Geresnius rezultatus rodyti pradėjęs talentingas aštuoniolikmetis iš Vilniaus svajojo Blakpulo (Anglija) prestižinėse pramoginių šokių varžybose kada nors išgirsti savo vardą skelbiant nugalėtojus.
Dabar mūsų šalyje sunkiai atpažįstamas, bet vis dar gerai žinomas 39-erių sportininkas yra aštuoniskart WDC (World Dance Council) pasaulio profesionalų standartinių šokių čempionas ir sustoti neketina.
Su JAV gyvenančia šokių partnere Katiuša Demidova kartu jau dešimtmetį šokantis A. Bižokas spalio mėnesį Maskvoje gins titulą ir sieks jau devintojo planetos čempiono vardo.
„Neturiu tikslo laimėti daugiau kartų. Kol dar norisi šokti – varžysimės“, – DELFI tvirtino vos kelias dienas Lietuvoje viešėjęs tituluočiausias mūsų šalies šokėjas. Čia jis atliko parodomąją programą savo jau dešimtą kartą organizuojamose „Vilnius Dance Festival“ varžybose.
„Ant lagaminų“ gyvenantis A. Bižokas artimiausiu metu planuoja dalyvauti varžybose Niujorke, Italijoje ir Honkonge, o vėliau skris į Japoniją, kur atliks šou programą. Retas svečias savo gimtinėje tvirtina, kad nepaisant visko, Lietuva yra jo namai.
Trijų salių šokių studiją „Olimpic Stars Dance Academy“ Toronte turintis A. Bižokas gyvena pagal savo paties kažkada užrašytą šūkį: „Gyvenk, juokis, mylėk ir šok“. „Sekasi pakankamai neblogai“, – juokiasi jis ir patikina, kad realybė gerokai pranoko jo svajones.
– Su K. Damidova esate jau aštuonis kartus WDC pasaulio profesionalų čempionai. Gal nusprendėte siekti apvalaus skaičiaus – 10?
– Tikslas nėra laimėti daugiau kartų. Kai abu jausime, kad nenorime varžytis, tuomet bus geras laikas paskelbti karjeros pabaigą. Neturime kažkokios datos. Nuo vienų pagrindinių varžybų iki kitų turime laiko pamąstyti.
Kol kas vis dar norisi šokti. Savo asmeniniu tobulėjimu jaučiu, kad gal dar galėčiau padaryti geriau nei prieš tai – judesį tobulini, harmoniją su muzika ir partnere. Motyvuoja ir tai, kad visi nori mus įveikti.
– Ar dar liko ką tobulinti aštuoniskart profesionalų pasaulio čempionui?
– Daug dalykų. Viena yra daryti taip, kaip įsivaizduoji, bet pasižiūrėjęs pamatai, kad galėjai kitaip. Kai į save žiūriu, matau daug dalykų, kurie neatitinka mano įsivaizdavimo, kaip turėjo būti. Tokie iššūkiai mane lydi nuolatos.
– Arūnai, tikriausiai esate perfekcionistas?
– Dauguma ilgai šokančių šokėjų yra perfekcionistai. Šokio techniką gali greitai išmokti – žingsnių seka, teisingas pėdos darbas nuo kulno ir piršto, pristatymai, posūkių dydžiai, pasvirimai, ritminė interpretacija. Po kelių metų jis gali pasakyti: „viskas, išmokau šokti“. Perfekcionistas mato, kad statydamas pėdą nuo kulno gali tai daryti išorine kulno briauna arba vidine. Daug skirtumų, procesas tampa sudėtingesnis, daugiau niuansų, juos tobulini. Gali būti geriau – taip sako perfekcionistai.
– Kas „veža“ šokiuose Arūną Bižoką?
– Visa eilė dalykų – fizinis aktyvumas, estetiniai dalykai, kaip priverčia jaustis, varžybų ir socialinis momentai. Kartu viskas laiko mane čia. Man patinka visa ta puokštė.
– Su K. Demidova šokate poroje jau dešimt metų. Kas padeda taip ilgai išlaikyti gerus santykius?
– Gaunasi įdomiai – skrendame skirtingais reisais į skirtingas vietas, kur kartu treniruojamės ir ruošiamės varžyboms. Padeda tikriausiai tai, kad nemažai patyrėme iki tol, kol stojome į porą. Prieš tai Katiuša buvo šokusi su ankstesniu partneriu 12 metų, aš su Edita – 16. Jau žinojome, kaip dirbti poroje, ko vengti. Per tuos metus visko būna. Dabar tiksliai žinojome, ko norime, kaip elgtis, kad darbas būtų efektyvesnis.
Aišku, neįmanoma, kad sutaptų nuomonės, gera nuotaika, būna visokių momentų, tačiau kai turi patirties, geriau tvarkaisi. Krizinių momentų išvengėme. Reikia spręsti problemas, o ne baigti bendradarbiavimą.
– Žvelgdamas atgal ar norėtumėte kažką pakeisti savo karjeroje?
– Gal kažkuriuos momentus norėčiau sudėlioti, patirtis dabar kita. Sunku pasakyti, ar daug ką keisčiau. Viskas lyg neblogai susiklostė. Daugiau žiūriu į priekį, kas bus ateityje, kokie iššūkiai laukia. Esu nusiteikęs optimistiškai ir atvirai. Nepasakyčiau, kad padariau didžiules klaidas, kurias reikėtų taisyti.
– Daugelis sportininkų baigę aktyvią karjerą atsiduria kryžkelėje ir nelabai žino, ką veikti toliau. Ar esate sudėliojęs mintis, kas bus, kai pakabinsite batelius ant vinies?
– Gyventi be varžybų bus sunku, bet liksiu su šokiais – galėsiu treniruoti, organizuoti, dirbti, teisėjauti. Įtraukia į šokį kiti dalykai. Nebent nuspręsčiau visiškai kažką kita veikti, bet tai mažai tikėtina. Pasiilgsiu varžybų, vertinimo, pergalės jausmo. Gali būti, kad tiek „atsišokus“ perėjimas bus lengvas (juokiasi).
– Su K. Demidova šokdamas atstovaujate JAV. Koks jūsų santykis su Lietuva?
– Man labai patinka Lietuva. Nesijaučiu, kad būčiau išvykęs. Penkis kartus per metus po keletą dienų būnu Lietuvoje, todėl nesijaučia, kad mano gyvenimas kažkur kitur. Tai dažna vieta, kur atvykstu. Tai daugiau kaip namai, o ne tarpinė stotelė. Čia vaikystė, jaunystė, giminės, draugai, pažįstami. Čia mokiausi – viduje negali pasakyti, kad tai kraštas kaip bet kuris kitas. Visi prisiminimai brangūs ir svarbūs. Esu namie, kai esu Lietuvoje.
– Ar kada vaikystėje svajojau, kad tiek pasieksite, būsite standartinių šokių žvaigždė?
– Svajonės atsirado ne vaikystėje, o nuo 16–18 metų, kai jau rodžiau gerus rezultatus. Susidarė įspūdis, kad mano gyvenimas bus susijęs su šokiais. Tuomet atsirado ir svajonės, kad norėčiau laimėti tas ar kitas varžybas. Anglijoje prestižinėse varžybose įsivaizdavau, kaip paskelbs, kad aš nugalėjau. Svajodavau dažnai apie tai. Tačiau mano svajonės niekada nebuvo tiek pažengusios.
Realybė gerokai pralenkė mano svajones. Nesitikėjau, kad man pavyks tiek laimėti ir taip sėkmingai varžytis. Nesitikėjau, kai buvau 18 metų, nesitikėjau, kad bus taip gerai, kai su Katiuša stojau į porą. Svajojau, kad mums pavyks patekti į finalą, tarp šešių geriausių porų. Svajojau, kad gal laimėsiu titulą, bet kad tiek kartų – tikrai ne. Realybė pranoko mano lūkesčius.
– Jūsų kelio dalis prieš tai buvo ir ilgametė šokių partnerė E. Daniūtė, su kuria gal šiek tiek skausmingai išsiskyrėte prieš dešimtmetį. Ar dar palaikote ryšius su ja?
– Viliuosi su ja pasimatyti – Edita su Mirko (Gozzoli – red.p.). Toronte jie rengs šou ir esu tikras, kad susitiksime. Gerai sutariame dabar – istorija ilga, visko buvo, nepamirštame vienas kito pasveikinti su gimtadieniu. Sėkmingai karjera susiklostė ir man, ir Editai. Kaip būtų buvę, jei būtų kitaip? Sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti geriau nei dabar. Viskas, kas atsitiko – tik į gera.
– Pasaulyje pagal tradicinę 10-ies šokių programą varžybas organizuoja World Dance Council (WDC) ir World DanceSport Federation (WDSF). Pastaroji yra pripažinta Tarptautinio olimpinio komiteto, o pirmoji – daug ilgiau gyvuoja. Jei WDC šiuos šokius ir toliau vadina pramoginiais, tai WDSF – sportiniais. Ar yra prošvaisčių, kad šios abi organizacijos kada susijungs?
– Kai žiūri į abiejų organizacijų varžybas, šokiai atrodo panašiai. Iš esmės, skiriasi tik vardai. Pavyzdžiui Edita Daniūtė ir Mirko Gozzoli šoko ir WDC, ir WDSF varžybose. Skirtumai labai nežymūs. Paprastai šokėjai renkasi tą federaciją, kuri pagal situaciją ir vietą palankesnė. Nežinau, kiek laiko turi praeiti – šiuo metu tam tikrų asmenų ambicijos per didelės, kad įvyktų susivienijimas, tačiau ateityje jos neišvengiamai susijungs.
– Sportiniai šokiai jau seniai siekia prasibrauti į olimpinę programą ir tapti visateise olimpinės šeimos nare. Kaip manote, kokie šansai, kad olimpiadoje matysime ir sportinius šokius?
– WDSF nuo 1995 metų siekia Tarptautinio olimpinio komiteto pripažinimo, tačiau jie arčiau nėra nei buvo. Daug kliūčių tam. Pirmiausiai kritikuojamas teisėjų objektyvumas. Sunku sukurti sistemą, kad būtų objektyvus vertinimas, tačiau sprendimą juk vis tiek priims teisėjas. Sudėtinga, nes beveik visuomet galima apkaltinti neobjektyvumu, o kitas dalykas – netolygus pasiskirstymas pasaulyje. Afrikos kontinente beveik nešokama. Populiariausi šie tokiai Šiaurės Amerikoje, Europoje ir dabar jau Azijoje.
– Galbūt sportinių šokių patekimas į olimpiadą būtų didelis privalumas šokėjams ir proveržis šokiams kaip sporto šakai?
– Nemanau, kad tai būtų didelis laimėjimas žiūrint šokėjų intereso. Susidūriau su šokėjais ant ledo. Teko padėti Sočio olimpiniams vicečempionams kanadiečiams Tessai Virtue ir Scorrui Moirui sudėlioti kvikstepą.
Iš jų kalbos supratau, kad geriau nebūti olimpinėje programoje. Mat juos kontroliuoja federacija – visi mokėjimai eina per ją, daug suvaržymų. Mes turime daugiau laisvės. Tiesą sakant, abejoju, ar daugumai šokėjų nuo to būtų geriau, nors nuomonių yra įvairių.
Yra nemažai sporto šakų, kurių atstovai, būdami olimpinės programos dalimi, negali iš to pragyventi. Komercija vienoje sporto šakoje geriau išvystyta, kitoje – vos keletas entuziastų, žmonės masiškai nesidomi, tai tokiems sportininkams daug sunkiau.
– Penki Lotynų Amerikos šokiai ir penki standartiniai. Ar ši 10-ies šokių programa nėra „užsistovėjusi“ ar pasenusi. Gal laikas šviežioms permainoms? O gal sportiniai šokiai apskritai gali būti „nustumti į rūsį“ šiuolaikinių populiarių salsos, breiko, hip hopo, kizombos ir kitų?
– Paauglius pirmiausiai į šokius privilioja „street dance“, „breakdancing“, „hip hop“. Kita kategorija – jaunimas, norintis susipažinti, draugauti ir šokti porinius šokius. Šiems aktuali jau salsa, bachata, kizomba. Mano studijoje Toronte viskas vyksta po vienu stogu, tai paaugliai augdami susidomi ir tais pačiais Lotynų Amerikos ir standartiniais šokiais. Kitus atveda tėvai tiesiai – galbūt jie kažkada patys šoko ar jiems labai patiko.
Nėra vieno universalaus šokio, reikalingo visiems. Galbūt yra tam tikri patrauklesni šokiai. Kol kas 10-ies šokių programa nesikeičia. Kol kas tie šokiai tenkina visų poreikius. Nekalbame, kad kažkokius šokius išmesti ar pakeisti. Su laiku jie keičiasi, tačiau dar nepribrendo, kad salsa taptų daug populiaresnė už džaivą. Įdomu, kad kažkada tango buvo Lotynų Amerikos programoje, bet jį perkėlė į klasikinius – šių tuo metu buvo mažiau. Pasadoblis keliavo tarp klasikinių ir Lotynų Amerikos programų. Vienos valsas ir dabar neįtrauktas į prestižinį Blakpulo šokių festivalį. Šokiai gali keistis, bet tai nėra lengva.
Amerikoje lygiagrečiai pramoginiams šokiams vyksta „American style“ šokių varžybos – „bolero“, „mambo“, „cha cha“, „swing“. Šiaip saugiau ir geriau, kad jie vyktų lygiagrečiai, nes tų naujų šokių populiarumas tai didėja, tai mažėja.
Pamenate, anksčiau buvo „lambada“. Vienu metu visi jos mokėmės – tuomet buvau paauglys, buvo masinis populiarumas, galėjo būti rengiami net konkursai. Gerai, kad neįtraukė, nes atėjo ir praėjo. Dėl to geriau lygiagrečiai mokinti ir pažiūrėti – jei bus ilgai tikrai populiaru ir paplis pasauliniu mastu, tuomet gal ir verta keisti.
– Pramoginių-sportinių šokių populiarumas jūsų akimis pasaulyje nemažėja?
– Yra tiek daug šokančių, tiek daug studijų įkurta. Vien Vilniuje praėjęs viena gatve gali pamatyti kelias šokių studijas. Didelę įtaką populiarumui turi televizija, žiniasklaidos dėmesys. Šokiai su žvaigžde Amerikoje viena populiariausių laidų. Šokių industrijai tai didelė nauda – anksčiau pramoginiai šokiai nieko nereiškė, o dabar visi juos žino, nes matė per televiziją. Šokėjai tapo didesnės žvaigždės. Vertinant tai – populiarumas didžiulis.
Gal tai neatsispindi varžybose, jei kalbėsime apie piniginius prizus. Galbūt pasaulio čempionatai galėtų būti transliuojami per televiziją ir pateikiami visuomenei. Šioje vietoje dar reikia padirbėti.
Galbūt būtų gerai, jei šokiuose būtų panašiai kaip golfe – pirmieji gauna milijoninius piniginius prizus ir reklamų kontraktus. Tačiau jei vertinsime reitingo vietas nuo 100 iki 200, tai šokėjai yra daug geresnėje padėtyje – tiek pagal darbo galimybes, tiek pagal pragyvenimo lygį.
– Kokios šokių tendencijos ir pokyčiai šiuo metu labiausiai jums krenta į akis?
– Šokiai kaip ir kiekviena veikla prisitaiko prie kintančios visuomenės. Pavyzdžiui, tikiu, kad frakai ateityje klasikiniuose šokiuose nebus konkursinė apranga – juos pakeis smokingai. Frakus matysime nebent karališkose vestuvėse (juokiasi).
Keičiasi ir muzika. Vienu metu buvo ABBA „ant bangos“. Vėliau daug buvo grojamas Michaelas Buble, dar vėliau išpopuliarėjo Norah Jones hitai, pagal kuriuos buvo šokami rumba, fokstrotas, lėtas valsas. Tai juda kartu su gyvenimu. Keičiasi šokių judesiai ir figūros.
Žinoma, kaip ir visuomenėje susiduriame su konservatyviu požiūriu. Vieni laikosi įsikabinę į sena ir nenori pokyčių. Tačiau tai sustotume. Šokių raida sveika – keisdamiesi išlaikome tai, kas vertinga.
– Šiuo metu Lietuva neatsilieka nuo pasaulinės mados rūpintis savo sveikata ir išvaizda. Ar šokis gali būti alternatyva sporto salės štangai ar kelioms figūroms ant jogos kilimėlio?
– Šokiai yra puiki alternatyva bet kokiam fiziniam aktyvumui. Gali padėti atsikratyti antsvorio derinant su mityba. Daugeliu atveju tai pozityvu. Jei žmogus užsiima šokiais, tai pakelia jo gyvenimo kokybę. Tai malonumas, kur dera muzika ir judesys, o kur dar žmonės aplinkui, socialinis aspektas. Bet štangą pakilnoti irgi gerai (juokiasi).
