Nuosprendis sujaudino pasaulį
„Mane labai šokiravo. Aš nuo pradžių netikėjau, kad ta bausmė tikrai bus įvykdyta“, – Delfi sakė vienintelis imtynių pasaulio čempionu tapęs lietuvis Rimantas Bagdonas.
Rugsėjo pradžioje pirmąkart sušmėžavusią N. Afkari pavardę per kelias savaites ėmė linksniuoti visas pasaulis.
Iš viso daugiau nei 20 kaltinimų sulaukęs imtynininkas tėvynėje buvo nuteistas net dviem mirties bausmėmis – dėl žmogžudystės, aukščiausiojo lyderio įžeidimo ir karo prieš Dievą kurstymo.
Kelios žmogaus teisių gynimo organizacijos, sportininkų asociacijos ir socialinių tinklų aktyvistai stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į pasmerktą atletą, tikėdamiesi jį išgelbėti.
Į šią misiją aktyviai įsitraukė ir prestižinės mišrių kovos menų UFC organizacijos vadovas Dana White'as.
Kuomet jo paragintas sau nebūdingu mandagiu tonu pasigailėti N. Afkari paprašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, imtynininko likimu susidomėjo visos Vakarų ir Rytų žiniasklaidos priemonės.
Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) vadovas Thomasas Bachas taip pat parašė asmeninius laiškus Irano ajatolai Ali Khamenei – faktiniam šalies vadovui – ir prezidentui Hassanui Rouhani.
Bet nepraėjus nė dviem savaitėms po nuosprendžio paskelbimo ankstyvą rugsėjo 12-osios rytą Adel Abado kalėjime Širaze N. Afkari buvo įvykdyta mirties bausmė.
„Labai sunku susivokti, ar jam priskirti kriminaliniai nusikaltimai yra realūs. Kaip supratau, tam žmogui nelabai buvo palikta galimybių apsiginti. Nuo pat pradžios iki galo jiems viskas buvo labai aišku – kad nužudė, kad turi būti nuteistas myriop.
Nors aš iki paskutinio netikėjau, jog egzekuciją įvykdys. Galvojau – pagąsdins, užtemps. Bet čia turbūt svarbiausia ir buvo parodyti, kad jokia nuomonė iš šalies jiems įtakos neturi – esame valdžia, darysime taip, kaip mums atrodo, ir niekas nieko mums nepasakys. Dabar jau yra, kaip yra“, – atsiduso Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentas Giedrius Dambrauskas.
Pastarasis ir pats galėtų papasakoti, kaip sportininkai neramiais laikais tampa politinių įvykių dalyviais.
Tardytojai kankino, įkalčiai – abejotini
Tautinio atgimimo metais Lietuvos imtynininkai, karatė meistrai ir kitų dvikovinių sporto šakų atstovai saugodavo Sąjūdžio renginius ir jo lyderius. Vėliau vadinamieji „žaliaraiščiai“ gynė parlamentą.
G. Dambrauskas organizavo tvarkdarius Vilniaus rajone, atkūrus nepriklausomybę pradėjo dirbti Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje ir tik 2016-aisiais išėjo į atsargą.
Užsienyje persų kalba leidžiamos žiniasklaidos priemonės bei žmogaus teisių gynėjai N. Afkari bylą nušviečia panašiame kontekste, siedami ją su tariamo nusikaltėlio politinėmis pažiūromis.
2018 metais imtynininkas buvo suimtas per masines demonstracijas, kurių metu į gatves išėję Irano gyventojai protestavo prieš prastėjančią šalies ekonomikos būklę ir infliaciją.
Islamistinio Irano režimo oponentai įsitikinę, kad N. Afkari kaltinimai pateikti dėl to, jog jis dalyvavo protestuose.
O po skubios egzekucijos Irano aukščiausiasis teismas pats atėmė iš savęs bet kokią galimybę išsklaidyti abejones dėl nešališko bylos nagrinėjimo.
N. Afkari buvo nuteistas dėl Širazo vandentiekio ir kanalizacijos kompanijos apsaugos darbuotojo Hasano Torkmano nužudymo. Kelių žiniasklaidos šaltinių teigimu, pastarasis buvo slaptas Islamo revoliucijos gvardijos – karinės organizacijos, pavaldžios tiesiogiai šalies religiniams lyderiams – agentas ir protestų metu patruliavo turėdamas užduotį neleisti įsisiūbuoti demonstracijoms.
Pagrindiniu kaltintojų argumentu tapo paties N. Afkari prisipažinimas gatvėje nudūrus H. Torkmaną. Vėliau laiške, kurį citavo Žmogaus teisių aktyvistų naujienų agentūra, imtynininkas tvirtino, jog prisipažino tik dėl to, jog buvo kankinimais verčiamas tai padaryti.
„Mane daužė lazdomis per rankas, kojas, nugarą ir pilvą, ant galvos movė plastikinį maišelį ir dusino, pylė alkoholį į nosį“, – rašė N. Afkari.
Policijos nuovadoje, į kurią imtynininkas buvo atvežtas apklausai, atsitiktinai buvęs žmogus, kuris patvirtino matęs neuniformuotų pareigūnų mušamą N. Afkari, vėliau pats patyrė panašius apklausos metodus, o galiausiai dingo išgabentas nežinoma kryptimi.
Taip pat ir vieninteliai N. Afkari klijuojamo nusikaltimo liudininkai vėliau teigė davę melagingus parodymus, nes buvo „spaudžiami ir gąsdinami“.
Teisme dar remtasi saugumo kameros įrašais, kuriuose sportininkas pastebėtas nusikaltimo vietoje. Tačiau iš Jungtinės Karalystės transliuojanti „Iran International“ televizija tvirtina, jog kamera atletą užfiksavo likus kelioms valandoms iki H. Torkmano mirties, ir nieko įtartino įraše esą nematyti.
Tuo metu užpuolimo ir nužudymo scenos įrašas teismui kažkodėl pateiktas nebuvo.
Dėl talkininkavimo nužudant kaltu taip pat pripažintas vienas iš N. Afkari brolių Vahidas. Oficialiame kaltintojų pranešime nurodyta, jog įtariamieji atsekti nustačius jų mobiliųjų telefonų buvimo vietą nusikaltimo metu. Tačiau „Iran International“ citavo į bylą įtrauktą mobiliojo ryšio operatoriaus techninę ataskaitą, pagal kurią, V. Afkari telefonas buvo prisijungęs prie ryšio bokšto visai kitoje miesto dalyje.
Tiesa, pažymėtina ir tai, kad „Iran International“ stotis priklauso su Iranu konfliktuojančios Saudo Arabijos investuotojams ir taip pat sulaukia priekaištų dėl pateikiamos informacijos objektyvumo.
Budeliai neįprastai skubėjo
Daug spėlionių gaubia ir N. Afkari egzekuciją.
Priešingai nei įprasta, jo artimiesiems nebuvo leista pasimatyti su mirtininku – šeimos advokato teigimu, jie net nebuvo įspėti, kada bus įvykdyta bausmė.
Pats imtynininkas likus mažiau nei 10 valandų iki egzekucijos taip pat nieko apie ją nežinojo. Socialiniuose tinkluose paskelbtas jo paskutinio telefoninio pokalbio su broliu įrašas – sportininkas teigė, jog kitą dieną turėtų būti perkeltas iš Širazo į sostinę Teheraną ir prašė dėl jo nesijaudinti.
Po egzekucijos slapta surengtose ir akylai saugomose laidotuvėse leista dalyvauti tik patiems artimiausiems šeimos nariams. Pastarųjų teigimu, ant velionio veido buvo matyti ryškios mėlynės, nosis atrodė sulaužyta. Apžiūrėti viso kūno neleido prižiūrėtojai.
Sprendžiant iš visko, N. Afkari egzekucija įvykdyta paskubomis. Galbūt dėl augančio tarptautinio spaudimo peržiūrėti bylą ir nepasitenkinimo paties Irano viduje.
N. Afkari tik po mirties tapo pasauline įžymybe, tačiau savo tėvynėje Irano čempionas ir daugkartinis prizininkas buvo ryški figūra, ir tai galėjo būti pagrindinė griežto nuosprendžio priežastis.
Žinomas veidas protestuose – rakštis režimui
Vienas tituluočiausių Lietuvos imtynininkų Mindaugas Ežerskis, dabar treniruojantis nacionalinę rinktinę, laužo galvą bandydamas prisiminti, ar ant tarptautinio kilimo jo auklėtiniams ir bendražygiams praeityje teko susidurti su N. Afkari.
„Jei neklystu, Navidą buvome matę jaunimo iki 23 metų čempionate. Nebuvo jis kažkokia žvaigždė, bet augo geras, perspektyvus imtynininkas. Reikėtų pasižiūrėti į savo užrašus, gali būti, kad ir imtis su juo kažkam iš mūsiškių teko.
Irane imtynės labai gerbiamos, tai – jų sporto šaka numeris vienas. Todėl tikėjausi, kad tos egzekucijos nebus, kad visiems prašant sušvelnins bausmę. Pasirodo, nelabai kam ten įdomu tie prašymai.
Pasijutau nelabai jaukiai. Kartais pagalvoji, kad pasaulis paprasčiausiai yra kvailas. Jaunas žmogus nuteisiamas mirti, nors net neaišku, kaip surinkti įrodymai, ar jie nesuklastoti“, – Delfi sakė buvęs pasaulio vicečempionas ir daugkartinis Europos pirmenybių prizininkas.
Tuo metu G. Dambrauskas svarsto, jog N. Afkari kaip tik ir pražudė jo žinomumas.
„Jis buvo ganėtinai garsus imtyninkas, ypač savo šalyje. Irane imtynės – ypatingai populiari sporto šaka. Jei neklystu, būtent ten imtynės surenka daugiausiai publikos – nacionalinius čempionatus tribūnose stebi keliasdešimt tūkstančių žiūrovų. Įsivaizduokite, koks populiarus tas žmogus turėjo būti tarp tėvynainių.
Matyt ta egzekucija buvo parodomoji – kad niekas neturėtų iliuzijų, jog gali šokti prieš valdžią. Suprask, nesvarbu, kokie tavo laimėjimai, peržengus raudoną liniją bus taip, kaip tam imtynininkui. Tai visiškai protu nesuvokiama, demokratinėje šalyje nieko net panašaus neįsivaizduosi. Bet čia – autoritarinis režimas, valdantis maniakiškos religijos pagrindu. Gaila, kad sportininkas dėl to, jog turėjo kitokią nuomonę, praranda gyvybę.
Žmogui tiesiog nepasisekė, kad gyveno tokioje šalyje. Iš vienos pusės, tai – puiki vieta siekti gerų sportinių rezultatų. Bet jei žmogus nors kiek plačiau mąsto, jis jau nebetinkamas“, – samprotavo LIF vadovas.
Ar sankcijos kliudytų taikinį?
Dabar įvairios nevyriausybinės organizacijos mąstyti plačiau ragina sporto institucijas.
Kol pasipiktinę protestuotojai įvairių šalių sostinėse renkasi į demonstracijas prie Irano ambasadų, IOC ir serbo Nenado Lalovičiaus vadovaujamą Tarptautinę imtynių federaciją (UWW) užgulė vieši raginimai išstumti Iraną iš tarptautinės arenos.
Pasak šiemet UWW sportininkų komisijos nariu tapusio M. Ežerskio, oficialioje federacijos darbotvarkėje N. Afkari vardas iki šiol paminėtas nebuvo. Tiesa, ir nuotolinių komisijos posėdžių per pastarąjį pusmetį buvo tik keletas.
„Dabar pagrindinis klausimas – COVID-19 ir pandemijos pasekmės, o dėl Irano diskutuota apskritai dar nebuvo. Tuo labiau, kad nelabai ir įsivaizduoju, ko čia būtų galima griebtis“, – pečiais traukė 43-ejų specialistas.
R. Bagdono nuomone, bandymas bausti Irano režimą taikant sankcijas imtynininkams atrodytų „truputį juokingai“.
„Ar Irano valdžia kaip nors nukentės, jei Irano imtyninkams neleis dalyvauti pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse? Abejoju, tik patiems sportininkams nuo to bus blogiau. Žinoma, nereaguoti į tokį neeilinį įvykį negalima, bausti reikėtų. Tik nėra kaip to padaryti“, – įsitikinęs 81-erių imtynių veteranas ir LIF garbės prezidentas.
Jam antrina ir G. Dambrauskas, kurio nuomone, politiniams klausimams vietos sporte neturi būti.
Vis dėlto pati Irano imtynių federacija jau daugelį metų atkakliai įrodinėja priešingą tezę.
N. Afkari pražūtis nėra vienintelis motyvas, dėl kurio būtų galima svarstyti apie suspendavimą – tokį precedentą pernai jau sukūrė Tarptautinė dziudo federacija (IJF).
Tylus boikotas
Praėjusį rudenį iraniečių dziudo imtynininkų viltims pasirodyti Tokijo olimpinėse žaidynėse iškilo grėsmė, kuomet IJF suspendavo Iraną dėl „nepagarbos statutui“.
Tokių priemonių imtasi dėl Irano delegacijos spaudimo, kurį praėjusiame pasaulio čempionate patyrė Saeidas Mollaei. Tituluotas dziudo meistras gavo nedviprasmišką nurodymą specialiai pralaimėti pirmenybių pusfinalyje, kad išvengtų potencialaus finalo su būsimu planetos čempionu iš Izraelio Sagi Muki.
Tai, jog iraniečiai visomis priemonėmis boikotuoja dvikovas su izraeliečiais, daugelį metų yra vieša paslaptis. Mat Teheranas nepripažįsta Izraelio legitimia valstybe ir bet kokia kaina ignoruoja jo atstovus.
S. Mollaei buvo bene pirmasis, kuris išdrįso viešai prabilti apie patirtą spaudimą. Anot jo, tuomet pralaimėti pusfinalyje tiesiogiai liepė patys aukščiausi pareigūnai: Irano sporto ministras, nacionalinės dziudo federacijos ir olimpinio komiteto prezidentai.
Prakalbęs 28-erių sportininkas po čempionato bijojo grįžti į tėvynę, gavo prieglobstį Vokietijoje, o vėliau tapo Mongolijos, kuriai dabar ir atstovauja tarptautinėse varžybose, piliečiu.
Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), kuriam praėjusią savaitę IJF skirtas sankcijas apskundė Irano federacija, liudyti turėtų dar du šios šalies dziudo meistrai.
Nors Teheranas niekada nepripažino vykdantis Izraelio sporto boikotą, ant imtynių kilimo staiga skradžiai žemę pranykstantys iraniečiai taip pat yra įprastas reiškinys.
„Tai apsimeta traumuotais, tai dar kas nors. Taip jau tęsiasi daugiau nei 20-30 metų, dar pats jaunas būdamas tokius dalykus matydavau. Tik mūsų vadovai kažkaip užmerkia akis“, – sakė M. Ežerskis.
„Imtynių kilimas – ne vieta politiniams žaidimams, taip tik didinama priešprieša. Tikrai neturėtų būti svarbu, iš kokios šalies tavo varžovas. Anksčiau ir pats esu matęs, kaip Egipto ar Irano imtynininkai neina kovoti prieš Izraelio atstovus. Nematydavome, kokios priežastys būdavo įrašomos protokole, bet jų galima susigalvoti kokių tik nori – susižeidė, pavėlavo į kovą“, – antrino G. Dambrauskas.
O jei N. Afkari egzekucija paskatintų Irano imtynininkus pasekti savo tautiečių iš dziudo pavyzdžiu ir prabilti?
M. Ežerskis sutinka, jog tokiu pagrindu keliamas suspendavimo klausimas būtų „įdomus“.
G. Dambrauskas, kuriam ir tektų balsuoti, jei panašus punktas atsidurtų UWW kongreso darbotvarkėje, teigia negalintis vienareikšmiai atsakyti, koks būtų jo pasirinkimas.
„Reikėtų labai atidžiai perskaityti tokio siūlymo argumentaciją. Politiniai dalykai negali būti iškelti aukščiau už sportinius“, – pažymėjo LIF prezidentas.
Vis dėlto mažai kas ginčytųsi, jog aukščiau visko yra žmogaus gyvybė. Kurios N. Afkari jau neteko.
