aA
Viktorija Tomaševičienė yra bene paskutinė šalies lengvaatletė, kuri 2018-aisiais metais koregavo šalies bėgimo rekordų knygą. Barselonoje gruodžio viduryje tarptautinėse 24 valandų bėgimo varžybose „24 Horas de Ultrafondo“ lietuvė pasiekė įspūdingą pergalę per parą nubėgusi net 232 kilometrus ir 930 metrus.
Viktorija Tomaševičienė
© DELFI montažas

Viktorija pagerino jai pačiai priklausiusį Lietuvos rekordą, pasiektą 2016 metų Europos čempionate (195 km 199 m). Šiais metais tai šeštas rezultatas pasaulyje.

Įdomu tai, kad puikiai šalies bekelės bėgimo bendruomenei žinoma lengvaatletė prieš gerus kelerius metus tikrai nepriminė tokios, kuri gyvenime galėtų pretenduoti į rezultatą, kurį pasiekė Barselonoje.

„Iš esmės dar prieš 6-7 metus fizinis krūvis apsiribodavo nusileidimu iš biuro trečio aukšto nueiti iki rūkyklos ir vienintelis sportas – cigaretės pakilnojimas.

Nesportavau arba pagauta bangos nusipirkdavau mėnesio abonementą į sporto klubą, nueidavau į kelias treniruotes, nepatikdavo ir visą likusį laiką pragulėdavau sporto klubo sūkurinėje vonioje“, – prisipažino V. Tomaševičienė.

Ir bėgimą Viktorija atrado vos prieš šešerius metus.

„Iš prieglaudos paėmiau beprotiškai aktyvų ir nedisciplinuotą šunį. Tam, kad jis išsikrautų, su juo tiesiog pradėjau bėgioti. Tą iš pradžių dariau tik su juo, nes be šuns bėgti buvo labai sunku.

Forbis visada bus ypatingas šuo. Tai jis buvo pradžia visko, kas mano gyvenime susiję su bėgimu.

Viktorija Tomaševičienė su Forbiu
Viktorija Tomaševičienė su Forbiu
© Asmeninio albumo nuotr.

Buvo etapas, kai žiemą darydavau pertraukas, nes juk neva šalta, slidu ir apskritai kaip tai įmanoma. Nedarant jokių žiemos pertraukų mano nuolatinio bėgimo patirtis siekia penkerius metus“, – atskleidžia dabar jau šalies bekelės bėgimo elitui priskiriama stajerė.

Maža to, kurį laiką ji sportą sugebėjo derinti su cigaretėmis.

„Manęs nuolat klausdavo kiti, kaip tu bėgi ir rūkai? Prieš startą ar po finišo nevengdavau prisidegti cigaretės. Sakydavau – o ką, juk pradėjau bėgioti jau rūkydama.

Bet vėliau be didesnių pastangų mečiau, savaime dingo noras. Tai atsitiko, kai man pradėjo rūpėti mano rezultatai, nes iš pradžių bėgau tiesiog dėl savęs, nežiūrėdama nei laiko, nei tempo.

Su cigaretėmis dingo ir aukštakulniai, kurie kenkia achilo sausgyslėms“, – pasakojo V. Tomaševičienė.

O rezultatai Viktorijai ėmė rūpėti po pilno įveikto Vilniaus maratono, kurį įveikė 2013-aisiais. „Jam visiškai nesiruošiau, tiesiog pabėgiodavau prie namų po kelis kilometrus, nors pusmaratonį jau buvau bėgusi. Tiesiog kilo idėja užsiregistruoti Vilniaus maratonui.

Prisiskaičiau informacijos, kad nesiruošus 42,195 km įveikti galima per penkias valandas, o jei tą pavyksta padaryti per 4-ias valandas, tai jau neblogai.

Man visai nesiruošus pavyko pirmą maratoną įveikti beveik per 4 valandas. Tada pagalvojau, kad galbūt galiu bėgti ir geriau.

Pamenu, kad prieš tą startą masė bėgikų darė apšilimą, įvairius tempimo pratimus, o aš nuėjau už Katedros kampo sutraukti cigaretės“, – šypsosi Viktorija.

Atradusi bėgimą moteris metė ne tik cigaretes, bet ir sėdimą darbą biure. Vienos logistikos įmonės personalo vadovė jautė, kad toks gyvenimo būdas – ne jai, o sprendimą priimti padėjo pasikeitusi darbo vieta, kai per parą kelionėms iš namų į darbą ir atgal sugaišdavo net apie tris valandas.

Šiuo metu Viktorija užsiima bėgimų gamtos takais „Laukinis trail turas“ organizavimu, naujų trasų paieška ir varžybų rengimu. Tokiu būdu ji suderina ir savo treniruotes bei ambicijas ultra bėgimo karjeroje, ir savo pomėgį džiuginti šalies bėgikus naujais bekelės varžybų etapais.

Kai susitome pokalbiui, buvo prabėgusios vos kelios pirmos paros po varžybų Katalonijos sostinėje. Po tokio krūvio – pirmos dienos nelengvos: Viktorija prisipažino, kad reikia laiko atsigauti ir kūnui, ir galvai.

Po nusivylimo – noras suvestisąskaitas

– Ką reiškia bekelės bėgikei varžytis 24 valandas uždarame 400 m stadione? Ir ar Barselonoje – metų varžybos, vainikavusios visą jūsų šį sezoną?

– Šiemet turėjau tris svarbius startus, ultra trail bėgimus „Trans Gran Canaria“ 125 km, „Lavaredo“ 120 km ir šitos.

Bėgti stadione tikrai yra reikalų. Parą bėgau trečiąkart, bet stadione – pirmą kartą.

Nors pačiai neįtikėtina, bet dabar galiu pasakyti, kad jei jau bėgti parą, tai stadione tą daryti geriausia. Privalumas tas, kad visada kontroliuojama situacija, viskas šalia, nėra aštrių kampų, maistas ir gėrimai visuomet šalia, kryptys keičiamos, šiuo atveju Barselonoje – kas trys valandos. Danga – ne tokia aštri, kaip plentas, stadione – minkšta takelių guma.

Viktorija Tomaševičienė
Viktorija Tomaševičienė
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kodėl vėl rinkotės 24-ių valandų startą? Noras pagerinti jums priklausantį šalies rekordą?

– Kai užpraeitais metais pirmąkart bėgau 24 val., įveikiau 195 km, tuomet jokio specifinio pasiruošimo parai nebuvo. Tuo metu net labiau ruošiausi kalnams, bet pajaučiau, kad kalnai buvo labai stipriai pabodę ir nebenorėjau dar vienerių panašių varžybų.

Greitai pakeičiau situaciją ir išvažiavau bėgti parą. Tuomet įveikiau 195 km, nors buvo ruoštąsi kalnams. Pavyko neblogai.

Antrąkart prieš 24 val. varžybas jau tikslingai tam rengiausi, ieškojau informacijos internete, tariausi su kai kuriais Lietuvos plento ultra bėgikais. Pernai rinkau daug lėtų kilometrų, į pasiruošimą neįtraukiau greičio treniruočių.

Gerai nesigavo, praėjusiais metais 24 val. varžybų rezultatas buvo 800 metrų trumpesnis, nei užpraėjusiais metais.

Iki pačios rekordo trūko tiek nedaug, bėgant parą – tai centimetrai. Kitaip tariant, tas rezultatas buvo panašus. Liko nesuvestų sąskaitų su paros bėgimu. Tas pasiruošimo variantas su daug lėtų kilometrų man nepasiteisino.

2018-ųjų pradžioje galvojau, kad jei bėgsiu parą, pasiruošimas vyks kitaip. Jau anksčiau pastebėjau, kad mano stiprioji pusė – ilgi bėgimai, aš galiu ilgai kentėti.

Pasiruošimą taip ir planavau, kad man teks lėtai ir ilgai bėgti. Tačiau šiais metais pasirengimas parai buvo kiek kitoks nei anksčiau.

Iš esmės esu bekelės bėgikė. Vienas iš mano šių metų tikslų buvo startuoti prestižinėse UTMB (Ultra Trail du Mont-Blanc, prestižiškiausia pasaulio bekelės ultramaratonų taurės trasa) varžybose.

Norisi jose sudalyvauti, kad turėčiau savo nuomonę apie jas. Šiemet jose nepavyko startuoti, nes registracijos loterija man nebuvo sėkminga. Nepasisekus priėmiau sprendimą bėgti parą.

Esminis sėkmės aspektas

– Lyginant su ankstesniais jūsų 24 valandų varžybų startais, Barselonoje rezultatas ženkliai geresnis. Iš kur tokia ištvermė ir kaip pavyko šalies rekordą gerinti daugiau nei 37 kilometrais?

– Tikslingas pasiruošimas prasidėjo maždaug nuo liepos po „Lavaredo“ ultra trail varžybų. Jau žinojau, kad noriu keisti savo lėto ramaus, lengvo bėgimo greitį. Esmė, kad bėgdama lėtai galėčiau tą daryti truputį greičiau.

Ėmiau savarankiškai daryti greičio treniruotes, tačiau nebuvo jokio progreso.

Žinojau, kaip padaryti, kad bėgčiau ilgai ir lėtai, bet kaip pridėti ir greičio, savarankiškai atsakymo neradau.

Su greičio treniruotėmis man padėjo maratonininkas, „Vilniaus bėgimo klubo“ treneris Karolis Urbelionis. Pirmą kartą gyvenime atsidūriau manieže. Iki tol jame nebuvau kojos įkėlusi, nes man tai labai baisi vieta: mažai erdvės, sukimasis mažame rate, krūva žmonių.

Bet kito varianto neturėjau, teko prisiderinti prie maniežo. Čia Karolis mane išmokė kaip teisingai sekti savo laiką bėgant ratais, taip vadinamo „lapinimo“, kuomet stebimas ir fiksuojamas tik rato įveikimo laikas. Būtent tokiu principu bėgau ir Barselonoje.

Nors į maniežą pradėjau vaikščioti tik likus beveik dviem mėnesiams ar pusantro mėnesio iki varžybų, bet progresą jaučiau. Mano lengvo bėgimo greitis pagerėjo maždaug 15 sekundžių. Tai nėra mažai.

Sudėtingiausia bėgant parą man buvo pasirinkti tinkamą greitį. Ar bėgti tuo, kuris man anksčiau buvo patogus, ar tuo, kuriuo dabar man patogu.

Priėmiau kompromisinį variantą – tarp to, kuriuo bėgau anksčiau, bet šiek tiek lėčiau, nei buvo man patogu bėgti po greičio treniruočių.

Manau, greičio darbai manieže turėjo visai nemažą reikšmę rezultatui.

Kita svarbi dalis – ilgi bėgimai. Esu bėgimų gamtos takais „Laukinis trail“ varžybų organizatorė, šiemet buvo 9 etapai, iš jų – 6 etapai visiškai nauji.

Reikėjo sukurti trasas, prieš kiekvieną startą jas pažymėti, o po etapo – surinkti trasas žyminčius ženklus.

Tie dalykai reikalauja labai daug pastangų, tai nematoma bėgimo organizatorių darbo dalis. Bet man kaip bekelės bėgikei, tai turėjo didelę, teigiamą reikšmę. Įpratau ant kojų būti ilgą laiką, ne tiek, kiek norisi, o kiek reikia.

Dvi dienos iki etapo pradžios žymimos trasos, paprastai po 6 val. ir daugiau bėgimo, tuomet varžybos, o vėliau po jų dar dvi paros – trasos nurinkimas, t.y. vėl bėgimas po 6 val. Aš tai vadinu „daugiadienėmis“.

Šitie dalykai mane užgrūdino būti ant kojų tiek, kiek reikės paroje.

– Varžybų metu klausėte muzikos, ar specialiai sudarėte sąrašą dainų Barselonos valandoms?

– Taip, šiose varžybose buvo vienas naujas dalykas – kurį laiką bėgau su ausinuku, to anksčiau nedarydavau ilgo nuotolio startuose.

Turėjau prieš startą išmokti bėgti su ausinuku. Neturėjau tikslo visas varžybas praleisti su muzika, nes apie muziką bėgant turiu savo nuomonę. Tai yra kalorijų siurbikas ir tuo nereikia piktnaudžiauti.

Bet sunkiais momentais, kai pradėdavau lėtėti ir dar nebuvo laikas griebtis kofeino, naudodavau ausinuką ir man jis labai padėdavo.

Buvau pasidariusi namų darbus, susidariau klausomų kūrinių sąrašą ir jį išbandžiau. Jame – daug „Metallicos“, roko ir šiek tiek visiškai juodo popso.

– Ar tokiose varžybose bėgikai vienas kitą palaiko, ar gali jie pradėti bėgti kartu ir taip vienas kitą „patemti“ į priekį?

– Galima, bet mažai kas taip daro. Mano atveju gavosi kiek kitaip. Lydere tapau ganėtinai anksti ir labai nustebau. Trečią varžybų valandą Julius pasakė, kad bėgu pirma moterų gretose. Aš pasakiau – o, dieve, labai blogai!

Paroje paprastai kas užrauna pradžioje, tas miršta gale. Bet susitaikiau su tuo, kad kai mane pradės lenkti, tiesiog nesinervuosiu, tai bus natūralus dalykas. Bet niekas iš moterų taip ir nepradėjo lenkti. Iš esmės gavosi taip, kad draugių trasoje neturėjau, liko tik varžovės.

Kadangi visada bėgau antra ir trečia bendroje įskaitoje vyrų gretose, su vaikinais buvo tas pats: į mane žiūrėjo kaip į tą, kurią reiktų aplenkti arba už kurios „užsikabinti“.

– Kada supratote, kad pergalė jau – ranka pasiekiama?

– Likus pusei paros, galvoje kirbėjo mintis, kad gal jas galiu laimėti šias varžybas. Pradėjau tuo tikėti. Likus maždaug penkioms valandoms supratau, kad laimėsiu, nors tuo metu jaučiausi labai blogai, prasidėjo problemos su skrandžiu. Bet atotrūkis nuo artimiausios varžovės buvo apie 7 kilometrus, mačiau, kad ir ji nebesijaučia gerai.

Nors man pradėjus du ratus eiti ir du ratus bėgti, varžovė atsigavo, ėmė mažinti mano persvarą, bet Julius paskaičiavo, kad man užteko derinti bėgimą su ėjimu, kad išsaugočiau lyderės poziciją.

Viktorija Tomaševičienė
Viktorija Tomaševičienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Svarbi vyro pagalba

– Kaip atrodo mityba bėgant 24 valandas?

– Ji labai svarbi tokio ilgio varžybose ir tai turi būti nenutrūkstantis procesas. Neturėjau tikslo vien energiniais geliais maitintis, žinojau, kad man kieto maisto emociškai reikia. Valgiau kas pusvalandį – prabėgus 30 minučių suvartodavau geliuką, dar po 30 min. – bananas. Kitą valandą – vėl geliukas ir apelsinas.

Ir kas 3-4 valandas valgiau makaronus. Maisto planas ilgą laiką veikė, bet artėjant finišui mano skrandis visgi pasakė – ačiū už dėmesį.

Dar likus 6-ioms valandoms skrandis stipriai pradėjo streikuoti ir man nepavyko jo grąžinti į darbinę zoną. Jei nėra kuro, ar esi „Ferrari“, ar „Moskvičius“, vis vien anksčiau ar vėliau sustosi.

Kai baigėsi mano kuras, dingo ir bėgimo tempas. Lieka klausimas, kaip būtų buvę, jei būčiau galėjusi pildyti kurą toliau.

Paskutines penkias valandas teko prajudėti be jokio maisto ir vandens. Tapo ir silpna, ir temo akyse, paskutinėmis valandomis jau ir po stadioną nešiojo. Tikrai nebe tiesiai judėjau, tą jaučiau, keliskart tą užfiksavo ir Julius.

– Kaip atrodė ta paskutinė valanda iki paros finišo?

– Nedavė ramybės vienas klausimas – ar nubėgsiu 230 km? Tą paskutinę valandą jau žinojau, kad laimiu varžybas, o rezultatas yra geras – pasiektas naujas šalies rekordas.

Pamenu, pernai dalyvaujant paros varžybose, pradėjau bėgti lėtesniu nei man patogus greitis. Tai specifinis momentas, mane tai erzino emociškai, o fiziškai vis vien pareikalauja savo jėgų.

Šiemet nusprendžiau bėgti patogiai lėtai (5:15-5:20 min./km).

– Pokalbio pradžioje sakėte, kad prieš startą buvo nesuvestų sąskaitų su paros bėgimu, ar dabar jau ramu po finišo Barselonoje?

– Jau jaučiuosi rami (šypsosi). Tik finišavus sau kartojau, kad daugiau niekada nebėgsiu paros, nes tai sunkiausios varžybos. Esu buvusi bekelės varžybų trasoje 27 valandas ir man buvo lengviau nei čia. Nes bekelėje keičiasi vaizdai, kilometrai renkasi kitaip.

Taip pat supratau, kad be vyro pagalbos mano rezultatas būtų buvęs visai kitoks. Julius viso bėgimo metu man labai padėjo: pagal iš anksto pasiruoštą planą paduodavo gėrimus ir energinius gelius bei kitą maistą, stebėjo mano ir artimiausių varžovių judėjimą ir labiausiai padėjo tuomet, kai varžyboms artėjant pabaigos link man buvo labai sunku.

Anksčiau paros varžybose dalyvavau neturint savo komandos nario, padedančio visų varžybų metu.

Dabar esu užtikrinta, kad, nors bėgimas yra individuali sporto šaka, bet bent jau paros bėgime tai tikrai komandinis darbas – bėgiko ir jam padedančio komandos nario. Be mano vyro pagalbos 232,93 km nebūčiau nubėgusi.

Jei bėgsiu kada nors dar parą, tai tikrai su pagalba, kuri lemia tavo 15 proc. rezultatą.

Šeimoje – harmonija

– Sezonas baigėsi, svarbiausios metų varžybos jau praeityje, ko gero, bėgimo bateliai kurį laiką liks nuošalyje?

– Po varžybų Barselonoje esu priversta ilsėtis, nes kurį laiką tikrai fiziškai to daryti negalėsiu. Bet tikiuosi, kad neprireiks mėnesio praleisti be sportbačių.

Ramiai, lėtai, prasibėgti ketinu artimiausiu metu.

– Kaip pavyksta suderinti asmeninį, šeimos gyvenimą ir sportą?

– Įdomu tai, kad šiemet aš bėgau mažiau kilometrų nei pernai, tad visiems kitiems dalykams daugiau laiko atsirado savaime.

Be to, viskas yra derinama. Vaikai yra dideli jau, paaugliai, vienam 16-a, kitam – 14 metų. Jie grįžta namo ir rūpinasi savo darbais, eina į savo kambarį, tad jei nori jų dėmesio, turi jo išsiprašyti.

Mes su vyru abu sportuojantys. Jis žino, kam man reikalingi ilgieji bėgimai, aš žinau, kam reikalingos jo ilgos treniruotės dviračiu. Tad vienas kitą suprantame ir problemų nekyla, kad kažkuris savaitgalį dingsta geram pusdieniui.

– Ištisas valandas bėgant vienai ar neatsibosta būti pačiai su savimi?

– Man tikrai nėra problemos būti vienai. Esu solo bėgikė. Man didesnė problema būti prigrūstam manieže, kur daug žmonių. Gal dėl to ir esu ilgų nuotolių bėgikė, nes man viskas gerai yra būti vienai.

Tai manęs nei trikdo, nei gąsdina.

Kai esi ultra, bet kokiu atveju, reikia priimti faktą, kad kažkada būsi viena, kad kažkuriuo momentu skaudės, tai turėsi įveikti viena, nieko šalia nebus ir niekas nepadės. Arba tą gali, arba nelabai. Aš manau, kad man tai pavyksta.

– Kokie tie fiziniai skausmai aplanko ultra bėgiką?

– Jų gali būti labai įvairių. Kad skausmas bus, tai yra neišvengiama. Klausimas, koks jis bus. Aš skausmus esu suskirsčiusi į kelias rūšis – normalūs ir blogieji skausmai.

Šiuo atveju Barselonoje manęs organizmas nepavedė, nes aplankė tie normalūs skausmai – užkalti, atsisakantys raumenys. Tik jau prieš pat finišą pasijautė stipriai raižomi viduriai.
Čia jau negeras skausmas, tačiau prasidėjo gana saugiu laiku, kada jis turėjo įtakos įveiktų kilometrų skaičiui, bet ne galutinei varžybų rikiuotei.

Kartais užklumpa ir blogi skausmai, dėl kurių tenka arba labai stipriai sulėtinti savo tempą, arba visai sustoti. Pavyzdžiui, kelio, čiurnų, pėdų skausmai. Jie atskleidžia traumas. Dėl jų ultra bėgikai priversti palikti varžybas.

– Apskritai didžioji dalis medikų pasakytų, kad bėgimas kenkia sveikatai, ypač kojų sąnariams.

– Aš – ne medikė, su jais nesiginčysiu. Galėčiau pritarti tam, kad ultra bėgimuose sveikatos tikrai nereiktų ieškoti (šypsosi).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Rapšys laimėjo varžybas Belgijoje (4)

Antverpene (Belgija) vykstančių 16-ųjų tarptautinių plaukimo varžybų „Flanders Cup“ vyrų...

Kočergina IBU taurės varžybose Vokietijoje – 39-a

Vokietijoje vykstančių Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taurės penktojo etapo varžybų...

Lietuvos boksininkėms Serbijoje nepavyko įveikti ketvirtfinalio barjero (2)

Serbijoje vykstančio aštuntojo tarptautinio moterų bokso turnyro „Tautų taurė“ elito grupės...

Lietuvos plaukikai Belgijoje pateko į šešis finalus

Antverpene (Belgija) vykstančių 16-ųjų tarptautinių plaukimo varžybų „Flanders Cup“ vyrų...

Baleišytė pasaulio taurės varžybose išsaugojo antrą vietą

Naujojoje Zelandijoje vykstančio 2018-2019 metų sezono pasaulio dviračių treko taurės varžybų...

Top naujienos

Emigranto nusikaltimas sukrėtė ne tik Lietuvą, bet ir Švediją: nužudytą paauglę rado užklijuotomis lūpomis (61)

Darbą baigusi septyniolikmetė nusiuntė tėvui žinutę, kad grįžta namo, tačiau į juos taip ir...

Lietuviai įamžino chaotišką Indijos sostinę: jeigu ši šalis neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išgalvoti

„Jeigu Indija neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išgalvoti“, - taip sakė...

Radžvilas: tai ir yra pabaigos ženklas (98)

Didžiosios Britanijos atsiskyrimas yra labai panašus į Sąjūdį, Europos Sąjunga ( ES ) eina...

„Hadsono stebuklas“: kaip išvengta tragedijos (13)

Sausio 15 d. sukako lygiai dešimt metų nuo vadinamojo Hadsono upės stebuklo, kai „ US Airways “...

Kauniečius tyrė 14 metų: vieta, kur gyvenate, tikimybę mirti gali padidinti net 70 proc. (17)

Jei gyvenate toliau nei 300 m nuo parko ir jame nesilankote, turite beveik 70 proc. didesnę tikimybę...

Sugadintas Adomaičio gimtadienis: „Lietkabelis“ sutriuškino Vilniuje nušvilptą „Rytą“ (385)

Panevėžio „Lietkabelis“ (11-8) įspūdingai nutraukė keturių pralaimėjimų seriją...

Stilistas rėžė nuomonę apie „Žmonių“ įvaizdžius: jei nepasiruošei, sėdėk tyliai ir apeik raudoną kilimą ratu (237)

Kiekviename renginyje laukiamiausia smalsuolių dalis – raudonas kilimas ir, žinoma, akį...

Vilniuje automobilis rėžėsi į stulpą, pranešta apie prispaustus žmones papildyta 20.47 (7)

Vilniuje šeštadienio vakarą automobilio nesuvaldęs vairuotojas rėžėsi į stulpą. Į avariją...

„Vaistas“ nuo odos ligų, sifilio ir skrandžio bėdų sukelia haliucinacijas ir mirtį (13)

Turbūt visi žino, kad gyvsidabris – itin nuodingas metalas, tad, pavyzdžiui, sudužus senam...

Birutė parodė, kaip atrodė prieš sutinkant Gražulį: kai kuriose nuotraukose palangiškė neatpažįstama (80)

Išvaizdos pokyčių iššūkiui neatsispyrė ir parlamentaro Petro Gražulio dukterį auginanti...