O su užsienietėmis Lietuvai atstovauti galima tik Europos ir pasaulio čempionatuose, bet ne olimpinėse žaidynėse.
„Tada buvo visokių minčių. Bet nutariau čiuožti, nes to labai noriu”, - prisipažino 25-erių metų sportininkas.
Kai dėl nuolatinių traumų K. Copely nutarė baigti čiuožėjos karjerą, lietuvis ėmė žvalgytis naujos partnerės. Tuo pat metu jis mėgino ant ledo šokti ir su ruse Europos čempione Jana Chochlova, ir su amerikiete Isabella Tobias, kuri anksčiau su Otaru Japaridze atstovavo Gruzijai.
Netrukus ir D. Stagniūnas, ir jo treneriai Marina Zujeva bei Igoris Špilbandas nusprendė – Deividui geriau tinka smulkutė I. Tobias.
Vos penkis mėnesius drauge čiuožę 19-metė I Tobias ir D. Stagniūnas jau dabar aplenkė garsiausią Lietuvos ledo šokių porą Margaritą Drobiazko ir Povilą Vanagą.
Šveicarijos sostinėje Berne vykusiame Europos čempionate I. Tobias ir D. Stagniūnas užėmė 12-ą vietą. Kai 1992-ais žemyno pirmenybėse debiutavo porą metų kartu šokę M. Drobiazko ir P. Vanagas, jie liko 15-i.
Tiesa, D. Stagniūnas jau ketvirtą kartą dalyvavo Europos pirmenybėse. Anksčiau jis ten šoko su K. Copely. Aukščiausiai pakilo 2009 metais, kai buvo 10-i.
Iškart po žemyno pirmenybių Berne I. Tobias išskrido už Atlanto, o čiuožėjas kelioms dienoms grįžo į gimtinę, kurioje būna labai retai – sportininkas jau ne vienerius metus gyvena JAV. Ten ieškodami geresnio gyvenimo iš Lietuvos persikėlė ir jo tėvai bei brolis Donatas. Tik Deividas įsikūrė Detroite, o artimieji – ne per toliausiai esančioje Čikagoje. Detroite įsikūrusi ir lietuvio širdies draugė, taip pat ledo šokėja amerikietė 18 metų Madison Chock.
Po Europos čempionato viešėdamas gimtinėje D. Stagniūnas užsuko ir į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), susitiko su jo prezidentu Artūru Poviliūnu.
-Į Lietuvą irgi retai užsuki. Kodėl grįžai dabar?
- Norėjau nuo galvos iki kojų pasitikrinti sveikatą. Iškart po Europos čempionato atsirado laisvo laiko, Šveicarija ne taip toli nuo Lietuvos, todėl atskridau. Viską pasitikrinau, problemų nėra, kraujas geras, širdis sveika. Surasti specialistus Vilniuje padėjo Lilija Vanagienė, nes aš čia nieko nepažįstu.Ji su visais susitarė.
Vasarą turėjau traumų. Partnerė buvo užlipusi man ant piršto, teko siūti sausgyslę. O per vienas varžybas nikstelėjau koją ir stipriai patempiau raiščius.
- Ar vizitas LTOK reiškia, kad mėginsi patekti į 2014 metų Sočio olimpiadą?
- Be abejo galvoju apie Sočio olimpiadą. Dėl to nutariau toliau čiuožti. Nes kai K. Copely negavo Lietuvos pilietybės ir negalėjome patekti į Vankuverio žaidynes, buvo visokių minčių.
Be to, niekada anksčiau nebuvau olimpiniame komitete. Buvo labai įdomu susipažinti su jo prezidentu A. Poviliūnu.
- Bet ir dabar žygiui į olimpiadą gali sutrukdyti tos pačios kliūtys?
- Gali. Bet stengiuosi apie tai negalvoti ir čiuožiu. Vos penkis mėnesius kartu pačiuožę nuvažiavome į Europos čempionatą ir buvome dvylikti. Manau, kad rezultatas tikrai neblogas. Kitąmet bus dar geresnis.
- Kokios svarbios varžybos dar laukia šiais metais?
- Kovo pabaigoje Tokijuje (Japonija) vyks pasaulio čempionatas. Japonai labai mėgsta dailųjį čiuožimą. Arenos tiesiog lūžta nuo žiūrovų. Po varžybų ateina net prie viešbučio, kad gautų autografą.
- Šveicarijoje buvote dvylikti. Kiek realiai stipresnių porų prisidės pasaulio čempionate?
- Penkios arba šešios. Bet įmanoma aplenkti ir kurią nors porą, kuriai pralaimėjome Šveicarijoje.
- Europos čempionato atrankoje likote aštunti ir vos patekote į pagrindines varžybas. Kas buvo nutikę?
- Po to juokėmės. Visi sportininkai prieš varžybas susirenka į vieną kambarį, ten pristatomi teisėjai ir traukiami burtai. Pirmiausia sudarė eilę, pagal kurią traukiami burtai. Mes buvome pirmi. Nuėjau ir ištraukia pirmą numerį.
Pirmi čiuožėme, o teisėjai nežino, kaip bus toliau, nematę kitų porų, kuris buvo, tarsi, atskaitos taškas vertinant kitus. Per pagrindines varžybas už tą patį šokį mums skyrė daugiau balų, nors perlaikiau vieną pakėlimą. Atrankoje čiuožėme daug geriau.
- Ar dabartinė teisėjavimo sistema tobulesnė už ankstesnę, kuri buvo labai kritikuojama dėl subjektyvumo?
Pagal dabartinę sistemą, teisėjai negali smarkiai apgauti. Žinoma, jie gali vertinti, kaip nori, bet po to visi rodys pirštais, kad blogai teisėjavo.
- Po penkių mėnesių čiuožimo su nauja partnere užėmėte dvyliktą vietą Europos čempionate, Ar tai reiškia, kad ji geresnė čiuožėja, nei ankstesnė partnerė?
- Dėl lygio nežinau, bet man labai tinka jos čiuožimo stilius. Ji daug lieknesnė, lankstesnė. Ledo šokiuose daugėja akrobatinių elementų, todėl šios jos savybės labai tinka. Buvusiai partnerei buvo sunkiau.
- Ar bendraujate su K. Copely?
- Pasiskambiname. Palinkėjome vienas kitam gerų Naujųjų, sveikiname gimtadienio proga. Prieš Kalėdas buvome susitikę. Ji jau nebečiuožia, pasinėrė į mokslus.
- Kokius mokslus pats esi baigęs?
- Dvyliką klasių. Tai A. Poviliūnas dabar sakė: „eik mokytis, mokslai niekada nepakenks”. Bet ir pats jau planavau ką nors studijuoti. Gal vasarą po truputį pradėsiu.
- Ar mokslai bus susiję su sportu?
Tam, kad būtum treneris, Amerikoje nereikia baigti jokių specialių mokslų. Žinių ir taip pakanka. Aš gal rinkčiausi verslo kryptį. Studijuočiau JAV.
- Kaip atsidūrei Amerikoje?
- Čiuožiau Lietuvoje vienas. Trenerė L. Vanagienė pasiūlė: „pereik į šokius, nes esi labai artistiškas”. Kažkas jai paskambino ir pasiteiravo, ar neturi čiuožėjo šokiams, nes mergina ieško poros. Ji pasiūlė mane.
Išvažiavau būdamas penkiolikos metų. Pamėginau šokti, susipažinau su vietos lietuviais. Vėliau nuvažiavau dar kelis kartus ir užsikabinau.
- Kur ten įsikūrei?
- Vienas nuomoju dviejų kambarių butą.
- Iš kur gauni pinigų nuomai, pragyvenimui?
- Na, nėra lengva. Užsidirbu treniruodamas vaikus, padeda Isabellos tėvai.
- Gal ateityje planuoji tapti vadinamu profesionalu, dalyvauti pramoginiuose šou?
- Amerikoje tokie šou populiarūs. Galėtume ir dabar juose dalyvauti. Bet nežinau, ar to noriu. Kol kas man labiau patinka varžybų nuotaika, adrenalino antplūdis.
Aš ir dabar esu profesionalas, bet visus čiuožėjus, kurie nėra oficialiai perėję į profesionalus, vadina mėgėjais, nes čia nesisuka tokie dideli pinigai. O jei oficialiai būtume profesionalai, turėtume mokėti už kiekvieną kūrinį, kurį pasirenkame savo programai.
- Jus treniruoja M. Zujeva ir I. Špilbandas. Kaip vertini šiuos specialistus?
- Vankuverio olimpiadoje jų poros laimėjo ir auksą, ir sidabrą. Treneriai labai stiprūs, turi privačia ledo aikštę, kur čiuožia tik jų treniruojamos poros. Dirba nuo ryto iki vakaro ir visiems skiria vienodą dėmesį. Niekas nelieka šešėlyje.
-Ar labai brangu treniruotis pas tokius trenerius?
- Labai. Dailusis čiuožimas Amerikoje yra viena brangiausių sporto šakų, atsiliekantis tik nuo jojimo.
- Gal ir tau siūlė atstovauti kitoms šalims?
- Siūlė ir ne kartą. Bet aš patriotas. Tuo pat metu, kai pradėjau čiuožti su Isabella, bandžiau ir su ruse J. Chochlova. Su Isabella sekėsi geriau. Be to, jai nekilo problemų atstovauti Lietuvai. O jei būčiau nutaręs šokti su ruse, jos Rusija tikriausiai nebūtų paleidusi. Nežinau, ką būtume darę.
- Kas jums perka pačiūžas, kostiumus?
- Kostiumus šiemet pasiuvo Isabellos tėvai, o pačiūžas nuperka Lietuvos čiuožimo federacija.
- Ar I. Tobias yra buvusi Lietuvoje?
Dar ne, bet prieš keletą dienų man parašė: „Deivi, ar galėtume vasarą abu atvažiuoti į Lietuvą kokiai savaitei?”. Ir ji, ir jos šeima domisi Lietuva, įvykiais čia.
- Kada yra čiuožėjų atostogos?
Iškart po sezono, kai baigiasi pasaulio čempionatas. Bet ilsiesi daugiausia dvi savaites. O po to prasideda darbas – naujos programos, muzikos ir elementų ieškojimas. Muzikos ieško visi, kas susijęs su pora – ir čiuožėjai, ir treneriai, ir mūsų tėvai.
