Iškilmių išvakarėse R. Vyšniauskas „Klaipėdai“ atviravo apie prabėgusius metus, sporto vingius, meilės prisipažinimus ir gerbėjų būrius.
Persekioja traumų šmėkla
- Kaip vertinate besibaigiančius 2007-uosius?
- Tai tikriausiai buvo patys sunkiausi metai per visą mano sportinę karjerą. Nuolat lydėjo traumos. Metų pradžioje pasitempiau petį, vėliau beveik metus gydžiausi kelio traumą. Atminty išliko skausmas ir bloga savijauta. Dėl to praleidau Europos čempionatą, o planetos pirmenybėse startavau dar skaudančia koja.
Pasisekė, kad pavyko pasiekti šeštą rezultatą pasaulyje ir iškovoti kelialapį į 2008 metų Pekino olimpines žaidynes.
- Pernai per interviu sakėte, kad padarėte nemažai klaidų, teko suklupti, patirti nusivylimų. O šiemet pavyko to išvengti?
- Lyg ir viskas susitvarkė. Išsigydžiau visas traumas. Dabar jau matau ryškiai šviečiančią šviesą tunelio gale.
- O su trauka linksmybėms pavyko susidoroti?
- Pavyko. Trečias mėnuo, kai intensyviai ruošiuosi olimpiadai, dalyvauju įvairiose stovyklose. Tai jokių linksmybių... Iki Pekino olimpinių žaidynių linksmybės išbrauktos iš mano gyvenimo.
Olimpinis medalis – didžiausia mano svajonė. 1996 metais Atlantoje buvau dvidešimt trečias, 2000 metais Sidnėjuje – vienuoliktas, 2004 metais Atėnuose – penktas. Nenoriu nieko prognozuoti, spręskite patys...
Vos nenuskendo baseine
- Jūsų tėtis, sunkiosios atletikos rinktinės treneris Bronius Vyšniauskas buvo užsiminęs, kad vaikystėje treniruodavotės be perstojo - Jus tekdavo varyti iš salės. Tačiau įsigudrinote sportuoti net naktį. Prisileisdavote į baseiną vandens ir kilnodavote štangas – tobulinote techniką.
- Tai perskaičiau vienoje knygoje ir nusprendžiau pabandyti.
Dar pamenu, nebuvo šilto vandens, tai į baseiną prisileisdavau šalto vandens ir po kiekvieno priėjimo bėgdavau į pirtį šildytis. Kartą vos nenuskendau. Paslydau ant plytelių ir štanga prisispaudžiau kaklą. Vos ne vos išlindau. Baimės gerokai buvo.
- Per vienas pirmųjų savo sunkiosios atletikos varžybų neiškėlęs pradinio svorio apsiverkėte. Ar dar tenka lieti ašaras?
- Dabar jau ne. Po kiekvienų varžybų save analizuoju. Visada kaltinu save, kodėl padariau taip, o ne kitaip. Stengiuosi pasiekti tokią būseną, kad per olimpiadą nepadaryčiau nė menkiausios klaidelės.
- Kas dabar galėtų pravirkdyti tokį galingą vyrą?
- Turbūt net pačius galingiausius vyrus gali pravirkdyti meilė.
- Juk Jūsų artimi ryšiai su žinomo spaustuvės savininko Sauliaus Jokužio dukra Egle nutrūko. O kaip dabar vaduojatės nuo nelaimingos meilės?
- Man vaduotis nereikia. Gyvenime turiu tikslą, didžiausią svajonę ir jos link einu. Pripažįstu, vienu metu man buvo ypač sunku, o dabar kiekviena diena džiaugiuosi lyg didžiausia švente.
Jei gyvenime turi tikslą, tuomet sunkumų net nejauti. Svajojau, kad galėčiau niekieno netrukdomas ruoštis olimpiadai, dabar ir susiklostė tokios aplinkybės. Žmogų moko, užgrūdina ir sustiprina tik nelaimės.
- Gal jau esate nusižiūrėjęs naują širdies pretendentę?
- Ne. Pretendenčių neieškau. Viskas turi vykti savaime.
Meilės laiškučiai
- Gatvėje dažnai atpažįsta, pasisveikina ir panašiai. Ar nevaržo populiarumas?
- Pripažinsiu, kad populiarumas šiek tiek ir vargina, riboja privatų gyvenimą. Stengiuosi lankytis, pirktis prekes, maitintis atokesnėse ir ramesnėse vietose. Kiti skleidžia gandus, kad esu „pasikėlęs“ ir panašiai. Tačiau kas pažįsta, žino, kad tai tik kalbos.
- O dovanų iš gerbėjų yra tekę gauti?
- Esu gavęs daugybę moterų laiškų, atvirukų su nuotraukomis ir net bučiniais. Įdomiausia, kad savo nuotraukas siuntė net solidžias pareigas užimančios moterys. Keista. Visada maniau, kad tik mažametės tokiais „durnumais“ gali užsiiminėti.
- Koks Jūsų gyvenimo kredo?
- Man patinka toks posakis: „Jei nematai per debesis saulės, tai dar nereiškia, kad ji nešviečia“. ateis laikas ir ji išlys. Paprasčiausiai niekada nereikia pulti į neviltį, o reikia išlaukti tinkamo momento.
