Tiesa, 45-erių olimpinis čempionas Darius Kasparaitis lapkričio pradžioje Klaipėdoje įgyvendino savo svajonę ir pirmą kartą gyvenime žaidė su Lietuvos rinktine oficialiose varžybose.
Dabar D. Kasparaitis jau nėra toks greitas, kaip rungtyniaudamas NHL čempionate, kur atstovavo ekipoms „New York Islanders“, „New York Rangers“, „Pittsburgh Penguins“, „Colorado Avalanche“. Bet patirtis ir meistriškumas leidžia veteranui žibėti ant ledo net kovojant su perpus jaunesniais varžovais.
Tuo metu 39-erių Dainius Zubrus taip pat buvo „Švyturio“ arenoje, bet ant ledo žengė be pačiūžų – tik tam, kad kartu su D. Kasparaičiu paspaustų simbolinį mygtuką, skelbiantį bilietų į balandį Lietuvoje vyksiantį pasaulio čempionato I diviziono B grupės turnyrą pardavimų pradžią.
Profesionalo karjerą jau baigęs atletas po metų pertraukos pradėjo palengva treniruotis. Jis dar nepasakė tvirto „taip“ dėl savo pasirodymo čempionate Kaune, tačiau pažadėjo, kad mėgins jam pasiruošti, kad galėtų jau trečią kartą padėti Lietuvos rinktinei šio rango varžybose. Beje, abu legendiniai mūsų šalies ritulininkai dabar yra įsikūrę Majamyje netoli vienas kito ir kartu treniruojasi su mėgėjais.
D. Kasparaitis kantriai siekė galimybės atstovauti Lietuvai. Olimpinį auksą iškovojęs 1992 m. su tuomete Jungtine komanda, kurią sudarė buvusios TSRS žaidėjai, ant olimpinių žaidynių garbės pakylos lietuvis dar du kartus kopė su Rusijos rinktinės apranga atsiimti sidabro ir bronzos.
Olimpinis čempionas profesionalo karjerą baigė 2009 metais. O nuo 2014-ųjų jis kasmet atvažiuodavo į gimtinę ir atstovaudavo Vilniaus klubui „Hockey Punks“ šalies čempionate, nes tai buvo viena sąlygų, leidusių buvusiam Rusijos rinktinės žaidėjui apsivilkti Lietuvos nacionalinės komandos aprangą.
Lapkritį D. Kasparaitis vėl žaidė Lietuvos pirmenybėse. Tik šį sykį – pirmą kartą gyvenime – jis atstovavo gimtųjų Elektrėnų klubui „Energija“, švenčiančiam įkūrimo 40-metį.
Šie metai D. Kasparaičiui ypatingi ne tik dėl debiuto Lietuvos rinktinėje. Gegužę jis su žmona, buvusia Švedijos krepšininke Lisa Carrol, susilaukė sūnaus Parkerio. Iš pirmosios santuokos D. Kasparaitis turi dukrą Elizabeth Mariją, o su L. Carrol dar augina dvynes Liv ir Lilly bei sūnus Marley Joną ir Milesą Adamą.
„Kai vaikams pasakiau, kad važiuosiu į Lietuvą žaisti ledo ritulio, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia kažkur važiuoti. Juk ir šalia namų daug aikštelių, galima žaisti niekur neišvykstant“, – juokiasi D. Kasparaitis.
– Pradėkime nuo Lietuvos čempionato. Kuo išskirtinis jis šiais metais?
– Visų pirma Lietuvos čempionatas išskirtinis tuo, kad pirmą kartą nuo 1991 m. jame žaidžia Klaipėdos komanda. Tai didžiulis laimėjimas ir ledo rituliui, ir Klaipėdos miestui. Be to, kiekvienais metais klubai vis stiprėja – tiek organizacine, tiek sportine prasme. Taigi čempionatas tampa vis įdomesnis žiūrovams ir potencialiems rėmėjams, komandos deramai atstovauja savo miestams.
– Septyni klubai čempionate – tai optimalu ar dar yra kur plėstis?
– Būsiu atviras: dvi komandos – Rokiškio ir Juodupės – turėtų būti viena, nes tai yra vienos savivaldybės ekipos, juolab jos susiduria su dideliais iššūkiais, ten nėra deramos infrastruktūros. Tad linkėčiau turėti geriau vieną tvirtą nei du banguojančius kolektyvus. Sakyčiau, kad šiandien šešis tvirtus, konkurencingus klubus Lietuvos čempionatas gali turėti.
Galimybės plėtrai turi ateiti iš vidaus, iš tų miestų, kuriuose jau žaidžiamas ledo ritulys, yra tinkama infrastruktūra. Kalbu apie Panevėžį, kuris turi nedidukę, bet jau veikiančią areną. Ir pats miestas nemažas. Taip pat Šiauliai su „Akropolio“ ledu. Manau, ateityje ir šiuose miestuose turėsime komandas. Kaip greitai tai įvyks, negaliu pasakyti. Matyt, reikia daugiau laiko, kad subręstų pačios mokyklos, atsirastų daugiau vietinių auklėtinių, kaip tai atsitiko dabar Klaipėdoje. Tikėtina, kad ateis laikas, ir tuose kraštuose taip pat turėsime komandų.
– Šį sezoną atsikūrė ledo ritulio klubas Kaune, kuriame žaidžiate ir pats. Kodėl prisijungėte prie „Kaunas Hockey“?
– Kaune komanda buvo, tik ji atsinaujino – nauja valdyba, naujas juridinis vienetas ir aš pats prisijungiau prie Kauno ekipos. Ledo ritulys mieste buvo apleistas ir ne taip gerai viskas ėjosi ar einasi, kaip galėtų būti. Manau, Kaune vystant ledo ritulį, tinkamas metas žengti gerus žingsnius į priekį. Galbūt mano atėjimas ir kitų, kurie yra aplink, buvimas padės ledo ritulį Kaune šiek tiek pastūmėti pirmyn. Atliekame daug darbų, juos mato ir artimiau su ledo ritulio visuomene susiję žmonės, tad, tikiuosi, kad tie darbai kryptingai vyks toliau. Juk ir pasaulio čempionatą balandžio mėnesį rengsime Kauno „Žalgirio“ arenoje.
– Kaip pats po pertraukos jaučiatės ant ledo?
– Gerai jaučiuosi. Gal net geriau nei planavau. Ruošiausi, sportuoju visą laiką. Supratau, koks yra badas nesportuoti ir nežaisti ledo ritulio – kelerius metus negalėjau to daryti priverstinai. Kodėl nežaisti aukštu lygiu, jeigu dar gali? Juolab turiu gerų pavyzdžių – ir 40-metis Šarūnas Kuliešius, mano buvęs ilgametis komandos draugas, žaidžia Vilniuje. Mes visi bandome maksimaliai palaikyti ledo ritulį.
– Ką rodo veteranų grįžimas ant ledo? Gal neturime užtektinai jaunimo – nėra kam žaisti?
– Tai nevienareikšmis atsakymas. Reikia skatinti ir priimti žaidėjus, kurie turi patirties ir parako – jie ir save realizuoja, ir dar daugiau duoda ateinančiam jaunimui tiek sportine prasme, tiek savo pavyzdžiu. O augančio jaunimo mes turime. Ar jo gana – negaliu atsakyti. Turbūt ne. Niekada nėra per daug gero ateinančio jaunimo. Bet situacija su metais vis gerėja. Yra nemažai potencialo. Geriausi jauni žaidėjai išvyksta į užsienį. Nutekėjimas yra, bet kiekvienas turi žiūrėti ir suprasti savo galimybes, ko siekia. Lietuvoje situacija neprastėja – yra Vilnius, Klaipėda, kur jaunimas auga, be abejo, ir tuose pačiuose Elektrėnuose. Manau, situacija yra progresuojanti.
– Ar ledo ritulio populiarumas tarp vaikų Lietuvoje auga? Kas ugdo būsimuosius ledo ritulininkus?
– Mes turime likusią vienintelę biudžetinę savivaldybės įstaigą – tai Kauno „Baltų ainiai“. Visos kitos iniciatyvos yra privačios. Be abejo, didžioji dalis privačių mokyklų gyvena padedamos savivaldybių. Vienur toji pagalba mažesnė, kitur – didesnė, bet tai jau jų ir miestų politikos klausimas.
Yra kita problema: kai kuriuose miestuose nebežinome, kur dėti visų norinčiųjų. Tokia situacija ir sostinėje. Turime tris labai sėkmingai veikiančias mokyklas: „Geležinį vilką“, akademiją „Hockey Punks“ ir Sostinės ledo ritulio akademiją. Bet Vilniuje – tik viena specializuota ledo arena, ji diktuoja sąlygas – ir kainų, ir visas kitas. Mokyklos vaikų priimti daugiau negali, nes tiesiog nebeužtenka ledo. Lygiai tas pat ir Klaipėdoje – sudėtinga patenkinti ledo poreikį. Bet visuose miestuose vyksta dialogai apie naujų arenų atsiradimą. Noriu tikėti, kad tai įvyks ir mūsų plėtra pagyvės. Vaikų tikrai nemažėja, ypač pagrindiniuose centruose.
– Kiti metai – olimpiniai. Kokia jūsų olimpinė svajonė?
– Kažkada juokavome, kad 2022 m. turėtume rungtyniauti olimpinėse žaidynėse, bet ta svajonė nebus įgyvendinta. Nežinau, ar adekvatu laikytis įsikibus konkrečių skaičių. Manau, kad turime artimesnių ir mažesnių tikslų, kuriuos reikia įgyvendinti – auginti kasparaitukus, zubriukus ir pamatyti juos NHL. Šiais metais žengtas nemažas žingsnis, nes net du žaidėjai iš Lietuvos – gynėjas Nerijus Ališauskas ir vartininkas Mantas Armalis – pateko į KHL – antrą pagal pajėgumą pasaulio lygą. Taigi turime potencialo – iš mūsų nedidelės ledo ritulio šalies po vieną, antrą, trečią žaidėją atsiranda.
– Olimpinė svajonė tolima, bet olimpinis čempionas Lietuvos rinktinėje jau žaidžia – D. Kasparaitis atstovavo nacionalinei komandai lapkritį vykusiame tarptautiniame turnyre Klaipėdoje. Ką reiškia tokio žmogaus buvimas rinktinėje?
– D. Kasparaitį daug metų pažįstu, tenka su juo bendrauti ir kuo daugiau jį matau, ypač dabar turnyre Klaipėdoje, tuo labiau suprantu, kad tai didžiulė asmenybė su didžiule širdimi ir didžiuliu atsidavimu.
Nežinau, ar daug pasaulyje atsirastų sportininkų, kurie penkerius metus iš eilės sugalvotų savaitei atskristi iš Majamio, namuose palikę penkis vaikus, darbus ir t. t., kad sužaistų čia rungtynes, kad atstovautų rinktinei, kad įgyvendintų savo svajonę. Reikia matyti, kaip Darius bendrauja su žmonėmis, gerbėjais, vaikais – nepaliko arenos koridoriaus, kol nebuvo kiekvienam vaikui ar suaugusiajam padėtas parašas, kol nebuvo su kiekvienu nusifotografuota, nesvarbu kada – įeinant į areną ar išeinant iš jos. Ir visi kiti dalykai, kuriuos jis daro su tokiu noru, su tokiu susižavėjimu ir su tokiu atsidavimu, kad užkrečia ir šalia esantį. Jau nekalbu apie jo žaidimo supratimą ir lygį.
– Jeigu D. Kasparaitis ir D. Zubrus žais Lietuvos rinktinėje pavasarį pasaulio čempionate Kaune, tą rinktinę galėsime vadinti mūsų ledo ritulio „Svajonių komanda“? Kas dar turėtų būti įtrauktas į rinktinę, kad galėtume ją taip vadinti?
– Kitaip pavadinti ir nebeišeis – nebėra geresnių, kuriuos galima būtų pridėti. O kas dar turėtų žaisti? Visų pirma visi turi būti sveiki, be traumų. Kas turėtų įeiti į sudėtį, dabar vardyti pavardėmis nenoriu. Prie rinktinės, kuri buvo Klaipėdoje, dar galėtų prisidėti 7–8 žaidėjai, jie galėtų vienas kitą pakeisti. Tad mes pavasarį turėsime tikrai konkurencingos sudėties komandą ir treneriams teks dar sunkesnė užduotis atsirinkti optimaliausius žaidėjus. Visi yra lygiaverčiai, stiprūs ir verti patekti į rinktinę. Tas gerai. Kiekvienas žaidėjas turi dėl ko pakovoti.
– Kokie tikslai rinktinei bus keliami pasaulio čempionate I diviziono B grupės turnyre Kaune?
– Rinktinė kovos dėl pirmosios vietos. Ir tai padaryti bus realu.
