Baigėsi pinigai – baigėsi ir stovykla
Nuo krepšinio iki šachmatų – prieglobstį nuo tėvynėje siaučiančio karo Lietuvoje rado įvairių sporto šakų atstovai, kuriuos globoja tiek savivaldybių įstaigos, tiek nacionalinės federacijos, tiek ir pavieniai klubai ar tiesiog nuo seno pažįstami kolegos.
Delfi domėjosi, kaip ukrainiečius priėmusioms sporto organizacijoms sekasi susidoroti su neplanuota papildoma našta.
Lietuvos plaukimo federacija (LPF) kovą Alytuje ir Varėnoje įkurdino visą Ukrainos jaunimo rinktinę – 19 sportininkų bei 4 trenerius, tarp kurių buvo ir 50 m plaukimo krūtine rungties 1999 metų pasaulio čempionas trumpame (25 m) baseine Dmitrijus Krajevskis.
Į dvi dalis pasiskirsčiusi komanda Lietuvoje pusantro mėnesio ruošėsi liepą Bukarešte (Rumunija) vyksiančiam žemyno čempionatui.
Savivaldybės suteikė galimybę nemokamai naudotis baseinais, o LPF dengė ukrainiečių apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas.
„Kadangi visa pagrindinė Ukrainos plaukimo infrastruktūra yra šalies rytuose, kai pradėjo bombarduoti Dnieprą ir Charkovą, jie iškart pas mus ir pajudėjo. Ukrainos federacijos prezidentas paprašė pagalbos, mes greitai sureagavome ir nusiuntėme autobusą prie sienos, atsivežėme.
Buvome prižadėję mėnesį išlaikyti visą rinktinę savomis lėšomis, kas benutiktų. Tam išleidome 25 tūkst. eurų, kurie realiai priklausė mūsų pačių sportininkams. Kai mūsų išgalės išseko, pradėjome klibinti ministeriją, kad apsispręstų dėl šių išlaidų kompensavimo. Tačiau aiškių atsakymų nesulaukėme. Tada viešbutis Alytuje savo sąskaita sutiko leisti plaukikams dar pagyventi, taip pratempėme dar dvi savaites. Bet galų gale atėjo diena, kai jie turi išvažiuoti“, – Delfi pasakojo LPF prezidentas Tomas Kučinskas.
Anot jo, panašu, kad tuo kryptingas Ukrainos rinktinės pasirengimas Europos pirmenybėms ir baigiasi.
„Sportininkai dabar patys ieškosi, kam kur toliau judėti, bet viskas vyksta chaotiškai. Keli rado kažkokią vietą Lenkijoje, pora – Vokietijoje. Bet tai jau nebėra rinktinės pasiruošimas, kiekvienas dabar gelbėjasi, kaip gali, žiūri, kad tik gautų vandens, maitinimą ir apgyvendinimą“, – kalbėjo T. Kučinskas.
LPF vadovas teigė pagalbos ieškojęs ŠMSM, bet nepaisant kelių susitikimų su viceministru Linu Obcarsku gerų žinių ukrainiečiams taip ir neatsiradę.
„Iš vienos pusės, jie mums be galo dėkingi, nes savo žodį ištesėjome ir mėnesį juos išlaikėme, jie buvo labai patenkinti sudarytomis sąlygomis. Kita vertus, po to viskas pakriko. Mes paprasčiausiai nebegalime patys toliau finansuoti ukrainiečių pasirengimo, o ministerija aiškiai nepasako, kaip ketina elgtis. Mano nuomone, geriau būtų bet koks atsakymas nei jokio. Bent jau žinotume, ką daryti – jeigu nebegalime Ukrainos rinktinės išlaikyti čia, tuomet padėtume pervažiuoti į kitas šalis“, – dėstė pašnekovas.
Pavyzdžiai – įvairūs
72 narius turinčios Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas Darius Šaluga neabejoja, kad karui tęsiantis, rudenį panašių atvejų bus ir daugiau.
„Kiekvieno sportininko pasirengimas kainuoja, o federacijų biudžetai – ne guminiai. Dar prieš du mėnesius į tai atkreipėme ir Seimo narių, ir ministerijos atstovų dėmesį. Vasarą dar galima tempti, bet aišku, kad vieną gražią dieną pinigai baigsis. Be valstybės pagalbos federacijos nesugebės patempti, todėl kelsiu šį klausimą vėl“, – pažymėjo D. Šaluga.
Jis taip pat vadovauja Lietuvos bokso federacijai, kuri irgi siūlėsi priimti Ukrainos jaunių ir jaunimo rinktines, vis dėlto jos laikinam prieglobsčiui pasirinko kitas šalis.
Kreiptis į ŠMSM ruošiasi ir Lietuvos teniso sąjunga (LTS).
Pastaroji kol kas tik koordinavo pagalbą pabėgėliams – taip Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose buvo įkurdinti pavieniai jaunieji Ukrainos tenisininkai, kuriuos globoja atskiri klubai.
Bet rugsėjį LTS priglaus be namų likusią Ukrainos vyrų rinktinę, kuri Daviso taurės mačą su vengrais šeimininkų teisėmis žais Vilniuje.
„Didžiąją dalį organizacinių kaštų dengsime patys, bet lėšų šiek tiek trūksta – valstybės prašytume 20 ar 30 tūkst. eurų. Patikrinsime, kiek tvirtos deklaracijos apie solidarumą su Ukraina. Tačiau ar duos Vyriausybė pinigų, ar neduos – bet kokiu atveju ruošiamės priimti šį mačą“, – pabrėžė LTS prezidentas Ramūnas Grušas.
Tiesa, ne visi primygtinai žvalgosi į ŠMSM.
Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) karo pradžioje kolegoms iš Ukrainos skyrė finansinę paramą, o praėjusį mėnesį Vilniuje buvo įkurdinusi keliolika sportininkų, kurie ruošėsi Prancūzijoje vykusioms Europos 10 000 m bėgimo taurės varžyboms.
Kita Ukrainos lengvaatlečių grupė stovyklavo Alytuje.
„Mes iš karto buvome susitarę, kiek jie pas mus paviešės – nebuvo taip, kad kviestume neribotam laikui. Žinome savo galimybes, reikia ir savais sportininkais rūpintis. Iš valstybės nesitikime jokių kompensacijų. Aišku, gerai būtų gauti, bet nei jų planavome, nei reikalaujame.
Šiuo metu ta mūsų misija jau kaip ir pasibaigusi: savo įsipareigojimus įvykdėme, ką žadėjome, tą ir davėme. Suprantame, kad visų ukrainiečių problemų neišsprendėme – tik labai mažą dalį. Bet turbūt ir nesame pajėgūs visko išspręsti. Laimei, panašių iniciatyvų yra žymiai daugiau, tuo labai rūpinasi tiek Europos, tiek pasaulio lengvosios atletikos federacijos. Žinoma, per daug pagalbos nebūna, bet manau, kad bent jau šiuo metu užsienyje esantys Ukrainos sportininkai aprūpinami ne prasčiau nei būdavo iki karo“, – svarstė LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis.
Sporto mokyklose ukrainiečių – pusantro tūkstančio
ŠMSM, pasak viceministro L. Obcarsko, girdi federacijų nuogąstavimus ir ketina papildomai paskirstyti maždaug 250 tūkst. eurų ukrainiečių reikmėms, kurie bus padalinti atsižvelgiant į kiekvienos federacijos prisiimtą naštą.
„Žinau, kad kai kurių federacijų pajėgumai jau kaip ir pasiekė ribą. Antra vertus, kitos federacijos turi nuolatinių rėmėjų, jos gali ir dabar laisvai priimti sportininkų iš Ukrainos.
Pagal galimybes bandome surasti kažkiek lėšų ir inicijuoti papildomą programą. Tai nebus kažkokios didelės sumos, bet vis parama. Svarbu pažymėti, kad tai – ne humanitarinių poreikių tenkinimas, nes visais ukrainiečių apgyvendinimo ar maitinimo klausimais ir taip yra pasirūpinama. Kalba eina būtent apie papildomas reikmes, kurių turi aukšto meistriškumo sportininkai. Manau, per savaitę ar dvi turėtume galutinai sudėlioti visus taškus“, – žadėjo L. Obcarskas.
Ministerija neturi duomenų, kiek aukšto meistriškumo Ukrainos atletų nuo karo pradžios vasarį jau buvo priimti Lietuvoje.
Tiksliai nesuskaičiuota, ir kiek į Lietuvą atvykusių mokyklinio amžiaus ukrainiečių pabėgėlių treniruojasi šalies savivaldybėms priklausančiose sporto mokyklose.
Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidento Gintaro Jasiūno vertinimu, jų iš viso galėtų būti apie pusantro tūkstančio.
„Kiek kalbamės su kolegomis iš kitų miestų, sportuoti nori apie 20-25 proc. ukrainiečių vaikų, kurie čia pradėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Kol kas jie būna tiesiog prijungiami prie jau suformuotų grupių, bet rudenį pastarąsias reikės komplektuoti iš naujo, tuomet atsiras ir papildomų kaštų.
Daugelis savivaldybių yra nusprendusios, kad jų tėvams mokėti už treniruotes nereikia. Vidutinė vieno vaiko ugdymo sporto mokykloje kaina mėnesiui yra 40-50 eurų, įskaičiuojant sporto bazę, trenerio atlyginimą ir t.t. Viskas kol kas dar tikrai nėra apgalvota, bet manau, kad savivaldybės prisiims šį iššūkį, tie vaikai kaip pradėjo lankyti, taip ir lankys“, – įsitikinęs G. Jasiūnas, vadovaujantis Šiaulių savivaldybės administracijos sporto skyriui.
Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu iš viso yra užsiregistravę 55 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos.
