„Mūsų mokykloje buvo rusų kalbos mokytojas Karolis Ivanauskas. Jis pasiūlė žaisti stalo tenisą. Klasės draugė, išbandžiusi šį sportą pionierių stovykloje ir mus pasikvietusi, užtikrino, kad mums tikrai patiks“, – pasakojo R. Garkauskienė.
Tiesa, jos sesuo A. Stankienė tvirtino, kad mergaitės stalo tenisą bandė žaisti ir anksčiau.
„Kai lankėme lengvąją atletiką, buvome visų sporto šakų stovykloje. Pamačiusios, kaip visur pristatyta teniso stalų, sportininkės su sijonukais – iš karto pradėjome prašyti savo vyresnės sesers, kad pasikalbėtų su „Žalgirio“ draugijos stalo teniso trenere Ona Šličiuviene. Sakėm – mesim lengvąją, nes labai norim žaisti stalo tenisą. Trenerė klausia – kiek metų tavo seselėms? Sako – penktokės. Ką juokaujat? Penktokės jau būna jaunučių čempionės, o jos dar nė karto nežaidusios... Taip mūsų ir nepriėmė“, – pasakojo A. Stankienė.
Vėliau jau „Žalgirio“ draugija prašė, kad seserys pereitų pas O. Šličiuvienę, bet mergaitės nesutiko keisti trenerio.
Atrodė, kad stalo tenisas – sporto šaka, sukurta būtent šioms dvynėms. Sektis joms pradėjo išsyk.
„Tik pabandėme žaisti mokykloje, iš karto labai gerai sekėsi. Anksčiau niekas nepradėdavo nuo 6 ar 7 metų, kaip dabar“, – prisiminė R. Garkauskienė.
Tiesa, Asta po poros pirmųjų treniruočių buvo pasitrauksi iš sporto. Viskas dėl to, kad mergaitė buvo kairiarankė.
„Parodė mums, kaip reikia žaisti. Visi ima raketę dešine ranka, ir aš – dešine. Per kitos dienos treniruotę pasisakiau, kad esu kairiarankė. Pasiėmiau raketę į kairę. Kad pradėjo juoktis tie vaikai – žiūrėk, ji net nežino, kuria ranka raketę imti... Ir aš taip įsižeidžiau, kad kokius du mėnesius nesilankiau“, – pasakojo A. Stankienė.
Kol galų gale grįžti įkalbėjo Romualda, nupirkusi seseriai raketę už 1 rublį ir 25 kapeikas.
Sugrįžusi Asta po dviejų savaičių tapo mokyklos čempione.
Treneris Leonas Sereika pamatė seseris per Kauno jaunučių pirmenybes. Pasikalbėjo su mokytoju K. Ivanausku ir pakvietė Giedraitytes sportuoti rimčiau nei mokykloje.
KARJERA „Penktoje klasėje pradėjau žaisti stalo tenisą, o aštuntoje – aš jau sporto meistrė. Devintoje klasėje patekau į Sąjungos rinktinę, o dešimtoje besimokydama važiavau į pasaulio čempionatą ir mes su viena vokiete į aštuntuką patekome. Tada tapau tarptautinės klasės sporto meistre. Ir jei nebūtų teisėjai nusukę taško, jau dešimtoje klasėje būčiau parsivežusi bronzos medalį. Po to 10 metų žaidžiau Sovietų Sąjungos rinktinėje“, – pasakojo apie savo stalo tenisininkės karjerą A. Stankienė.
Jos dvynės karjera susiklostė ne taip sėkmingai. Pati R. Garkauskienė aiškina, kad tai buvo dėl jos impulsyvaus charakterio.
„Visi sakė, kad aš esu gabesnė, o Asta - darbštesnė. Ir ji buvo kur kas ramesnė. Man didesnių laimėjimų pasiekti sutrukdė tai, kad buvau labai nervinga. Būdavo, kad užeina piktumas – šaudau pro šoną, specialiai pralošiu susitikimą ir negaliu susivaldyti... Man kažin ką tada galėjai pasiūlyti, vis vien nebūčiau susivaldžiusi. O po to atsiguli vakare ir galvoji. Ir pirštus gali nusigraužti, smerkdama save – kam aš taip padariau? Bet jau nieko negrąžinsi...“
Dvynių tarpusavio ryšius išnaudodavo ir treneriai. Romualda kartais negalėjo prieš Astą kovoti visa jėga.
„Sąjungos pirmenybėse treneris ne kartą buvo sakęs: turi pralaimėti Astai, nes nenueisi taip toli kaip ji, o jai viską gali sugadinti. Mes juk pripratusios viena prie kitos – su ja man žaisti būdavo lengva“, – prisiminė R. Garkauskienė.
Ne visada viskas seserims sekdavosi. SSRS rinktinėse lietuviams vietos pritrūkdavo, net jei jie laimėdavo aukštas vietas. Sovietų funkcionieriai rasdavo būdų, kaip sumažinti maištingų Baltijos šalių sportininkų skaičių. R. Garkauskienė pasakoja, kaip jai teko praleisti Europos pirmenybes.
„Kaune vykusiose Sąjungos pirmenybėse Asta užėmė pirmą, aš – antrą vietas. Važiavom į dviejų savaičių rinktinės stovyklą Moldovoje ruoštis Europos čempionatui Austrijoje. Paskutinę dieną man ir sako: „Labai gaila, bet tavo dokumentai neatėjo, tik Astos. Palydėjo mane Asta iki traukinio ir teko važiuoti namo. Tada buvo tokia tvarka: iš Baltijos šalių negali važiuoti daugiau nei trys. Ir vietoj manęs važiavo mergina, užėmusi Sąjungos pirmenybėse aštuntą vietą“.
DARBAI 19-os metų Romualda ištekėjo. Dar po pusantrų metų gimė sūnus Darius. Vėliau – dukrelė Rūta.
„Dar truputį pažaidžiau ir mečiau. Nenorėjau daugiau. Buvau labai patenkinta. Dabar jau nebuvo užimtas kiekvienas vakaras. Juk šeima, norisi pabūti kartu“, – kalbėjo R. Garkauskienė. Tiesa, stalo teniso ji nemetė. Atrado save kaip trenerę.
„Buvau baigusi LKKA ir iš karto pradėjau dirbti stalo teniso trenere. Treniruoti norėjau. Ir tada, ir dabar. Smagu važiuoti į pasaulio, Europos čempionatus“, – tikino R. Garkauskienė.
Toje pačioje sporto mokykloje dirba visa šeima: Romualda, jos vyras ir sūnus Darius.
„Algirdas – buvęs lengvaatletis. Jis dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Vėliau atėjo dirbti pas mus fizinio pasirengimo treneriu. Dirba ir su tik pradedančiais mažiukais. Daugiau palankiusius jau aš ruošiu“, – aiškino Romualda.
Jos sesuo Asta ištekėjo trejais metais vėliau. Kai A. Stankienei buvo 24-eri, gimė sūnus Audrius.
„Po to dar du kartus tapau Sovietų Sąjungos prizininke. Bet tada buvo ne toks požiūris kaip dabar, kad pagimdei ir toliau sportuoji“, – pasakojo A. Stankienė.
Ji pripažįsta, kad trenerės darbe sesuo ją pralenkė. Tiesa, Asta trenere dirbo ne taip ilgai – septynerius metus. Daugiau – kūno kultūros mokytoja.
Tuos septynerius metus abi seserys dirbo kartu. Anot R. Garkauskienės, tai buvo vienintelis laikas, kai abi kartais apsipykdavo.
„Gyvenime niekada nesipykstam. O darbe – pasitaikydavo. Kai trenerės buvom, vienoje salėje dirbome. Dėl stalų: kuri daugiau užima, dėl savo sportininkų per varžybas, kai jie susitikdavo tarpusavyje“, - pasakojo Romualda.
PANAŠUMAI „Nuo pat mažens mes buvome labai panašios. Jeigu būtume žaidusios ta pačia ranka, tikrai niekas mūsų nebūtų atskyręs“, – pasakojo R. Garkauskienė.
Neskyrė žmonės seserų ir joms užaugus, baigus sportininkių karjeras.
„Septynerius metus dirbau sporto mokykloje. Tai vaikai neskirdavo nuo Romutės. Ir dabar susitinku jos auklėtinių tėvus, jie klausia: kaip mano mergaitei sekasi? Painioja“, – šypsodamasi kalbėjo Asta.
Juolab kad ir rengtis dvynės mėgsta vienodai. „Jei ką perku sau, visada pagalvoju ir apie Romutę“, – prisipažino A. Stankienė.
Seserims ištekėjus, net jų vyrai sunkiai atskirdavo, kuri iš moterų, kurio žmona.
„Kiek kartų susitinka ir nežino: ar čia mano žmona, ar ne... Dabar jau prisipažįsta, sako – pamatau ir nežinau, ką sakyt“, – linksmai pasakojo Asta.
A. Stankienė prisipažino, kad savo panašumu į seserį pasinaudojo stodama į Kūno kultūros institutą.
„Kai reikėjo stoti į LKKA, gulėjau ligoninėje, buvo paralyžiuotas veidas, perpūtė. Roma už mane egzaminą išlaikė. Klausiau jos: kaip ten, ar yra gražių vaikinų? Sako – yra: vienas juodukas, kitas – toks mažiukas. Ir toks jau likimas, kad tas juodukas – Romos vyras, o tas mažiukas – mano... Dabar kai susitinkam, juokiamės“.
ŠEIMOS Juodukas – Algirdas Garkauskas, mažiukas – ne toks ir mažas Lietuvos futbolo federacijos Techninio skyriaus direktorius Stasys Stankus.
Asta išaugino keturis vaikus: dukteris Liną ir Viltę bei sūnus Audrių ir Luką. Abi dukros žaidė stalo tenisą kaip ir jų mama, o sūnūs – futbolą kaip tėvas.
Romualda turi tris vaikus. Sūnus Darių ir Paulių bei dukrą Rūta. Ir Darius, ir Paulius savo laiku žaidė stalo tenisą. Rūta Paškauskienė – daugkartinė Europos stalo teniso čempionė.
„Mano krikšto dukra Rūta, Romutės duktė, panaši į mane. Mano duktė Lina buvo Europos vicečempionė, nepaprastai talentinga, bet neturi tokio kovingumo, kokį turėjau aš ar turi Rūta. Gali būti talentingiausia – jei neturėsi charakterio, nuplauks tavo talentas. Jeigu turi Dievo dovaną – talentą, išnaudok jį. Tik tokie žvaigždėmis tampa“, – kalbėjo apie savo ir sesers dukteris A. Stankienė.
Seserys gyvena kaimynystėje. Kai mirė tėvai, jos pasidalijo jų namą. A. Stankienė savo pusę namo nuvertė ir pasistatė naują. Abi dvynės sakė, kad kaimynyste džiaugiasi.
„Gyvenimas susiklostė gerai. Už tai dėkoju Dievui. Astai jis leido apvažinėti visą pasaulį kaip sportininkei, man – kaip trenerei“, – už abi seseris kalbėjo R. Garkauskienė.
Abi moterys pabrėžia, kad jos visada tikėjo Dievą, augo religingoje šeimoje ir Dievu nenusivylė.
„Visą laiką tikėjome. Ir dabar nė vieno sekmadienio nepraleidžiame – einame į bažnyčią. Ir Rūta – lygiai tokia pati, ir visi mūsų vaikai. Ir vyras mano taip pat – labai gerai pataikėme“, – sakė R. Garkauskienė.
Romualda Giedraitytė-Garkauskienė
Gimė 1952 03 02
1971–1974 m. daugkartinė Lietuvos čempionė
1971 m. SSRS jaunimo merginų dvejetų čempionė
1974 m. baigė LVKKI
1974–1989 m. Kauno „Darbo rezervų“ draugijos trenerė
Nuo 1989 m. Kauno VJSM (nuo 2004 m. JSO mokykla) trenerė
1992–2006 m. Lietuvos jaunių, suaugusiųjų rinktinių trenerė
1997 m. Lietuvos nusipelniusi trenerė
2005 m. KKSD medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“
Asta Giedraitytė-Stankienė
Gimė 1952 03 02
1974 m. baigė LVKKI
1968–1979 m. daugkartinė SSRS jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionė ir prizininkė
1969 m. Europos jaunių čempionato merginų dvejeto čempionė
1969 m. Europos jaunių čempionato merginų komandinių varžybų čempionė
1968 m. Europos jaunių čempionato merginų dvejeto sidabro medalio laimėtoja
1968 m. Europos jaunių čempionato merginų komandinių varžybų sidabro medalio laimėtoja
1969 m. Europos jaunių čempionato merginų vieneto sidabro medalio laimėtoja
1974 m. Europos komandinių varžybų čempionė
1974 m. Europos čempionato moterų dvejeto bronzos medalio laimėtoja
1973 m. pasaulio čempionato mišriojo dvejeto varžybų sidabro medalio laimėtoja
1973 m. pasaulio studentų čempionato moterų dvejetų varžybų čempionė
1973 m. pasaulio studentų čempionato moterų komandinių varžybų bronzos medalio laimėtoja
1969 m. SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė
1978–1984 m. „Darbo rezervų“ draugijos trenerė
1989–1992 m. „Gintaro“ draugijos trenerė
1997–2005 m. Kauno VJSM trenerė
Nuo 2005 m. Kauno „Saulės“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja
