Fiziniais duomenimis orientacininkė stebina savo trenerius, o šiemet Europos jaunių čempionate Suomijoje įšoko į geriausiųjų šešetuką. Be orientavimosi sporto, kuriame kaip pati įvardijo, yra turbūt ilgiau nei kiek pati save pamena, be galo mėgsta žaisti ir futbolą. Jaunoji orientacininkė vilki ir Vilniaus „Žalgirio“ moterų futbolo akademijos marškinėlius.
„Futbolo treniruotės padeda gerinti bendrą fizinį pasirengimą ir didinti tempą, kadangi darome trumpus pagreitėjimus. Tai paskui yra naudinga bėgant į kalnus ar link finišo. Futbolo rungtynėse praverčia ištvermė, kurią įgyju bėgdama miške, taip pat esu pripratusi prie visokių kliūčių kelyje, kai miške tenka peršokti per šakas, o futbole – per varžovių kojas“, – apie abipusę futbolo ir orientavimosi sporto treniruočių naudą kalbėjo Judita Traubaitė iš Vilniaus „Fortūnos“ klubo.
Orienteering.lt rubrikoje „Stambiu masteliu“ pokalbis su J. Traubaite apie futbolo treniruočių naudą orientavimosi sporte ir savo pirmą trasą, kurią įveikė dvejų metų.
– Kiek metų esi orientavimosi sporte?
– Orientavimosi sporte esu tiek, kiek save atsimenu. Tai ir buvo mano pirmas sportas.
– Kaip pasirinkai šį sportą?
– Orientavimosi sportu užsiiminėjo ir dar vis užsiima mano mama, dėdė ir senelis. Todėl natūraliai išeidavo, kad kartu mane nusiveždavo. Kai jau gerokai paaugau, būdama dvejų metų įveikiau pirmą savo trasą „Tako“ daugiadienėse.
– Pati dar lankai ir muzikos mokyklą. Kaip visur suspėji?
– Esu pakankamai aiškiai suskirsčiusi kur, kurią dieną ir kuriuo metu einu. Tą darydama mėginu išdėlioti viską taip, kad sugaiščiau kuo mažiau laiko važinėjimams pirmyn-atgal. Žinoma, vis tiek dažnai negaliu daryti ko nors tiek, kiek norėčiau, nes pritrūksta laiko. Būtent todėl ir bandau išnaudoti maksimaliai bent tiek, kiek turiu. Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji nuveikti.
– Europos jaunių čempionate rodei geriausius rezultatus tarp lietuvių ir asmeninėse varžybose užėmei 6-ą vietą. Kaip pavyko tai įgyvendinti? Ar tikėjaisi?
– Tiesiog čiuožiau taip, kaip galėjau tuo metu geriausiai. Tiesa, vis tiek padariau keletą klaidų. Artėjant trasos pabaigai, gerokai sulėtėjau, bet, matyt, ne taip smarkiai, kaip man atrodė. Ar tikėjausi? Gal ir tikėjausi, bet taip pat ir siekiau.
– Kuo orientavimosi sportas skiriasi nuo kitų sporto šakų ir kokie yra pranašumai?
– Orientavimosi sportas, kitaip nei didelė dalis kitų, vyksta gryname ore. Taip pat man labai patinka šis sportas tuo, nes reikia derinti greitą bėgimą ar čiuožimą su intensyviu mąstymu. Būtent dėl to nelieka laiko galvoti apie tai, kaip fiziškai sunku bėgti. Pavyzdžiui, kroso varžybose niekaip to neišvengiu, todėl šiaip bėgioti nemėgstu.
– Ar prisimeni kokį neįprastą nutikimą iš orientavimosi varžybų?
– Neįprasčiausia turbūt buvo varžybų „Croatia Open 2010“ pirma diena. Bėgau mergaičių iki dešimties metų grupėje. Trasa buvo pažymėta veidukais: jei bėgi ir pamatai žalią veiduką – gerai, jei pamatai raudoną – jau esi ne ten, kur reikia. Tačiau realybėje tokia markiruotė buvo išdėstyta gana dideliais atstumais, bent jau gerokai didesniais, nei organizatoriai buvo pranešę. Žodžiu, radau vieną žalią veiduką ir bėgau tolyn, kol radau raudoną. Grįžau atgal, mėginau kažkaip susigaudyti, bet žemėlapis buvo tikrai visai ne toks, kokį buvau iki tol mačiusi – uolos, akmenys ir takeliai, kurių realybėje nesimatė...
Po truputį judėjau į priekį ir sutikau tėtį su broliu. Jie buvo išbėgę į tą pačią trasą, tik valanda vėliau. Įveikiau likusią trasos dalį su jais kartu. Nors ir užtrukau pusantros valandos, bet savo grupėje buvau pirma. Kitas dienas organizatoriai markiruotę kabino jau kur kas tankiau. Toks ilgas klaidžiojimas gerai įsiminė, bet nuo orientavimosi sporto neatbaidė.
– Didžiausias laimėjimas?
– Skambės juokingai, bet turbūt 2014-ų metų „Tako“ daugiadienėse užimta pirma vieta. Tikrai buvo smagu nutraukti ketverius metus besitęsusią „Tako“ sidabrų seriją, kai visų dienų bendroje įskaitoje vis pralaimėdavau keliomis sekundėmis.
– Kokia distancija orientavimosi sporte patinka labiausiai ir kodėl?
– Jei reikėtų išsirinkti vieną, tai turbūt vidutinė trasa, nes labiau patinka bėgti miške nei mieste, o ilgoje trasoje sunkumų sukelia mastelis (1:15000 – aut. past.). Tačiau kartais bėgti mieste irgi smagu.
– Kokį kitą sportą norėtum išbandyti ir kodėl?
– Labai smagu būtų išbandyti lauko tenisą, nes jau seniai noriu tą padaryti. Mėgstu pasitaikius progai pažaisti stalo tenisą ir badmintoną, bet lauko tenisas su gerokai didesne aikštele ir stipresniais smūgiais atrodo dar labiau viliojantis. Taip pat svajoju išmokti valdyti banglentę.
– Jei reiktų įvardyti vietovės, kur gimei ir augai, žemėlapį. Kas tai būtų?
– Jomanto parkas.
