„Liūdnas tas mano jubiliejus, niekur jo negaliu švęsti. Plaukia kraupios žinios iš viso pasaulio apie koronaviruso pandemiją, ima baimė. Išgyvenu dėl savo šeimos: buvusi žmona Aristėja ir abi dukros – 29-erių Brigita bei dvejais metais jaunesnė Andre – gyvena Milane, Italijoje, didžiausiame Europos koronaviruso židinyje, kur kiekvieną dieną nusinešama šimtai gyvybių.
Brigita turi puikų darbą, plaukimo baseine treniruoja vaikučius, o Andre – amžina studentė, ten baigė, čia įstojo ir taip nuolat. Tačiau dabar joms ne darbas ir studijos galvoje, dukros visą mėnesį gyvena didelėje įtampoje, priverstos saugoti save. Su jomis nuolat per internetą palaikau ryšį. Jaunesnioji dukra praėjusią vasarą trims dienoms buvo atskridusi į Vilnių“, – pasakojo R. Žulpa.
Savo jubiliejaus proga olimpinis čempionas sulaukė draugų iš Rusijos kvietimo atvykti į tarptautines plaukimo varžybas Kaliningrade ir pabūti garbingu svečiu.
Į varžybas vienu autobusu turėjo vykti ir Kauno, Alytaus bei Marijampolės vyresnio amžiaus plaukikai, o Robertas kartu su jais. Olimpinis čempionas jau turėjo vizą, buvo užsakytas viešbutis.
„Tačiau mūsų plaukikai paskutiniu momentu dėl koronaviruso atsisakė vykti. Jie pasakė „ne“, tai ir aš pasakiau „ne“. Vienas traukiniu nepanorau važiuoti. Savo paslaugas siūlė baltarusiai, važiavę per Šalčininkus, bet irgi atsisakiau, nes pasienyje buvo galima įstrigti. Pagalvojau, kad Kaliningrade Lietuvos trispalvės nebus, tai ką aš ten veiksiu“, – aiškino jubiliatas.
Olimpinio čempiono jubiliejaus paminėjimą tolesniam laikui nukėlė ir Vilniaus olimpiečių klubas, Lietuvos olimpiečių asociacija, vadovaujama Roberto bendražygės, irgi Maskvos olimpinės čempionės Linos Kačiušytės.
Į tai, kad Robertui – jau 60 metų, jis ranka numoja ir sako, kad apie tai stengiasi negalvoti, nes tų metų vis vien nesustabdys.
„Tačiau apie gimtadienį man primena draugai, pažįstami, kovų bendražygiai, pradedant Volodia Salnikovu ir baigiant visais kitais, kurie stengiasi mane sugražinti į praeitį, vis klausdami, o ar prisimeni tą ir tą – kai sportavome, siekdavome pergalių, eidavome pas panas. Kai pasipila skambučiai, rodos, mobilusis telefonas susprogs“, – pasakojo R. Žulpa.
Kai kalba pakrypo apie jo triumfo metus, legendinis plaukikas atsakė trumpai: „Buvo nuostabus laikotarpis“.
Gausius savo apdovanojimus dabar jis laiko mamos bute Lazdynuose, kur gyvena, ir šypsodamasi priduria: „Maximos“ maišelyje. Anksčiau taurių, vieno kito medaliuko prašė Lietuvos sporto muziejus, tačiau dabar viskas sugrįžo pas jų tikrąjį šeimininką.
R. Žulpa plaukimui atidavė 16 metų, plaukioti pradėjo nuo devynerių. Pirmasis jo treneris – vilnietis Grigorijus Mirvis, kuris atrado būsimąjį olimpinį čempioną, o toliau meistriškumo laipteliais vedė Algirdas Jonas Štaras.
Kai Robertas pateko į SSRS rinktinę, su geriausiais plaukikais treniravosi Maskvoje ir rengdavosi pagrindiniams metų startams. SSRS sostinėje praleido kone septynerius metus, į namus sugrįždavo tik trumpam vasaros pabaigoje.
Maskvoje jis susipažino ir su savo būsimąja žmona itale, taip pat plaukike, draugavo apie penkerius metus. Tada ji A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Kai SSRS rinktinės plaukikai važinėdavo į Italiją, ji vykdavo kartu su jais ir vertėjaudavo.
Kažkodėl SSRS rinktinėje Robertą vadindavo tinginiu. Kodėl?
„Nebuvau kaip V. Salnikovas su dideliu pliusu, buvau minusas – taip sakė rinktinės treneris Voicechovskis. Įvairovė rinktinėje turėjo būti. Negalėjo visi būti su pliuso ženklu, turėjo būti ir opozicija. Tačiau nugalėdavau – ir valio.
Tinginys? Ir taip, ir ne. Didžiajame sporte ilgokai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai „nuvarė“. Jie tapo nereikalingi. O aš, nusukdamas 10-15 proc. nuo tų didelių treniruočių krūvių išsilaikiau, man tai išėjo į naudą“, – teigė R. Žulpa.
Per karjerą jis taip pat sykį tapo pasaulio vicečempionu, triskart – Europos ir 12 kartų – SSRS čempionu, fiksavo tuometį 200 m plaukimo krūtine planetos rekordą (2 min. 15,85 sek.).
