Praėjusių metų sezono viduryje iš čempionato pasitraukė „Juodupės“ ekipa, o artėjančiame sezone neliko ne tik praėjusiais metais atsikūrusios Klaipėdos „Baltijos“, tačiau ir nuolat jame dalyvavusios bei sidabro ir bronzos medalius iškovojusios „Rokiškio“ ekipos.
Nedaug trūko, kad Lietuvos čempionate nedalyvautų ir daugkartinė šalies čempionė Elektrėnų „Energija“, o mūsų šalies ledo ritulio pirmenybėse būtų likusios tik trys komandos ir tuomet būtų tekę spręsti sudėtingą rebusą, nes su trimis klubais šalies čempionatas pagal IIHF taisykles negali vykti.
Tarpsezoniu „Energija“ išlaikė nemažai ilgamečių komandos žaidėjų, tačiau taip pat ir nemažai jaunimo – 17-mečiai Martynas Miliūnas, Karolis Krasilnikovas ir Mantas Stankius, 18-metis Paulius Rumševičius ir 22-ejų Danielius Nomanovas pasuko svetur.
Visgi apsisprendęs dėl būsimo sezono, stipriausias šalies klubas nusiteikęs nukraujavusiame čempionate ir vėl apginti nugalėtojų titulą.
Apie tarpsezonio darbus, pasitraukimą iš Baltarusijos aukščiausiosios lygos, Lietuvos ledo ritulio situaciją, kryptį ir klubinio ledo ritulio mažą populiarumą kalbėjomės su vienu iš „Energijos“ vadovų ir ilgamečiu žaidėju 35-erių metų Karoliu Kubiliumi.
– Kas lėmė, kad nežaisite Baltarusijos aukščiausioje lygoje?
– Praradome „Lietuvos Energijos“ ženklią paramą, kuri siekė apie 25 tūkst. eurų. Taip pat atsirado jaunų žaidėjų trūkumas. Praėjusį sezoną turėdavome problemų, kai į išvykos rungtynes važiuodavome su 10 žaidėjų ir dabar nebeliko prasmės mums ten dalyvauti, nes jaunimas išsivažinėjo po užsienį.
Tuo metu vyresniems žaidėjams reikia pinigų. Samdant vyresnius žaidėjus, reikia mokėti jiems po 1500-2000 tūkst. eurų ir turėti bent du penketus, o tai jau susidaro didžiulė suma, kurios nėra. Niekas nenori vargti už mažus pinigus ir kiekvieną savaitgalį važinėti į Baltarusiją.
– Ar nebuvo derybų su Latvijos čempionatu?
– Galvojome, tačiau Latvijos čempionatas yra labai stiprus. Reikia nepamiršti, kad jis yra vyrų, o ne kaip Baltarusijos, kur dalyvauja jaunimas. Latvijoje lygis yra aukštas, pirmos keturios-penkios komandos yra labai stiprios. Neturime pinigų ir tiek žaidėjų, kad galėtume lįsti į Latvijos lygą.
Latvijos komandose rungtyniauja buvę šios šalies rinktinės žaidėjai, kurie gauna po daugiau nei 3 tūkst. eurų atlyginimą ir ten jau yra kur kas aukštesnis lygis ir rezultatai netenkintų nei mūsų, nei sirgalių.
– Ar trenerių štabas keisis?
– Vladimiras Dejevas jau yra atvažiavęs į Elektrėnus ir čia pokyčių nebus.
– Ar nesvarstėte, kad galite nedalyvauti ir Lietuvos čempionate?
– Svarstėme. Mūsų sprendimas paaiškėjo taip vėlai todėl, kad buvo labai daug abejonių dėl Lietuvos čempionato stiprumo, nes su mumis jame dalyvaus tik keturios komandos. Aš nemačiau tikslo statyti komandą, išleisti pinigus, nes reikės mokėti už treniruočių ledą, keliones ir per sezoną sužaisti tik 18 reguliaraus sezono rungtynių ir tai daryti tik su tomis pačiomis trimis komandomis.
Visgi po ilgų dvejonių ir pokalbių su Elektrėnų savivaldybe, kuri yra viena iš klubo steigėjų, buvo galutinai nuspręsta statyti komandą Lietuvos čempionate.
– Mažės ne tik rungtynių, bet ir treniruočių skaičius?
– Taip, numatytas ir mažesnis treniruočių skaičius. Nėra tikslo išleisti daug pinigų treniruotėms, kai laukia 18 rungtynių ir dalyvaus tik keturios komandos.
– Lietuvos vyrų rinktinė kyla į viršų, tuo tarpu Lietuvos klubinis ledo ritulys smunka žemyn. Kokios pagrindinės priežastys ir ką reikėtų keisti?
– „Hockey Lietuva“ asociacijos kryptis yra linkusi į vaikų lygas. Nėra stiprinama vietinė aukščiausia lyga, o to pasekoje jaunimas jau nuo 16-os metų nebeturi kur žaisti, užsienyje konkurencija yra didžiulė ir jie išvyksta rungtyniauti svetur.
Vietinė lyga žiūrovams nėra įdomi, tuo labiau, kad joje dalyvaus tik keturios komandos. Rungtynių skaičius mažas, rėmėjams neįdomu, ažiotažo nėra, todėl ir Lietuvos klubinis lygis ir smunka žemyn. Nėra jaunimui stipraus vietinio čempionato, lyginant su tuo, ką jie gauna užsienyje.
Rinktinės rezultatai nėra tik Lietuvos ledo ritulio nuopelnas. Daugelis žaidėjų tiek jaunimo, tiek vyrų, yra emigrantų vaikai, kurie išvažiavo į stiprias ledo ritulio šalis ir ten susiformavo kaip žaidėjai. Paliečiant šį klausimą, tai jeigu ateityje nebus išvykusių į užsienį ir tie vaikai nežais aukštesnėse lygose, tai ir tas rinktinės lygis smuks žemyn. Lietuvos ledo ritulys neišaugina tokių žaidėjų, kad jie galėtų žaisti už „Energiją“ bent Baltarusijos čempionate.
Daug jaunimo yra, kuriems ateina 20-21 metai ir jie nebeturi kur žaisti Lietuvoje ir visai meta ledo ritulį. Dabar kai sumažėjo gerokai komandų, tai jaunimui konkurencija atsiranda ir patekti į tuos keturis klubus, likusius Lietuvos čempionate. Ateinantį sezoną, kai iširo keletas komandų, tų žaidėjų šiek tiek atsirado, tačiau liko tik keturios ekipos ir nebėra visiems vietų.
– Žiūrint ne į jaunimą, o į profesionalų klubą, tai didžiausias trūkumas rėmėjų, kurių, žvelgiant į situaciją, nepanašu, kad atsirastų?
– Taip, trūksta rėmėjų, pinigų. Nėra sutarimo su ledo ritulio asociacija, kad reikėtų turėti reprezentatyvinį Lietuvos klubą, kuris dalyvautų Latvijos čempionate, ar Baltarusijos pagrindinėje lygoje. Tiesiog nėra pinigų, nėra ir politinės dvasios iš asociacijos, nes jie susitelkę tik į vaikų auginimą, tačiau tokia kryptis jau yra dešimt metų ir kaip matome, tai nepasiteisina ir Lietuvos čempionate liko tik keturios komandos.
Apskritai, Lietuvos čempionatas galėjo neįvykti, nes pagal IIHF taisykles, vietinis čempionatas turi vykti bent su keturiomis komandomis, o „Energijai“ nedalyvaujant jame, jiems būtų reikėję daryti taip, kaip darė estai: kurti fiktyvią komandą, kuri tiesiog užpildytų protokolą.
– Visgi tikslai „Energijos“ nesikeičia ir toliau išlieka tik aukso medaliai?
– Taip, jeigu jau nusprendėme dalyvauti, tai sakyti, kad tą darome ne dėl pirmos vietos būtų klaidinga, todėl neslėpsime, kad tikslas yra apginti čempionų vardą.
