Japonai – lyg iš kitos planetos
Pirmą planetos kiokušin karatė čempionato dieną lietuviškų akcentų pirmenybių finaluose nebuvo. Net keturi Lietuvos kovotojai prasibrovė į turnyro pusfinalius, bet galiausiai ten ir įstrigo.
Bene geriausiai šeimininkų galimybės trečią kartą šalies istorijoje pelnyti auksą pasaulio pirmenybėse vertintos moterų lengvo svorio (iki 55 kg.) kategorijoje, kurioje į aukščiausias vietas taikėsi net trys sportininkės: R. Pivoriūnaitė, Diana Mačiūtė ir Rūta Braždžionytė.
Pirmoji ketvirtfinalyje iškrito pastaroji, po dviejų pratęsimų pralaimėjusi japonei Sayakai Kato.
„Padariau viską, ką galėjau. Varžovė buvo labai stipri, tokia „japoniška“, daug stumdėsi. Be to, ji moka stipriai ir techniškai smūgiuoti, kas japonėms nebūdinga. Tai yra senas japonų mokyklos bruožas – smūgius rankomis naudoti tik tam, kad atsivertų galimybės mušti koja“, – po dvikovos kalbėjo R. Braždžionytė.
Nors įnirtingas 22-ejų lietuvės pasipriešinimas turėjo gerokai išvarginti oponentę, R. Braždžionytė iš karto perspėjo, jog pusfinalyje prieš S. Kato stojusiai D. Mačiūtei nuo to nebus nė kiek lengviau.
„Gal japonai ne žmonės, nežinau, kas jiems yra. Pamatysite: tiek dirbau su ja, o ji dabar pailsės penkias minutes ir vėl eis kaip kamikadzė kovoti. Atrodo, galėtų atlaikyti dešimt kovų iš eilės. Be to, japonai – „guminukai“, gali mušti jiems į pilvą, jiems vis tiek neskauda“, – stebėjosi lietuvė.
Charakterių skirtumai
R. Braždžionytės būgštavimai pataikė į dešimtuką. S. Kato ne tik įveikė D. Mačiūtę, bet ir tapo pasaulio čempione. Nors D. Mačiūtė po pusfinalio kalbėjo, jog turėjo visas galimybes palaužti japonę, bet jomis nepasinaudojo.
„Mums koją dažnai pakiša lietuviškas santūrumas. Japonų veržlumas ir noras yra tikrai didesni. Apskritai, europiečių ir rytiečių charakteriai yra labai skirtingi. Mes stipresni fiziškai, o jie veržlesni dvasiškai. Neįvertinau to ir pralaimėjau, nors varžovė buvo tikrai įveikiama. Dėl to kartėlio šiek tiek liko“, – prisipažino 32-ejų kovotoja.
Trečia vieta – pralaimėjimas
Tuo tarpu trečiajai Lietuvos lengvasvorei R. Pivoriūnaitei susidurti su japoniškomis „kamikadzėmis“ šįkart taip ir neteko. Pakeliui į pusfinalį įveikusi Australijos ir Čilės sportininkes, kovoje dėl vietos finale 25-erių lietuvė nusileido būsimai vicečempionei Marijai Gridnevai iš Kazachstano.
„Šiek tiek apsiraminus viskas atrodo šviesiau, bet reikia pripažinti, kad trečia vieta yra pralaimėjimas, nes nugalėtojas mūsų sporto šakoje yra tik vienas, – pasiguosti laimėta bronza nemėgino R. Pivoriūnaitė. – Visada norisi maksimumo, ypač po to, kai pirmos dvi kovos sekėsi gerai. Norėjau, kad bent jau finale laimėtų M. Gridneva, nes ji – tiek techniška, tiek fiziškai stipri kovotoja. Bet nugalėjo japonė. Kodėl joms taip sekasi? Mes, lietuviai, esame santūresni. Neiname ant tatamio galvodami: laimėsiu arba mirsiu. Japonai į tai žiūri kitaip.“
Ant tatamio nepaliko visos savęs
Dar apmaudžiau šeštadienio pasirodymas prieš savą publiką baigėsi stipriausiai Europos vidutinio svorio (iki 65 kg.) kategorijos kovotojai Ingai Mikštaitei.
Ant tatamio „Siemens“ arenoje viena čempionato favoričių praleido vos kelias minutes, kadangi jau pirmoje kovoje patyrė nesėkmę prieš dar vieną japonę Takayo Kimurą. Tiesa, I. Mikštaitė neslėpė, jog, kaip ir publika, pasibaigus pagrindiniam dvikovos laikui tikėjosi, kad teisėjai bent jau paskelbs lygiąsias ir skirs pratęsimą. Tačiau kaltės teisėjams dėl pralaimėjimo lietuvė nevertė ir pripažino, jog taip pat buvo pernelyg santūri ir nesugebėjo reikiamu metu „susprogti“.
„Priežasčių reikia ieškoti savyje. Jeigu būčiau buvusi aukštesnė visa galva, ir teisėjai būtų tai įvertinę. Turbūt per mažai savęs palikau ant tatamio. Atrodo, patirties turiu, žinau, kas ir kaip, bet įtampos ir streso buvo tarsi pirmose karjeros varžybose. Slėgė ir favoritės statusas, jaučiau atsakomybę prieš save ir prieš trenerį, norėjau pateisinti tikėjimą mano jėgomis“, – pralaimėjimo priežasčių ieškojo I. Mikštaitė.
Patyrusiai 32-ejų kovotojai meškos paslaugą padarė Andronica Rakgantso iš Pietų Afrikos Respublikos. Lietuvės varžovė pirmame rate nepasirodė ant tatamio, todėl I. Mikštaitė į kitą etapą pateko be kovos.
„Pasiruošimą čempionatui modeliavome atsižvelgdami į tai, kad iki finalo reikės kovoti tris kartus. Pirmoje kovoje visada būna daugiausiai streso ir įtampos, todėl naudinga startuoti prieš silpnesnę varžovę. O dabar turėjau laukti antro rato degančia širdimi, nežinomybėje. Taip man nutiko pirmą kartą karjeroje“, – pasakojo I. Mikštaitė.
Ch. Norriso „pamokos“ nenuėjo veltui
Jei R. Pivoriūnaitės ir D. Mačiūtės bronzos apdovanojimai atmiešti dalele apmaudo, tai tokios pačios spalvos medalį ant kaklo pirmą kartą užsikabinusi Gabija Gudeliauskaitė (svorio kategorija iki 65 kg.) neturi priežasčių liūdėti.
Rusijos ir Brazilijos atstoves ji įveikė po maksimalų laiką trukusių dvikovų, be to, pasaulio čempionate turėjo kautis nespėjusi atsigauti po kelio raiščių traumos.
Todėl pergalės pusfinalyje prieš japonę Noriko Yokoyamą iš lietuvės niekas nė negalėjo tikėtis.
Daugiau priežasčių džiaugtis nei liūdėti turėjo ir vienintelis Lietuvos rinktinės stipriosios lyties atstovas, šeštadienį pelnęs apdovanojimą – Andrius Miseckas. Tiesa, prie favoritų nepriskirtas ir iki šiol itin svarių laimėjimų nepasiekęs kovotojas po varžybų tvirtino galvojęs apie auksą.
„Treniravausi tam, kad tapčiau čempionu – tam mus ir ruošia. Bet pusfinalyje mane kiek pavedė taktika“, – pastebėjo 29-erių sportininkas, kuriam kelią į finalą užtvėrė būsimas čempionas Dmitrijus Moisejevas iš Kazachstano.
Šeštadienį A. Miseckas pasižymėjo ne tik medaliu. Ketvirtfinalyje jis pademonstravo turbūt gražiausią visos dienos smūgį, po suktuko koja parbloškęs Tsuyoshi Midorį (Japonija) ir taip šventęs pergalę („ippon“).
„Pamačiau progą, paleidau smūgį, pataikiau ir viskas. Taip, mane tokios technikos mokino Chuckas Norrisas“, – paklaustas apie epizodą, juokėsi A. Miseckas.
Artėja atsisveikinimų banga
Artimiausiu savo tikslu A. Miseckas įvardija būsimą Europos čempionatą, kuriame lietuvis pabandys tapti žemyno čempionu.
Tuo tarpu ne viena merginų rinktinės atstovė ketina svarstyti, ar tęsti karjerą iki kitų planetos pirmenybių. Aiškaus atsakymo dėl ateities neturi nei I. Mikštaitė, nei R. Braždžionytė, nei R. Pivoriūnaitė.
„Labai norėjau namuose pelnyti auksą. Dar prieš ketverius metus sakiau, kad mano didžiausios viltys siejamos su čempionatu, kuris Vilniuje. Taip ir buvo. Juk kitos pasaulio pirmenybės, kuriose turėčiau realios vilties sėkmingai pasirodyti, vyks tik po ketverių metų. Man niekada neatrodė, kad sportuoti reikia labai ilgai. Bet nežinau, žiūrėsime. O jeigu išeisiu iš sporto, tikrai to nepadarysiu su fanfaromis, sakydama, kokia buvau faina. Taip tikrai nebus – pasitrauksiu tyliai“, – patikino R. Pivoriūnaitė.
Nors namuose jai nepavyko tapti čempione, sportininkė tiki, kad planetos pirmenybės Vilniuje šeimininkams dar suspindės auksu.
„Turime keturias bronzas. Manau, kad rezultatas – fantastiškas. Juk iš pradžių mūsų lūkesčiuose buvo apskritai tik trys medaliai. Mano nuomone, antrą dieną Margarita Čiuplytė, Lukas Kubilius ir Orestas Procas gali pelnyti dar tris apdovanojimus. Žinant Margaritą, bus ir tas auksas“, – šyptelėjo R. Pivoriūnaitė.
Primename, kad sekmadienį dėl apdovanojimų toliau kovos moterų sunkaus (per 65 kg.), vyrų vidutinio (iki 80 kg.) ir sunkaus (per 80 kg.) svorio kategorijų atstovai.
