, kad gyvensite viduryje dykumos, čia namai be langų, iš molio statyti, o kai atvykome, čia – dangoraižiai.
– Kas konkrečiai jums atvėrė akis, ištrynė stereotipus?
Valdemaras: Viskas pritaikyta. Bahreine yra bažnyčios, sinagogos, mečetės. Katare yra anglikonų, katalikų bažnyčios. Čia gerbia visas kultūras. Nesvarbu, iš kokios šalies atvažiuosi, kokia tavo kultūra, viską čia rasi. Jei nori, gali nueiti ir į barą, į bažnyčią, stadioną, koncertą. Viskas yra.
Eglė: Jei esi kvalifikuotas žmogus, jie į tai atsižvelgia ir labai gerbia tavo specialybę. Dėl to visi čia ir esame.
Valdemaras: Kas Katare gyvena, jaučiasi kaip Jungtinėse Tautose. Mano darbovietėje yra bulgaras, tunisietis, vokietis. Tai atveria akis apie skirtingas kultūras. Baimės nebelieka.
Eglė: Orkestre – visi užsieniečiai, nėra nė vieno vietinio...
– Tikriausiai pasakysiu dar vieną stereotipą. Juk moterims tikriausiai čia negalima laisvai rengtis, reikia pridengti plikas kūno vietas?
Eglė: Kai su vyru išeiname, stengiamės neprovokuoti. Jei išsirengsi, neišvengiamai bus žvilgsnių, bet prie tavęs niekas neis ir nekritikuos. Tačiau ar reikia to perdėto dėmesio? Tikriausiai ne. Šiaip pastebime, kad turistinėse vietose matyti turistų ir su „maikutėmis“, ir šortukais. Ta laisvė atsiranda. Jie nori tos laisvės daugiau. Kažkaip jie turės prie to prisitaikyti, nes artėja pasaulio futbolo čempionatas, minios taip paprastai nesukontroliuosi.
– Ar pagalvojate kada nors visam laikui sugrįžti į Lietuvą?
Valdemaras: paskutinį kartą Lietuvoje buvome per Kalėdas...
Eglė: Dažnai vasarą grįžtu bent jau aš, kartais kartu su vyru. Stengiamės per šventes grįžti arba pasikviečiame tėvus.Gyvename šiuo metu, džiaugiamės šia akimirka, o kaip bus toliau, pamatysime. Niekada nesame atsiriboję nuo Lietuvos, visada sekame naujienas. Kartais pasidžiaugiame, kartais būna kitokių reakcijų. O mums čia labai patinka, yra lietuvių bendruomenė, jaučiamės kaip namie, bet kaip bus po kelių metų, negalime pasakyti.
– Kas labiausiai krenta į akį jums grįžus į Lietuvą?
Eglė: Kai vasarą nuvykstu į Vilnių, visada nustembu dėl kainų. Jei atvirai, pavyzdžiui Katare kai kur už kavą ir pigiau sumoki nei Vilniuje. O šiaip smagu, kad daug žmonių, pilnos kavinės, yra ta jaunų žmonių nuotaika, Lietuvos didmiesčiai cirkuliuoja. Labai smagu.
