– Ar buvote tikra, kad pasipuošite jau antruoju pasaulio čempionės medaliu?
– Prieš bet kokias svarbias varžybas nepalieku galimybės dvejoti savimi ir visada siekiu geriausio rezultato. Dažniausiai taip ir atsitinka. O jei ne, tiesiog ramiai susitaikau su padėtimi. Mano mintys visuomet nukreiptos paties geriausio varianto link.
– Pajutote, kad namie ir sienos padeda?
– Ir taip, ir ne. Prieš varžybas paprastai būna nemažai blaškymosi. Klausinėja ir žurnalistai, skambina ir pažįstami, teiraujasi, kas, kada ir kaip, prašo bilietų. Visiems reikia rasti laiko. Tačiau kai užlipi ant scenos ir išgirsti savo vardą bei palaikančius plojimus, tiesiog pajunti savotišką jėgų pliūpsnį prieš artėjančią sunkią akimirką.
– Svarbiausia – negali nuvilti gerbėjų...
– Ta atsakomybė šiek tiek slegia. Juk negali nuvilti Lietuvos kiokušin karatė federacijos ir visų žmonių, kurie tikisi tavo pergalės.
– Kada nebeliko jokių dvejonių, kad jums bus kabinamas aukso medalis?
– Prasidėjus finalinei kovai su japone Emi Šoguči pajutau, kad galiu laimėti. Jei ne per pirmąjį pratęsimą, tai per antrąjį...
– Vilniuje laimėtas pasaulio čempionės medalis jūsų kolekcijoje jau antrasis. Kuo jums reikšminga ši pergalė?
– Ypatingo džiaugsmo ji man lyg ir nesuteikė. Tiesiog lengvas revanšas kažkada pralaimėtai sportininkei ir įrodymas, kad vis dar esu ganėtinai stipri.
– Kokios kitos pergalės jums buvo reikšmingesnės?
– Kas yra karatė – kovos menas ar sporto šaka?
– Karatė – kovos menas, virtęs profesionaliuoju sportu. Šiandien į karatė žiūrima labiau ne kaip į gatvės muštynes ar universalias kovas, o kaip į kultivuojamą sporto šaką, stengiantis išvengti sužeidimų. Kita vertus, kiokušin – vienas iš nedaugelio „pilno“ kontakto karatė stilių. Kiti karatė stiliai – nekontaktiniai, kai smūgis tik imituojamas, o kiokušin meistrai gali smūgiuoti į korpusą, galvą ar kitas kūno dalis.
– Ką reiškia tas keistas žodis „kiokušin“?
– Pats žodis, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „absoliučios tiesos bendruomenė“. Kiokušin – greičiau net ne sporto šaka, o gyvenimo būdas, absoliučios tiesos, gyvenimo prasmės paieškos.
– Ar jau jaučiatės suradusi tą absoliučią tiesą?
– Absoliuti tiesa yra tokia pat abstrakti kaip Dievas. Jos gal ir nėra, tačiau po kiekvienų varžybų pajunti, jog atradai kažką nauja, ir patiki, kad nuolat tobulėdama žingsnis po žingsnio artėji prie tos absoliučios tiesos.
– Ir toms paieškoms bus skirtas visas jūsų gyvenimas?..
– Negaliu sakyti, kad visą savo gyvenimą skirsiu karatė ar konkrečiai kiokušin, tačiau tai tikrai užims didelę dalį mano gyvenimo.
– Vis dėlto sutikite, kad tai nelabai švelni, galbūt labiau vyriška sporto šaka...
– Nesiginčiju, nes iš tikrųjų taip ir yra. Tačiau, kita vertus, nėra nevyriškų ar švelnių sporto šakų. Sportuojant vyriškų hormonų išsiskiria daugiau nei moteriškų. Nors krepšininkai tiesiogiai nesmūgiuoja savo priešininkų, kiek ten traumų būna – žiūrėk, tai kažką pastūmė, tai kažkas kažkokią galūnę susilaužė... Krepšinis – savotiškai grubus sportas, kaip ir futbolas. Tokių negrubių sporto šakų gal ir nėra. Visur egzistuoja nemenka traumų tikimybė. Na, nebent stalo tenisas...
– Kokius psichologinius triukus labiausiai mėgstate, kad kuo greičiau palaužtumėte priešininkę?
– Savų psichologinių triukų neturiu. Stengiuosi išlaikyti ramybę ir nepasitelkiu jokių gąsdinimų, tiesioginių žvilgsnių į akis ar pan.
– Jau du kartus tapote pasaulio čempione. Ko dar sieksite?
– Aukščiausias titulas lyg ir pasiektas. Kol kas aukščiau nėra nieko. Visi laukiame, kad kiokušin būtų paskelbta olimpine sporto šaka. Tuomet didelis stimulas būtų dalyvauti olimpiadoje.
– Karatė Lietuvoje – gana populiarus užsiėmimas. Šioje srityje yra nemažai pasižymėjusių žmonių. Kaip manote, kodėl?
– Pirmiausia, matyt, dėl to, kad turime stiprių kovotojų, kurie sulaukia nemažai žiniasklaidos dėmesio. Paskui žmonės „užsikabina“, stengiasi patys išbandyti. Taip ir auga gerbėjų gretos.
– Merginų karatisčių, atrodo, taip pat nestinga...
– Kada prasidėjo jūsų kelias į šį sportą?
– Gimiau ir augau Marijampolėje. Nuo pat mažumės jutau didelį polinkį į judrią veiklą. Ieškodama, kur save realizuoti, pradėjau lankyti baseiną. Tačiau man to neužteko. Visą laiką galvoje sukosi mintys, kad norėtųsi kung fu, karatė ar dar ko nors egzotiškesnio. Tačiau Marijampolėje tų būrelių pasirinkimas buvo ne kažin koks. Vėliau netikėtai sužinojau, kad viename vaikų darželyje prie pat mano mokyklos veikia karatė būrelis. Užsirašiau ir pradėjau lankyti treniruotes. Tada man buvo jau šešiolika. Šis užsiėmimas patiko. Metus aktyviai treniravausi. To užteko, kad pakilčiau rangų sistemos laiptais – gavau tris diržus ir pradėjau dalyvauti varžybose. Ir nuo pat pirmųjų pradėjau skinti aukščiausias vietas.
– Kuo šis užsiėmimas jus patraukė?
– Tikrai ne dėl agresijos. Man pasirodė įdomu, kad šis kovos menas ne tik išmoko spardyti, smūgiuoti ar apsiginti, bet ir turi savitą filosofiją. Man tai buvo kažkas mistiška. Tiesiog būna, kad pajunti potraukį ir net negali paaiškinti, kodėl.
– Vaikystėje jutote didžiulį energijos perteklių, tad tėvams buvote tikras vargas?..
– Aš tikrai tėvams daugiau rūpesčių keldavau nei sesė. Prisimenu, kažkada kieme su vienu berniuku susistumdėme ir netyčia jam pirštą sulaužiau. Esu ir automobilius akmeniu apibraižiusi, svetimų daiktų, kurie man patiko, paėmusi... Nuolat kažko prisigalvodavau. Buvau sumąsčiusi namą miškelyje pasistatyti – slapta meistraudavau nutvėrusi tėvuko įrankius.
– Kada suvokėte, kad karatė bus nuolatinė jūsų gyvenimo palydovė?
– Kai baigusi mokyklą Marijampolėje išvažiavau studijuoti teisės ir policijos veiklos į Kauno Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą, vienu metu buvau susimąsčiusi, kas man svarbiau – mokslai ar karatė. Mokslai man patiko – buvo tai, ko aš norėjau. Tačiau pradėjusi studijuoti nebuvau linkusi atsidėti vien knygoms. Man reikėjo veiklos. Todėl susiradau karatė klubą ir tęsiau tai, ką jau buvau pradėjusi Marijampolėje.
Baigusi studijas įsidarbinau Policijos mokymo centre. Čia dirbau su vyrais, mokiau juos šaudyti, įvairių taktinių veiksmų, kovinės savigynos. Negaliu sakyti, kad darbas man nepatiko, tačiau mokyti tokių dalykų ir dar treniruotis buvo per sunku. Be to, prieš akis buvo policijos reorganizacija, sklandė kalbos, kad bus mažinami etatai. Todėl nelaukdama tokio momento susidėjau daiktus ir išvažiavau į Vilnių. Įsidarbinau trenere karatė klube „Shin“. Dabar čia jau trečią sezoną treniruoju vaikus.
– Vaikai taip pat aktyviai domisi kovos menais?
– Vaikų netrūksta, tačiau ne visiems ilgam užtenka ryžto. Žiūrėk, palanko metus kitus ir meta. Sunkaus darbo niekas nemėgsta. Mažiausiems mano mokiniams – penkeri šešeri, o vyriausiems – keturiolika penkiolika. Yra ir mergaičių. Jų mažiau – iš dvidešimties mokinių grupėje paprastai būna kokios dvi.
– Patys vaikai nori mokytis karatė? Ar čia didesnė tėvų įtaka?
– Tik vienetai su šypsena pakelia treniruotes. Jei vaikai nenori, net ir tėvai jų neprivers ilgam. Aišku, yra ir tokių, kurie eina tėvų verčiami, tačiau daugelis patys nori.
– Kas jus laiko šioje kovos menų srityje?
– Aš visada sau keliu naujus tikslus. Man tai savotiškas ieškojimas, svari ir motyvacija.
– Kokia buvo jūsų motyvacija sukti į profesionalųjį sportą?
– Iš tikrųjų net nežinau, ar tai buvo sąmoningas mano sprendimas. Tiesiog tarsi pagavo upės srovė ir nešė mane tolyn...
– Kokių savybių labiausiai reikia praktikuojantiesiems karatė?
– Manau, kad svarbiausia savybė, beje, būtina bet kokioje veikloje, – kryptingas tikslo siekis be jokio nervo. O jei susinervinai, sutrikai, tiesiog atsimink savo tikslą ir nusiraminsi. Kiti svarbūs bruožai einant savo tikslo link yra kantrybė ir ištvermė.
– Žinau, kad jūsų sporte meistriškumas matuojamas diržais. Papasakokite apie tai.
– Taip, čia, kaip ir kitų stilių karatė, naudojama rangų sistema – diržai. Visi pradžiamoksliai riši baltąjį diržą, toliau eina oranžinis, mėlynas, geltonas, žalias, rudas, juodas. Įveikus visus etapus užsitarnaujamos meistriškumo pakopos – „danai“. Kad pasiektum aukštesnį „daną“, turi išlaikyti egzaminą. Egzaminai rengiami norint įvertinti pasiektą karatė sportininkų meistriškumo lygį. Atitinkamai nuo „dano“ priklauso ir technikos sudėtingumas, fizinio pasirengimo lygmuo bei kovų skaičius.
– Ar jau esate pasiekusi meistriškumo viršūnę?
– Aš esu juodojo diržo savininkė. Vieną „daną“ esu išsilaikiusi, antrąjį gavau už laimėtą pasaulio čempionatą. Reikėtų laikyti trečiąjį. Iki trečiojo „dano“ esi pažengęs mokinys, o kai jį įgyji, jau tampi mokytoja. Aš ja dar nesu.
– Sakėte, jog kovos menų ieškojote norėdama išlieti susikaupusią energiją. Kaip šis kovos menas jus pakeitė?
– Tai tikrai veiksminga priemonė išlieti susikaupusią energiją. Aš ir tėvams, kurie skundžiasi, kad jų vaikai mušasi, sakau: „Palaukite, agresija išgaruos per treniruotes, ir vaikas taps ramesnis.“ Tai galiu paliudyti savo pavyzdžiu. Man karatė padėjo tapti santūresnei, ramesnei, kitaip tariant, viskas harmonizavosi, nejuntu jokio energijos pertekliaus.
– Tačiau, atrodo, toks ganėtinai agresyvus sportas gali apsunkinti asmeninius santykius... Pavyzdžiui, ką pagalvodavo vaikinai, sužinoję, kas jūs esate?
– Na, tikrai neišsigąsta sužinoję, kas esu. Jei tave patraukia kitas žmogus, apie jį gali spręsti ir daryti išvadas tik pabendravęs, geriau pažinęs. Tas pažinimas kaip tik gali pakeisti išankstinę nuomonę apie mane ir grubų sportą. Vaikinai, su kuriais draugavau, sužinoję, kad esu karatistė, reaguodavo teigiamai, su pagarba. Vyrams patinka, kai moteris siekia tikslų, gali pati savimi pasirūpinti, ne tik geba gražiai atrodyti ar sumaniai apsipirkinėti...
– Įsivaizduoju, kad tokių vyrų, kurie džiaugtųsi kovos menais užsiimančia žmona, Lietuvoje nėra daug...
– Vyrų, kurie pateisintų savo žmonos užsiėmimą agresyvia sporto šaka, gal ir nėra daug. Daugiausia tai poros, užsiimančios panašia veikla.
– Ar esate patenkinta savo asmeniniu gyvenimu?
– Taip, aš esu patenkinta. Nors širdies draugo neturiu, dabar mėgaujuosi vidine ramybe. Mano artimiausias tikslas – rasti daugiau laiko sau, gerai pailsėti ir bent mėnesį nekurti jokių planų. Nes kai tik išsikeli kokį tikslą, smegenys iškart pradeda dirbti ta linkme... O tada apie jokį poilsį negali galvoti. Kita aplinka, kelionės man labiausiai padeda „atsijungti“ nuo kasdienių minčių.
– Ar jums yra tekę panaudoti karatė žinias realiame gyvenime?
– Teko, ir gana sėkmingai. Būna, kartais vaikinai negeranoriškai užkalbina, pradeda kabinėtis. Vienam vaikinui Kaune dar studijų metais yra tekę troleibuse taip trinktelėti per galvą, kad šis net iš troleibuso iškrito...
– O po treniruočių ar varžybų jums dažnai tenka gydytis mėlynes?
– Žinoma. Tokių dalykų būtų sunku išvengti.
– Ar karatė jums – lengvas sportas?
– Negaliu sakyti, kad man čia sunku, ir negaliu sakyti, kad lengva. Kaip ir kiekvienam žmogui, užsiimančiam bet kokia veikla, būna ir sunkių, ir labai smagių dienų. Kritimai ir kilimai, nuotaikų kaita – nuolatiniai palydovai.
– Kas jus veda sėkmės laiptais aukštyn?
Šiame žurnalo Savaitė numeryje taip pat skaitykite:
· Ar bus nuteistas V. Uspaskichas
· Prastos energetikos vietos
· Sodus puošia egzotiniai vaismedžiai
· R. Zemkauskas: smarkiai paskendęs kine
· Artritas: kaip atpažinti ir susidraugauti
· Naudingieji špinatai