aA
Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais tiesiogiai su gerbėjais dalinasi Lietuvos sporto pasaulio atstovai: atletai, specialistai, apžvalgininkai. Naujausiame įraše apie savo kelią į šlovės olimpą pasakoja Muay Thai kovų meistras Sigitas Gaižauskas.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Sportuoti pradėjau pakankamai vėlai. Pradžioje kilnojau štangas ir norėjau gražių raumenų, tačiau vėliau atėjo momentas, kai supratau, kad noriu kažko daugiau nei tiesiog nueiti į salę pakilnoti geležis ir gerai atrodyti. Juk kas iš to? Dabar man 32 metai ir Muay Thai užsiimu jau beveik dešimt metų.

Persikėlęs iš Tauragės į Kauną, norėjau lankyti bokso treniruotes, tačiau nuvykus į sutartą klubą paaiškėjo, kad bokso treneris ten jau nebedirba. Buvo atėjęs naujas treneris Darius Skliaudys, kuris moko Muay Thai. Niekada anksčiau neturėjau nieko bendro su kovinėmis sporto šakomis, man tai buvo kažkas naujo. Atėjau užsidegęs ir mane greitai užkabino. Pasakiau treneriui, kad noriu dalyvauti varžybose. Tai buvo „Antikos“ klubas Kalniečiuose.

Paskui Darius išvyko į užsienį, bet suderino, kad mane priimtų į „Titaną“. Taip ir atėjau į šį sportą. Turėjau įdėti labai daug darbo, nes sportuoti pradėjau labai vėlai ir nuo nulio. Jei, pavyzdžiui, kovotojai Tailande kovoti pradeda būdami penkerių, tai man buvo virš 20. Tai pasakoju tam, kad įsivaizduotumėte, kaip ir nuo ko gimė mano meilė tailandietiškam boksui.

Realiai, jeigu sportuoji Muay Thai, tai galvoji apie Tailandą. Juk tai Tailando boksas, jų sportas. Su treniruočių partneriu ir draugu Deividu Danyla kurį laiką brandinome mintį apsilankyti šioje šalyje ir pajausti tikrąją Muay Thai dvasią. Galiausiai apsisprendėme, kad reikia važiuoti. Susitaupėme šiek tiek pinigų ir pirmyn. Finansiškai pagelbėjo tik artimi žmonės, mūsų tikrai niekas nerėmė ir nepadėjo.

Pirminis planas buvo išvykti trims mėnesiams, įgauti patirties, pakvėpuoti kitu oru, išmokti kažko naujo ir šiuo aspektu būti pranašesniems už kitus Lietuvos kovotojus. Didesnių planų tuo metu nepuoselėjome, tačiau ten mes užsikabinome – mus sužavėjo kovų lygis, jų gausa, trenerių rūpestis. Tiesiog pasijauti labai reikalingas ne tik treneriui, bet ir vietiniams žmonėms. Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad išbuvome pusmetį, po to teko grįžti, nes nepratęsė vizos.

Prieš kelionę į Tailandą, Lietuvoje jau turėjau vardą, nes buvau laimėjęs Lietuvos čempionatuose, taip pat tapęs Europos čempionu. Ten nuvažiavau ir buvau visiškas nulis. Absoliutus nulis. Žinojau, kad taip bus, tačiau kai susiduri su realybe, pradžioje būna keista.

Nusileidus Bankoke mus pasitiko baisus karštis ir didelė nežinomybė. „Kas dabar bus? Kaip viskas atrodys? Ar tai ne per didelė avantiūra?“, – sukosi mintys galvoje. Juk mūsų niekas nelaukė, niekas nekvietė. Išlipome iš lėktuvo kaip du našlaičiai. Turėjome adresą ar kažkokią vizitinę kortelę ir tiek. Internetu Deividas buvo suradęs vieną klubą Patajoje, tiek ir težinojome. Pasiėmėme taksi ir išvažiavome. Taksistas ilgai ir nuobodžiai skambinėjo visokiems pažįstamiems, kol galų gale išsiaiškino, kur mus nuvežti.

Vietą radome be didesnių nesklandumų, iš karto susitikome su savininku, jis mus apgyvendino. Jau buvome pasiruošę čia likti ir kibti į darbą, tačiau netikėtai per pažįstamus išsiaiškinome, kad Huan Hin mieste dirba neblogas treneris, kuris mums leistų treniruotis už dyką. Čia už treniruotes turėjome mokėti patys, tad pasukę galvas priėmėme sprendimą Patają iškeisti į Huan Hiną. Išvažiavome.

Vėl susiradome taksistą, kuris mus nuvežė iki Patajos autobusų stoties, o ten tarp miestų važinėja tokie mikriukai. Sėdome ir važiavome. Tiesą sakant, nežinojome nei kur važiuojame, nei kas ten mūsų laukia. Dar viena kelionė į nežinomybę. Žinojome tik tiek, kad vieta, kurios mums reikia, vadinasi „Grand Hotel“. Buvo penktadienis, atvykome į Huan Hiną ir dabar jau reikėjo susigaudyti, kaip nusigauti į naująjį klubą. Vėl pagelbėjo taksistai, kurie, net jei kažko nežino, sugeba surasti.

Išlipome prie savo naujojo sporto klubo, o ten tvyrojo tikras chaosas. Dabar jau žinome, kad penktadieniais Tailande vyksta daug kovų, tačiau tuomet mums viskas buvo nauja. Palikome lagaminus salėje, žmonių – milijonas. Susitikome su treneriu. Jis mus su motoroleriu nuvežė kelis šimtus metrų iki viešbučio, kuriame ir apsigyvenome. Čia mes mokėjome už viską, išskyrus treniruotes.

Jau pirmą vakarą turėjome galimybę pamatyti tikras tailandietiško bokso kovas. Atvirai pasakius, tai jas pasižiūrėjęs net pats atsisėdęs pradėjau galvoti, ar šitas sportas apskritai man. Mačiau, kad reikės juos daug vytis, juodai dirbti. Tada palyginus jų ir mano lygį, skirtumas buvo milžiniškas.

Kadangi į Tailandą atvykome tobulėti ir semtis patirties, o ne stebėti kovas, iš karto kibome į darbą. Dirbome daug. Labai daug. Tačiau vos po kelių dienų iš trenerio sulaukiau klausimo: „Ar norėtum rytoj kovoti?“. Ką aš galėjau atsakyti. „Tai aišku, kad noriu“, – tariau.

Mano pirmoji kova buvo ketvertukuose 70 kilogramų kategorijoje. Pirmoje kovoje susitikau su Izraelio kovotoju ir pavyko laimėti, tačiau kur kas prasčiau susiklostė pirmoji kova Tailande su vietiniu sportininku. Tada dar nežinojau, kaip reikia kovoti su tailandiečiais, neišmaniau tikrosios Muay Thai specifikos ir skaudžiai nudegiau. Ringas buvo įrengtas ant tokio aukšto pakilimo, o aplink jį – kažkas panašaus į cementą. Papasakosiu tik kovos pabaigą – abu grūmėmės prie ringo virvių ir staiga kritome... aš apačioje, o jis – ant manęs. Ir jis buvo tikrai galingai sudėtas vyrukas, tad man baigėsi liūdnai. Nokautu. Sveikas atvykęs į Tailandą.

Tai manęs nepalaužė. Tiesiog supratau, kiek daug turiu tobulėti, kad pasiekčiau panašų lygį. Buvau tam pasiruošęs. Nuo atvykimo į Tailandą kovodavome kartą ar du per mėnesį. Dabar šių kovų neskaičiuoju, nes tai nebuvo rimtos, elitinės kovos. Bet tai buvo geras iššūkis. Įsivaizduokite, kiekvieną mėnesį reikėdavo prieš kovą numesti apie 10 kilogramų svorio. Tai – alinantis darbas.

Sporto klube, kuriame treniravausi, sąlygos tikrai nebuvo pačios geriausios. Ten pakampiais pastoviai lakstydavo žiurkės. Tiesą sakant, jų buvo visur. Kartais net ir į patį ringą išbėgdavo.

Prisipažinsiu, kai pasigavau pirmą nokautą, buvo baisu. Mačiau, kad negaliu su jais kovoti kaip lygus su lygiais. Dirbau nuo ryto iki vakaro ir jaučiau, kad lygis kyla. Aš keldavausi 6.30 val. ryte, suvalgydavau bananą, papildus ir išvažiuodavau į salę. Nuo jos 50 minučių bėgdavau krosą. Grįžus salėje laukdavo fizinio pasiruošimo pratimai. Rytinė treniruotė trukdavo 2,5 val. Grįžęs namo turėdavau laisvą valandą, per kurią kartais nueidavau prie jūros. Tada pietų miegas ir 15.30 val. – antra treniruotė. Vėl gerą pusvalandį bėgdavau krosą, tačiau saulė būdavo pasiekusi piką ir kepindavo 40 laipsnių karštis. Tai labai sekina. Grįžus į salę – vėl treniruotė. Vėl maksimalus darbas. Paskui laukdavo vakarinė treniruotė ir taip šešis kartus per savaitę. Namo grįžus pavalgydavau vakarienę ir eidavau miegoti. Ritmas buvo beprotiškas, bet žinojau, kad tik taip galiu kažką pasiekti.

Dar vienas iššūkis Tailande – maistas. Reikėjo maždaug mėnesio, kad perprasčiau mitybos specifiką. Baisiausia tai, kad viskas visur būdavo labai aštru. Burna tiesiog degdavo. Valgai, geri vandenį, saulė spigina ir prakaitas upeliais žliaugia. Bet su kiekviena diena atrasdavau kažką, kas tikdavo mano organizmui. Neprisimenu nė vieno karto, kad man skrandį skaudėtų ar į tuliką reikėtų lakstyti. Tokių problemų neturėjau, o juk valgiau paprastose vietose, kad tik viskas kuo pigiau. Dažnai tai būdavo gatvės maistas. Valgai, o šalia sėdi katė, apačioje po stalu šuo griaužia kokį kaulą. Dar ir juos pavaišini. Paskui kokia nors močiutė purvinomis rankomis atneša maistą. Jokių bėdų.

Visa Muay Thai kultūra nustebino. Mes Lietuvoje nesureikšminame daugybės smulkmenų. Elementarią pamoką išmokau jau per pirmas kovas. Muay Thai kovotojai per kovas ant galvos dedasi juostą su kasele – tokia juosta vadinama mongkongu ir tai yra tradicinis ritualinis Muay Thai galvos apdaras. Lietuvoje nelabai kažkas supranta jo tikrąją reikšmę ir deda belekur. Tailande prieš kovą aš nežinodamas padėjau jį tvarkingai, mandagiai ant kėdės. Staiga įėjo treneris, grubiai čiupo mane už rankos ir sako: „Ką tu čia darai? Ar nori nelaimę prisišaukti?“. Pasirodo, jis visada privalo būti tvarkingai pakabintas kuo aukščiau nuo žemės. Tada beliko pasidžiaugti, kad dar tvarkingai padėjau, o ne įgrūdau kur nors į kuprinę.

Panašiai ir su iškovotais diržais. Negali trofėjaus tiesiog įsimesti į bagažinę, privalai pasidėti matomoje vietoje, šalia savęs, kur nors ant priekinės sėdynės. Juk jei įdėsi į bagažinę, tai parodysi, kad negerbi savęs ir viso savo darbo, kurį įdėjai tam, kad jį iškovotum.

Kovotojas Tailande yra labai gerbiamas. Kartais tekdavo kažkur važiuoti su trenerio mašina ir pataikydavau ant policijos reido. Pasakius, kad esu kovotojas, man tik palinkėdavo geros dienos ir leisdavo važiuoti. Neprašydavo net dokumentų.

Kovų atmosfera yra neįtikėtina. Visi žiūrovai serga už kovotojus, atrodo kartu išgyvena kiekvieną smūgį, o ir pačių kovų lygis labai aukštas. Mano pirmos matytos kovos – miesto lygio, tačiau palyginti su jomis nublanksta bet kokie Lietuvos čempionatai. Į miesto lygas suvažiuoja aukšto lygio kovotojai.

Tailande yra kelios kovotojų grupės. Dauguma geriausių tailandiečių kovotojų yra labai jauni. Aš ten buvau tikras veteranas. Pirmoji kovotojų grupė – alkanas jaunimas, kuris keliauja į šlovės olimpą, yra motyvuotas ir daug dirba, kovoja.

Yra ir kita grupė. Aš juos vadiniu nusigėrusiais kovotojais. Jie treniruoja vaikus ir šiaip visus norinčius, bet patys jau visiškai neturi fizinės formos. Jiems parako užtenka vienam raundui. Išėję jie pradžioje gražiai kovoja, bet antrame raunde baigiasi parakas ir praleidę bet kokį užsieniečio smūgį, jie pradeda verkti, vaidina traumą, kova nutraukiama ir viskas. Jie pasiima savo honorarą, atsidaro alaus ir tiek. Tiesiog verslas.

Tailande yra labai daug perspektyvaus jaunimo. Mums, lietuviams, net sunku suvokti, tačiau jie pradeda treniruotis nuo penkerių metų. Tikrai neįsivaizduojate, koks ten lygis, tiesiog baisu, kaip vaikai kovoja, kokie jie techniški ir morališkai stiprūs. 11 metų vaikas ten galėtų būti pavyzdžiu mūsų geriausiems kovotojams. Galvas alkūnėmis prakerta ir nieko. Jie nuo pat mažens kovoja be jokių apsaugų, yra užgrūdinti ir stiprūs ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Profesionalios kovos vyksta nuo vaikystės. Tailande tai nieko nestebina.

Tailandiečiai apskritai yra atsipalaidavę žmonės. Kovotojai dažniausiai tuose klubuose ir gyvena, o sąlygos labai primityvios. Keli čiužiniai ant grindų ir jie ten bet kur miega. Salėj kovoja, treniruojasi, miega ir švenčia. Neturi jokių turtų. Įprastai kovotojai būna kilę iš vargingesnių šeimų. Tiesa, švęsti jie mėgsta. Po kovų beveik visada būna viskis ir naktiniai klubai. Turiu omenyje ne visus, bet daugumą. Galbūt todėl jie ir nusigeria. Pasiekia gerą lygį, gauna gerus pinigus, pradeda rečiau kovoti ir paskui galvoja, kad „kam čia vargti, geriau kažką treniruoti“. Taip ir susiklosto, kad, pavyzdžiui, būdami 22 metų, dalis jų jau dirba treneriais, o savo sąskaitoje turi po 200 kovų. Aš pats griežtai laikausi režimo. Nė lašo alkoholio nevartoju jau daugiau nei dešimtmetį.

Mieste aš, kaip kitatautis kovotojas, visada sulaukiu daug dėmesio. Po kovų žmonės apskritai išprotėję ir mažiausiai pusvalandį užtrunki su visais fotografuodamasis. Kitataučiai kovotojai jiems yra labai įdomūs, o aš – ypatingai. Kodėl? Nes gyvenau paprastam, vieno kambario butelyje, maistą gamindavausi balkone ir jie viską puikiai matydavo. Eidavau valgyti į jų vietas, kai įprastai užsieniečiai valgo prabangesnėse kavinėse, turi daugiau pinigų. Jie užsienietį laiko pranašesniu už save, turinčiu daugiau pinigų ir geresnį išsilavinimą, bet aš jiems buvau savas. Matyt, tuo juos ir kabinau. Nuolat bendraudavau ir su savo treneriu, kartu lėkdavom pas jo šeimą, žiūrėdavom kovas.

Vienas mano pažįstamas ten sugalvojo stoti į vienuolyną ir kvietė mane prisijungti. Tempėsi už rankos ir kalbino, nors bendravome visiškai skirtingomis kalbomis. Realiai nesugebame susikalbėti, bet esame draugeliai. Jis į Facebook‘ą man nuolat rašo, siunčia šypsenėles, o aš atsakau tuo pačiu. Tai labai gerai iliustruoja šiltus santykius su vietiniais. Kartais vieni kitų nesuprasdavome, bet jausdavau begalinį palaikymą. Vėliau, beje, jis mane tikrai nusivedė į tą vienuolyną. Buvau jų lygio žmogus, nebuvau turčius. Vargą vargau, bet tai vargas, kuris man asmeniškai davė vaisių.

Kiekvieną sekmadienį po kovų varydavau į tokį vienuolyną kalnuose, kuriame įrengta garinė pirtis. Ten pastatyta didelė krosnis. Principas paprastas – pastatytas katilas, jie į jį primeta įvairiausių žolių, yra dangtis ir vamzdis. Garai per tą vamzdį eina į pirtelę ir ją kaitina. Nėra jokių durų, tik užuolaidos. Eidavau kiekvieną sekmadienį, kartu su vienuoliais toks geras atsipalaidavimo būdas.

Šalia mano namų yra beždžionių kalnas. Tai kita gera relaksacijos priemonė. Nueidavau ten ir žaisdavau kaip mažas vaikas. Jos lipa ant galvos, glosto. Labai atsipalaiduoji, augini kaip savo gyvūniukus. Vis aplimpa tave. Atsipalaidavimas gyvenant tokiu įtemptu režimu yra labai ribotas, bet labai svarbus. Niekur negali eiti naktį, nes turi pailsėti. Išsimiegoti galėdavau tik šeštadienį, bet net ir miegoti būdavo sunku, nes kondicionierius šaldo ir gaunasi labai didelis kontrastas.

Religija Tailande atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, savo mongkongą net kelis kartus vežiau pas vienuolį, kad pašventintų. Pralaimėjęs vieną iš savo kovų tiesiog jaučiau, kad kažko trūksta. Turiu tokį vienuolį, jį dabar net draugu vadinu. 35 metų vyras, kuris turėjo turtingą šeimą ir jam nieko netrūko, tačiau kai jam buvo 11 metų kažkas dėl pinigų nužudė jo tėvus. Liko plikas, basas ir dar be tėvų. Nusprendė nueiti į vienuolyną.

Kai aš atsiklaupiau ant kelių prieš jį, o jis paėmė mano mongkongą, sakė: „Ar tiki tuo, ką darai?“. Ir žiūri man į akis. Aš kiek pasimečiau, bet atsakiau, kad tikiu. Pasirodo, jis šventina tik tokiu atveju, jei kovotojas atsako, kad tiki. Atiduodamas man liepė prieš kitą kovą prisiminti sau artimus žmones, draugus ir pagalvoti apie sunkų kelią, kurį teko nueiti tam, kad galėčiau lipti į ringą. „Šventai tikėk, kad jis tau padės ir tu laimėsi“, – kalbėjo vienuolis.

Gal bus keista, bet pas jį apsilankęs visada laimėdavau, o paskui jam atsidėkodamas nuveždavau visokių vaisių, kartu pasimelsdavome. Kai gyveni Lietuvoje, viskas kitaip – yra draugų, pažįstamų, su kuriais gali susitikti, pasikalbėti, o ten aš buvau visiškai vienas, neturėjau nieko, su kuo galėčiau nuoširdžiai atsisėsti ir pasikalbėti, išsakyti viską, kas yra ant širdies. Galbūt todėl Tailande niekada nepraeidavau pro šventyklą. Man labai patikdavo jų švara ir tvarka, ta aplinka tiesiog įkvepia.

Sunkiausias Tailande buvo pirmas pusmetis, pirmoji išvyka. Vėliau į jį sugrįžau dar devyniems mėnesiams vienas, o pilnai kontroliuoti situaciją išmokau tik paskutinės išvykos į Tailandą metu. Kovos pačios dabar kalba už mane. Penkios kovos, keturios pergalės, trys iš jų nokautais, ir vienas pralaimėjimas. Tai – elitinės kovos prestižiniuose Muay Thai turnyruose, vykstančiuose didžiausiose Tailando arenose. Jas transliuoja populiariausi televizijos kanalai, kurie matomi ne tik Tailande, bet ir visame pasaulyje.

Būdamas užsieniečiu kovotoju Tailande nieko nesusitaupysi. Išgyventi irgi neišgyvensi. Pirmų kovų metu apskritai gauni centus. Pinigų suma šiaip skiriama priklausomai nuo tavo lygio, nuo to, kiek esi žinomas ir kiek žmonių tave nori matyti. Nėra nustatytų griežtų finansinių rėmų. Mano lygis po truputį kilo ir buvo laimėjimai, kai už kovą gaudavau geras sumas. Tačiau tai vienetinės, elitinės kovos. Pusę pinigų paimdavo mano treneris, nes jam nemokėdavau už treniruotes. Jis viskuo pasirūpindavo, mano darbas buvo kovoti. Net ir lašelines atsistatymui parūpindavo.

Normalaus lygio kovotojai už kovą elitinėse arenose gauna bent 1 500 eurų. Aišku, jei kovosi dėl čempionų diržo, sumos bus dar kitos. Vietiniai grumiasi ir dėl milijono batų, o tai yra apie 30 tūkstančių eurų. Bet tokios sumos vaikšto tik kovojant Tailando pajėgiausiems sportininkams. Europiečiams tiek nemoka, iš mūsų daro verslą. Tai normalu.

Iki kol pradėjau Tailande jausti ringą, o ne nežinomybę, man reikėjo aštuonių mėnesių kasdienių treniruočių. Tik tada išėjęs į ringą jaučiau malonumą ir žinojau, kad turiu šansų laimėti. Privalai būti labai stiprus fiziškai, nes kovoji svečiuose, tad turi būti visa galva pranašesnis. Jei kovosi lygiai, tau teisėjai niekada neskirs pergalės. Svarbu turėti gerą techniką, būti visapusišku. Jei išeisi į ringą ir mėtysiesi, bijosi kovoti, nieko nebus. Treneris sakydavo, kad privalai įrodyti, jog esi vertas pergalės.

Skirtingai nei Muay Thai Lietuvoje, kur daugiau kovojama rankomis, ten viskas kitaip. Mes lietuviai nesame įpratę blokuotis kojų ir dėl to ten praleidžiame daug taškų, pradžioje man buvo labai sunku. Tailandiečiai moka apgauti, jie techniškesni už mus.

Tailande pradėjus skinti pergales atsirado daug draugų. Aišku, malonu, kai žmonės sveikina, linki sėkmės, bet tuo pat metu keista, kai atsiranda nežinomi giminaičiai arba draugai, kurie sako: „Ar prisimeni mane, prieš 20 metų trumpam buvo susikirtę keliai?“.

Pabaigai noriu papasakoti apie įsimintiniausią karjeros kovą, kuri bent jau kol kas buvo ir paskutinė.

Prieš ją buvau kovojęs keturis kartus ir visus laimėjęs, maža to, tris kartus nokautais prieš labai galingus varžovus. Tai buvo elitinės kovos elitiniame „Max Muay Thai“ turnyre. Ši kova turėjo būti tarpinė prieš labai rimtą kovą. Ruošėmės kaip visada, treneris man sakė, kad turi būti ne pergalė, o nokautas. „Žinau tavo priešininką, žinau tave ir tu esi visa galva pranašesnis“, – tikino jis.

Prieš šią kovą keitėsi trys priešininkai. Turėjo būti vienas, kuris norėjo revanšo, bet nebuvo. Tada kitas, o galop tas, su kuriuo ir koviausi. Galutinai varžovas paaiškėjo likus dviem dienoms iki mūšio. Nemačiau nė vienos jo kovos, nežinojau, ar labiau smūgiuoja kojomis, ar rankomis. Yra buvę, kad pakeičia varžovą, bet kad tris ir paskutinę akimirką – ne. Laiko pasiruošti taktiškai tiesiog nebuvo.

Prestižinis „Max Muay Thai“ turnyras vyksta pagrindiniame Patajos stadione. Organizatoriai mane buvo pamėgę ir po kiekvienos kovos jau siūlydavo vėl kovoti už savaitės ar kitos. Matyt, juos traukė mano tatuiruotės, išvaizda ir tai, kad visada su visais buvau malonus ir pagarbus. Turėjau per laiką susiformavusį didelį palaikančių žmonių ratą, o organizatoriams visada svarbu, kad kovotojas būtų įdomus žiūrovams. Publika mane įsimindavo ir mano kovos stilius jiems imponavo, juk kovodamas visada užsivesdavau kaip psichas.

Į ringą išėjau širdyje šimtu procentų žinodamas, kad laimėsiu. Neturėjau nė menkiausio krislelio dvejonių. Pirmą raundą pasižiūrėjau, ką jis daro, kaip kovoja ir planavau aštriau dirbti antrajame. Deja, išėjo taip, kad antro raundo metu pamačiau, kad esu atakuojamas alkūne. Įsivaizdavau ir buvau tikras, kad nusiblokuosiu, bet pats alkūnės galas apmaudžiai smogė man į žandikaulį...

„Pajutau, kad vienos pusės dantys tiesiog sukrito į vidurį burnos. Supratau, kad yra blogai. Atviras lūžis suplėšęs dantenas. Viskas sulūžo kapitaliai.“ Pirma mintis, kol dar nejauti tikrojo skausmo, nesi apsvaigęs, kad gali kautis toliau. Bet pradėjau eiti ir pajaučiau, kad nebegaliu sukąsti dantų, su liežuviu viską jaučiu.

Tos kovos metu dirbo pažįstamas gydytojas. Įprastai tai reiškia, kad jis nesustabdys kovos be reikalo, leis daugiau pakovoti. Nenuostabu, kad jis taip tyliai lipdamas į ringą, pašnibždomis manęs dar klausė: „Kas tau yra, gal tu eik kovot?“. Bet aš jam tik atsakiau, kad labai sunku kalbėti. Lūžo... Sukišo pirštus man į burną, atvertė kaulą atgal ir rodo, kad viskas – kova baigta. Skaudžiausia, kad prieš tą kovą buvo nemažas ažiotažas, mus abu filmavo, ėmė interviu. Sakiau, kad 100 proc. laimėsiu. Mano varžovas atsakė, kad patikrins mane ir pažiūrės, ar tikrai esu toks geras. Gavosi taip, kad jis mane patį nuėmė nuo vaizdo.

Galvojau, kad lūžo žandikaulis, juk ne pirmas kartas. Reikėjo važiuoti į ligoninę. Tuo metu daug emocijų, dar nesupranti, kas nutiko. Persirengiau, kartu su treneriu nuvykome į vieną Patajos ligoninę, bet ten net nepriėmė. Tai buvo pirmas signalas, kad situacija rimta. Tada vykome į Bankoką. Iš karto padarė nuotrauką, bet po jos teko laukti keturias valandas. Laukiu, sėdžiu, jaučiu, kaip veidas tiesiog tvinksi. Po tų keturių valandų atėjo gydytojas ir pasakė: „Pas tave čia truputį ištinę, užsidėk ledo, palauk ir ateik rytoj“.

Su liežuviu burnoj jaučiau, kaip viskas juda. Suvokiau, kad reikia pirkti bilietą ir kuo greičiau skristi į Lietuvą. Mane sulaužė sekmadienį, o artimiausias bilietas buvo antradienio rytui.

Dvi dienas nieko nevalgiau, tik gėriau raminamuosius ir nuskausminamuosius. Tuo metu man buvo pasiūlyta daug prestižinių kovų, svajonė ranka pasiekiama, buvau įgavęs tokią sportinę formą, kad pats stebėjausi, o gavosi štai taip. Viskas nubraukta per minutę. Grįžau gydytis į Lietuvą.

Dar prisimenu, grįžus į Lietuvą, duodamas interviu stengiausi išlikti optimistas, sakiau, kad lūžo žandikaulis, sukabins ir tuoj ant kojų atsistosiu. Bet po kurio laiko supratau, kad čia viskas gerokai rimčiau. Tai nebuvo šiaip žandikaulio lūžis, tai buvo labai sudėtingas žandikaulio lūžis. Man buvo išlūžęs tarsi trikampio formos kaulas. Kauno klinikose daugiau nei 2,5 val. buvo atliekama sudėtinga dantų sukabinimo vielomis operacija. Porą savaičių tiesiog nelindau iš namų. Buvo taip sunku. Tiek darbo įdėta, o čia – viskas...

Dabar po truputį pradedu stotis ant kojų. Pradėsiu sportuoti ir atsigausiu. Aišku, tą lygį pasiekti reikės mažiausiai aštuonių mėnesių labai sunkaus darbo. Baigti aš tikrai nebaigsiu. Visiems sakau, kad apie pabaigą pagalvosiu tik jei sulūš dar kartą. Dabar tik trečias kartas. Noriu pasakyti didelį ačiū gydytojams, nes Kauno klinikų žandikaulių skyriuje jie manimi nuostabiai pasirūpino.

Sunkiausia buvo akistata su mama. Išvydusi mane ji pradėjo verkti. Suspaudė širdį. Mama žino ir mato, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi, siekiu savo užsibrėžtų tikslų. Dėl to paaukojau daug žmonių, nuo daug ko nusisukau. Ir kai grįžti namo toks, nėra lengva. Mamos ašaros priverčia pagalvoti apie tai, ką darai.

Du mėnesius teko valgyti per šiaudelį. Buvo baisiai sunku. Maistas – visokios trintos sriubos. Per tą laiką sulaužiau du blenderius ir du mikserius. Nesvarbu, kad gal šaldytuvas pilnas, bet tai netinka. Negaliu valgyti jokio kieto maisto.

Po Naujųjų metų planuoju pradėti rimtai sportuoti, įgauti sportinę formą. Reikės žiūrėti, kaip veidas atlaiko smūgius ir tada pavasarį ar vasarą vėl bandysiu traukti į Tailandą.

Ką į tai sako gydytojai? Jie sako: „Iki kito karto.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Britų sprinto žvaigždė už dopingo vartojimą diskvalifikuota ketveriems metams (3)

Europos bėgimo estafetės 4x400 m aukso medalio laimėtojas 29 metų Nigelas Levine'as sučiuptas...

Paskelbti Lietuvos FAIR PLAY apdovanojimų laureatai

Žodžiai FAIR PLAY Lietuvoje buvo pradėti vartoti maždaug prieš 25 metus. Būtent tada,...

11 valandų operaciją po avarijos ištvėrusi 17-metė sveiksta – užsimojo grįžti į lenktynių trasą (13)

Po siaubingos avarijos „Formulės 3“ lenktynėse Kinijoje išgyvenusi 17-metė Sophia Florsch...

Pirmasis žolės riedulio sezono trofėjus – vilniečiams

Pirmąjį 2018-ųjų žolės riedulio sezono uždarosiose patalpose trofėjų – Lietuvos žolės...

Po sėkmingo pasirodymo rinktinėje Četvertakas karjerą pratęs Norvegijoje

Lietuvių gretos Norvegijos antroje lygoje („1. Divisjon“) dar labiau išaugo – tris mūsų...

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (591)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (8)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (236)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (5)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

Kitokie pasikalbėjimai. Mantas Katleris su Nagliu Bierancu (237)

„ Kitokie pasikalbėjimai “ — portale DELFI! Jau lapkričio 20 dieną DELFI TV žiūrovai ir...

Gyvai / Paskutinė galimybė pelnyti tašką Tautų lygoje: Serbija – Lietuva (36)

Lietuvos futbolo rinktinė baigia kovas debiutiniame Europos tautų lygos turnyre rungtynėmis...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...

Vadina sukčiavimu: vilnietis pakraupo sužinojęs, kiek kainavo tetos kelionė taksi (8)

Praėjusią savaitę DELFI perskaičiau pasipiktinusios pilietės tekstą apie Vilniaus taksi...

Agnė Jagelavičiūtė susigundė pigiais drabužiais iš Kinijos: pasimokykite iš mano liūdnos klaidos (56)

„Taip. Tai nutiko ir man. Vieną dieną, be tikslo slankiodama feisbuko platybėse, pamačiau...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...