Latvių kompanijoje jaučiasi geriau
D. Rasimovičiūtė-Bricė nesiskiria nei su šautuvu, nei su slidėmis, nei su olimpinėmis viltimis.
„Manau, tai realu“, – labiausiai patyrusios rinktinės atstovės galimybes 2018 metais nuvažiuoti į Pjongčangą rimtai vertina Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.
Lietuvė jau lankėsi ir Solt Leik Sityje (2002 metais), ir Turine (2006), ir Vankuveryje (2010), ir Sočyje (2014).
Bet pastaraisiais metais jai sunku net priartėti prie elitinio 40-uko, kuriame nuolat svečiuodavosi būdama karjeros zenite.
Praėjusiame pasaulio taurės varžybų sezone veteranė pirmą kartą per dešimtmetį nepelnė nė taško.
Ar Latvijos biatlono įžymybės Ilmaro Bricio sutuoktinė dar turi parako atgimti iš naujo?
Sportininkė nusprendė pamėginti, kadangi tarpsezoniu jai pasitaikė proga grįžti į laiko patikrintas vėžes, kuriomis čiuoždama D. Rasimovičiūtė-Bricė per sezoną sugebėdavo surinkti daugiau nei 80 pasaulio taurės bendrosios įskaitos taškų.
Žiemos startams šįkart ji ruošėsi ne su Lietuvos, o su Latvijos rinktine. Ir ne moterų, o vyrų.
Pastaroji po užsitęsusio nuosmukio nusprendė mesti visus išteklius ir susigrąžinti Ukrainos biatlonininkams pastaraisiais metais sėkmingai vadovavusį trenerį Vitalijų Urbanovičių.
Būtent jis treniravo Latvijos rinktinę tais laikais, kai jai dar atstovavo buvęs pasaulio pirmenybių prizininkas I. Bricis, vėliau sumainęs žiedus su latvių komandoje svečio teisėmis čiuožusia D. Rasimovičiūte.
Antrą kartą patekti tarp V. Urbanovičiaus auklėtinių lietuvei padėjo vyras, kuris taip pat tapo vienu iš Latvijos komandos trenerių.
Praėjusius dvejus metus I. Bricis darbavosi Lietuvos rinktinėje, bet jo ir D. Rasimovičiūtės-Bricės šeimyninis tandemas lauktų rezultatų neatnešė.
„Diana galvoja, kad jai ten (Latvijos rinktinėje – DELFI) geriausia vieta, ir mes tenkiname jos norus. Tikime, kad nauja aplinka padės jai po nesėkmingo praėjusio sezono parodyti tikrąjį savo pajėgumą“, – teigė A. Daugirdas, pasak kurio, LBF moka kolegoms iš Latvijos už biatlonininkės išlaikymą.
Konkurentės jau lipa ant kulnų ir Lietuvoje
Per tuščius praėjusius metus D. Rasimovičiūtė-Bricė užleido turėtas pozicijas ne tik tarptautinėje arenoje.
Į Lietuvos rinktinės vedlės statusą vis rimčiau taikosi Gabrielė Leščinskaitė, praėjusiame pasaulio čempionate uždirbusi pirmuosius du pasaulio taurės įskaitinius taškus.
Nors artėjant oficialaus sezono startui surengtose kontrolinėse treniruotėse geresnius rezultatus demonstravo D. Rasimovičiūtė-Bricė, 19-metė jos tautietė nenusiteikusi ilgai tūnoti šešėlyje.
„Dar pasižiūrėsime, kas bus numeris vienas“, – šypsodamasi kovingumą demonstravo antrą sezoną moterų rinktinėje pradėsianti vilnietė.
Kol kas didžiausias jos pasiekimas – šiemet pasaulio jaunių (iki 18 metų) pirmenybėse užimta dešimta vieta. Naujame sezone G. Leščinskaitė daugiausiai dėmesio taip pat skirs savo amžiaus grupės varžyboms, bet kartu padės moterų komandai rinkti taškus Nacijų taurės įskaitoje.
Be D. Rasimovičiūtės-Bricės ir G. Leščinskaitės, moterų rinktinėje startuos Natalija Kočergina ir prieš dvejus metus Lietuvos pilietybę gavusi buvusi Rusijos atstovė Natalija Paulauskaitė.
Vyrų komandos sudėtyje: Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis, Rokas Suslavičius ir slidinėjimą į biatloną išmainęs Sočio olimpietis Vytautas Strolia.
Sugraužė iš vidaus
Kaip ir D. Rasimovičiūtei-Bricei, pajėgiausiam vyrų kvarteto atstovui T. Kaukėnui praėjusį sezoną norėjosi kuo greičiau užmiršti.
25-erių sportininkas pasaulio taurės įskaitoje taip pat liko su nuliu savo taškų grafoje.
Ignalinietį ypač smukdė košmariškas pasirodymas šaudyklose: per metus jo taiklumas krito nuo 81 iki 70 proc.
Pats biatlonininkas įsitikinęs: taikiklis išsiderino ne dėl technikos spragų, nors lietuviai praėjusiame sezone vertėsi be šaudymo trenerio. Kritusią formą T. Kaukėnas aiškina psichologinėmis problemomis.
„Po Sočio žaidynių man kažkur viduje įstrigo mintis, kad galiu būti geriausias pasaulyje. Ir paskui ji visą sezoną mane kankino, ėdė iš vidaus, neleido parodyti savo sugebėjimų. Keli pirmi nesėkmingi startai visiškai mane sužlugdė. Tik dabar jaučiu, kad pradedu atsigauti, pradedu suprasti, kad nereikia man aplenkti tą ar kitą konkurentą – reikia tiesiog žiūrėti savęs“, – atvirai dėstė atletas, kuriam Sočyje tik paskutinis ugnies ruožas sukliudė parsivežti medalį – reikėjo tenkintis 23-ia vieta.
Ar T. Kaukėnas iš tiesų „perkrovė“ savo mintis ir kaip jo šaudymą pakeitė naujas Lietuvos rinktinės treneris iš Baltarusijos Aleksandras Akulevičius, spręsti bus galima po lapkričio 28 – gruodžio 6 dienomis Švedijoje vyksiančio pirmojo pasaulio taurės etapo.
Kartu su baltarusiu Lietuvos komandos trenerių korpuse – estas Meelis Aasmae, Aurimas Bučelis ir Ruslanas Nikitinas.
Savo ruožtu, I. Bricį į tėvynę latviai susigrąžino, A. Daugirdo žodžiais, pasiūlę jam daugiau nei trigubai didesnį atlygį.
Kukliam Lietuvos rinktinės personalui tarpusavyje teks dalintis ir slidžių tepėjų pareigomis. Kaip ir praėjusiame sezone, dėl lėšų stygiaus sportininkai galės tik pasvajoti apie nuolatinę gydytojo ir kineziterapeuto priežiūrą.
Užtat pirmą kartą į pasaulio taurės individualias rungtis lietuviai galės deleguoti po tris sportininkus – tai leidžia praėjusiame sezone tiek Lietuvos moterų, tiek vyrų užimtos 22-os vietos Nacijų taurės įskaitoje.
Anot A. Daugirdo, tuo lietuviai nepasisotino ir ruošiasi kilti dar aukščiau, kad į Pjongčango žaidynes galėtų išsiųsti estafečių komandas.
Bet ar kiekybė atneš kokybę, parodys lapkričio pabaigoje prasidedantis tarptautinis biatlono sezonas.
