Kodėl aš žiūriu sportą?
Uždaviau šitą klausimą sau, eidamas namo po rungtynių Vilniaus „Žalgiris“ – Razgrado „Ludogorec“ ir papildomo apsilankymo bare su draugais po jų.
Tas mačas ir viskas, kas vyko prieš ir po jo buvo kuo tikriausias pavyzdys, to, ko labai pasigendu Lietuvoje: ėjimo į futbolo rungtynes kultūros. Tik kokius tris-keturis kartus per metus, kai lietuvių komandos žaidžia Europoje ar atrankose su varžovais susitinka Lietuvos vyrų futbolo rinktinė, žmonės eina masiškai į futbolą, prieš tai užsukdami į kokį nors barą su draugais, aptardami būsimą mačą ir varžovus, tada visa gauja plepėdami patraukia stadiono link, kur jų jau laukia likusi publika.
Susėdę į savo vietas, jie stebi rungtynes – džiaugiasi, kai laimi, liūdi, kai pralaimi, po rungtynių, jeigu dar yra laiko, keliauja porungtyniniam bokalui ar tiesiog viso to, kas vyko, aptarimui. Būtent toks buvo ir tas liepos 19-os trečiadienis – diena, kai Vilnius bent trumpam buvo tapęs futbolo miestu.
O ir pats mačas buvo įspūdingas – ne taip dažnai po ankstyvo varžovų įvarčio Lietuvos futbolo komandos ir rinktinės įmuša ir net išsiveržia į priekį, padarydamos vieną gražesnių dalykų sporte, kuriam lietuviško tikslaus ir tokį emocinį krūvį turinčio žodžio vis dar nėra, dėl ko esu priverstas vadinti tai „comebacku“.
Tą vėloką vakarą, visas dar kupinas adrenalino, susimąsčiau: negalėjau tiksliai pasakyti, kada tapau sporto gerbėju, bet gerai atsiminiau, kaip su tėčiu žiūrėjom 1994-ų metų pasaulio futbolo čempionatą. Man tuomet buvo 8-eri ir finalas Lietuvos laiku prasidėjo gal 10-ą valandą vakaro, bet tėtis manęs miegoti nevarė. Gal suprato, kad jau laikas sūnui žengti į suaugusiųjų pasaulį ir pamilti sportą. Patį finalą atsimenu tik epizodiškai – geriausiai, žinoma, akimirką, kai Roberto Baggio spiria savo baudinį Dievui į langus, brazilų atsarginiai puola į aikštę, o vienas iš jų net padaro kūlverstį. Mano tėtis kūlversčio nedaro, bet irgi puola ant žemės, lyg pats būtų įmušęs tą lemiamą baudinį ir delnu daužo grindis iš džiaugsmo – jo mėgstami brazilai laimėjo.
Keista, tačiau nei po metų vykusio Europos krepšinio čempionato, kuriame lietuviai iškovojo bronzos medalius, nei po dvejų metų vykusių Atlantos olimpinių žaidynių, nei 1996 metų Europos futbolo čempionato nepamenu, nors jau buvau vyresnis ir tikrai turėjau žiūrėti. Bet jau gerai žinau, kad 1998 metais tapau beveik profesionaliu sporto žiūrėtoju ir nuo tada per paskutinius 19-a metų esu sužiūrėjęs turbūt porą tūkstančių futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo ir visokių kitokių sporto varžybų. Žiūrėjau ir niekad nemąsčiau, kodėl tai darau.
Ir tą vakarą, po Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių, mane aplankė nušvitimas. Sportą aš žiūriu dėl to, kad mėgstu istorijas, o bet kokio sporto bet koks mačas yra istorija, kuri vyksta tiesiai prieš tavo akis. Dar kartą paskaitykite aukščiau, tą dalį su finalu ir mano tėčiu – čia yra istorija kvadratu: R. Baggio muša pro šalį, o man tėtis tuo džiaugiasi. Per tokį futbolo pasakojimą aš galiu papasakoti apie savo tėtį.
Pagalvokite – kuo iš esmės skiriasi, pavyzdžiui, filmo ir rungtynių žiūrėjimas? Filme, net jai dar nesi jo matęs, pabaiga yra ir ji visą laiką bus tokia pati. Viskas kiekvieną kartą, kad ir kiek žiūrėsi filmą, vyks ir baigsis vienodai: jeigu buvo lemta, tai tie du žmonės taps pora, nors ir dabar nekenčia vienas kito, kiekvieną kartą Lukas Skaivolkeris šauks, išgirdęs, kad Dartas Veideris yra jo tėvas, kiekvieną kartą Frodui pavyks nueiti iki Mordoro ir išmesti žiedą į liepsnas, nors kartu su Golumu. Sporte kiekvienąkart rašomas kitas scenarijus, kurį perskaityti gali tik tada, kai mačas pasibaigė.
Dėl to paties knyga irgi pralaimi sportui – jeigu įgrysta siužetas, net gali praleisti keletą puslapių ir keliauti link atomazgos ir pabaigos. Sporto, jei žiūri jį tiesiogiai ar gyvai, neprasuksi, neperversi, nesužinosi rezultato anksčiau nei kiti, kurie viską žiūri tuo pačiu metu.
Net ir teatre, kuris atrodo efemeriškesnis, nes viskas vyksta čia ir dabar, pabaiga ir veiksmas visada yra daugiau mažiau tokie patys: du spektakliai nėra vienodi žodis žodin, bet viskas yra tam tikrose ribose ir jeigu viename to paties pastatymo spektaklyje Romeo ir Džuljeta pabaigoje miršta, tai po dviejų savaičių rodomame jie nesusituoks ir neišvažiuos į „viskas įskaičiuota“ kelionę Turkijoje.
Sporte dviejų komandų susidūrimas ar tų pačių atletų dalyvavimas kelis kartus tokiose pačiose rungtynėse niekad nepasibaigs vienodai: ypač tai matome finalo serijose, kur tos pačios komandos per trumpą laiką susitinka kelis kartus vienodose aplinkose, bet rezultatas visada būna skirtingas (priminsiu, kad „Golden State Warriors“ pralaimėjo seriją, pirmaudami 3:1).
Žinoma, iškart galite kontrargumentuoti – jeigu į NBA Vakarų konferencijos finalą pateks „Golden State Warriors“ ir 5c rinktinė, viskas bus aišku keturis kartus iš keturių. Taip, aišku, bet tik galutinis rezultatas – niekas prieš mačą nepasakys, kiek tritaškių per vaikus sumes Stephas Curry ar kiek vaikų sutraumuos Zaza Pačulija (tiek fiziškai, tiek psichologiškai). Sporte svarbu ne tik rezultatas, bet ir KAIP viskas vyksta, o šitas elementas yra ypatingai žavus.
Kiekvieną kartą, kai tarpusavyje susiduria komandos ar į startą stoja atletai, istorija yra rašoma vietoje – iki pat finišo ar paskutinio švilpuko nežinai, kaip viskas vyks, nes viskas vyksta prieš tavo akis. O ką jau kalbėti apie netikėtas sėkmes ar apie vadinamųjų „underdog'ų“ pasiekimus. Vienas iš pagrindinių veiksnių, kodėl žmonės taip dabar žavisi Marijampolės „Sūduvos“ serija Europos lygos varžybose, yra tas, kad dviejuose iš trijų porų prieš teisėjui sušvilpiant mačo pradžią jie buvo ne favoritai, o su „Sion“ komanda – netgi labai ryškūs autsaideriai.
Dėl tokių ir panašių istorijų aš mėgstu nueiti į stadioną ar į areną, patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip prieš mano akis nutinka kažkas, ko iki tol dar nebuvo.
